Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

Didelės ir mažos kryžkelės

Iškeliauti apkabintiems

2015-06-01 | Seserį Michaela RAK kalbino Katarzyna KORZENIEWSKA
artuma1506-rs-p12-13-1.jpg

artuma1506-rs-p12-13-2.jpgses. Michaela RAK

Paliatyviosios slaugos ligoninė, vadinamasis hospisas, – erdvė, kur mirštama taip, kaip trokšti, o ne tada, kai tau ar kitiems nusibos tavo gyvenimas. VšĮ Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospiso Vilniuje gyvybingumo paslaptis atskleidžia direktorė, Gailestingojo Jėzaus vienuolijos sesuo Michaela RAK.

Tradiciškai Lietuvoje mirtis laikoma svarbiausiu gyvenimo įvykiu, kurį reikia patirti namuose, tarp savųjų. O Jūs siūlote mirti hospise?!

Kaip tik ne! Visiškai sutinku, kad geriausia vieta žmogui iškeliauti į amžinuosius namus yra jo žemiški namai, su pažįstamais, brangiais artimaisiais, netgi su daiktais. Namie saugiausia ir ligoniui, ir artimiesiems. Tai yra hospiso visuminės globos esmė.

Pagalba jame – ir stacionare, ir namuose – nemokama. Pirmenybę į stacionarą teikiame onkologiniams ligoniams, tačiau pagal galimybes priimame ir kitus. Slauga namuose tokia pat svarbi veiklos dalis. Mūsų darbuotojai ir savanoriai lanko juose tuos, kuriems nereikia sudėtingos, nuolatinės medicininės priežiūros. Tik tuomet, kai namų sąlygomis būtina slauga negalima (pvz., reikia spec. aparatūros, procedūrų ir pan.), ligonis apgyvendinamas pas mus. Artimieji bet kuriuo paros metu gali ateiti aplankyti pacientų ir pasilikti, kiek nori. Jeigu sveikata pagerėja ir yra sąlygos, grįžta namo, o mes talkiname šeimai slaugoje.

Dabar pas mus dirba 39 darbuotojai, talkina apie 60 savanorių. Pastovus personalas – tai slaugės, gydytojai, reabilitologai, psichologai, socialiniai darbuotojai, administracija. Bendradarbiaujam su įvairių konfesijų dvasininkais.

Ir stacionare, ir namie siekiame pagelbėti ligoniui ne tik mediciniškai ar fiziškai. Mūsų tikslas – pagal mirštančiojo poreikius ir troškimus padėti jam ramiai prieiti ir peržengti naujo gyvenimo ribą. Savo misiją grindžiame įsitikinimu, kad mirštantieji nėra beprasmė našta visuomenei, kad jų kančių negalima sutrumpinti nužudant. Gebame palengvinti kančias, o mirštančiajam padėti išeiti iš šio pasaulio ne tuomet, kada jis sako, kad nori, bet taip, kaip jis nori.

Atleiskite, su medicina turėjau patirties tik gimdydama vaikus. Gimdymo namuose buvo galima susitarti su akušere dėl „gimdymo plano“; bet „mirties planą“ sunku įsivaizduoti...

Asociacija su gimdymu neabsurdiška. Kaip ir gimimas, mirtis ne pabaiga, o nauja pradžia. Ką reiškia padėti numirti taip, kaip žmogus nori? Kartą pateko pas mus 40 metų moteris, iš pirmo žvilgsnio tvirto, valdingo būdo. Prieš susirgdama vėžiu, sėkmingai kilo karjeroje sukarintose tarnybose. Visi ne kartą pajutom, kad yra labiau įpratusi įsakinėti, negu paklusti ar bent jau priimti tikrovę. Kartais slauges gelbėjo tik humoro jausmas... Ji man buvo sakiusi: „Sese, aš ir mirtį žadu pasitikti ne gulėdama kaip ištižėlė, o tvirtai stovėdama stovėsena ramiai.“ Tuomet jos pasakymą palaikėm dar viena valdingo būdo apraiška. Praėjo šiek tiek laiko, kartą užėjau į jos palatą. Ji jau buvo silpna, nekalbėjo, bet ištiesė man rankas. Apkabinau ir pajutau, kad ji keliasi ir bando stotis. Supratau, kas gali įvykti, pradėjau kalbėti Dievo gailestingumo vainikėlį. Mano padedama, atsistojo ir prilaikoma stovėjo. Užėjusi slaugė iš karto viską suprato ir padėjo prilaikyti. Nebaigiau vainikėlio, o ligonė jau iškeliavo. Taip, kaip norėjo...

Na, istorija įspūdinga, bet turbūt neįprasta. Paprastai žmonės bijo mirties...

Bijo ne pačios mirties, o nežinomybės: „Kaip tai įvyks? Ar skaudės? Ką jausiu?“ Todėl siekiam nenutylėti apie mirtį, kiek įmanoma mirštantįjį ir jo artimuosius jai parengti. Šias žinias profesionaliai „dozuojame“, kad ligonis priimtų tiesą ir nebūtų jos priblokštas. Visi pagal savo profesinį pasirengimą ir kompetenciją stengiamės padėti ligoniui suvokti, ko jis nori, kokio palaikymo reikia, ir tai suteikti. Ligonis nubrėžia mūsų veiklos ribas ir pobūdį, kiek ir kaip turime palydėti. Ne vien profesionalioje, bet ir tikėjimo perspektyvoje palydime ne į gyvenimo pabaigą, o į naują, amžinąjį gyvenimą.

Ar esate išgyvenusi ateisto mirtį? Tikėjimo perspektyvoje ji turbūt atrodo ypač dramatiška.

Esu tai patyrusi. Galioja tas pats principas: palaikome ir palydime tiek, kiek pats nori. Mirties ribą turi peržengti pats ir niekas su juo ten negali eiti, bet mes būnam kartu: kas nors iš artimųjų, jeigu jų nėra, slaugė ar sesuo laiko mirštančiajam už rankos, glosto arba tiesiog apkabina. Apkabinimas turbūt yra geriausias palaikymas (jausmų gali ir nebūti). Tai ne atsisveikinimas, o tiesiog buvimas su žmogumi leidžiant jam tai jausti, nepaliekant vieno dramatišką akimirką. Mums gyvybiškai reikia kito žmogaus šalia visomis gyvenimo akimirkomis – ne tik tą, paskutinę.

Vaizdinys – slaugė ar vienuolė, laikanti už rankos ligonį, – dažnai rodomas kaip gailestingumo iliustracija. Jame dažnai trūksta svarbaus elemento – kasdien slaugymo naštą nešančių šeimos narių...

Gailestingumas – ne sentimentalumas ar vien kenčiančiojo pasigailėjimas. Tai tarsi skolos grąžinimas, nes visi kažkada patyrėme gailestingumą, pvz., kūdikystėje. Dabar mūsų eilė parodyti jį tiems, kurie kadaise jį rodė mums. Tai tampa nepakeliama našta, jei šeima dėl savo praeities nuoskaudų, neužgijusių žaizdų ar sunkių aplinkybių nėra meilės erdvė. Už gydymo pagalbą ne mažiau svarbu palaikyti ligonį ir šeimą, kad skausmingos praeities
patirtys būtų suvoktos ir ištiesintos, kad paskutiniame gyvenimo etape žmogus būtų artimųjų palydėtas su meile. Ar pas mus, ar namuose pagalbą teikiame pagal tai, kiek ligonis ir jo artimieji nori priimti. Todėldirba psichologai, socialiniai darbuotojai, padeda dvasininkai.

Ką darote, kai išvargintas žmogus, rodydamas į mirtinai sergantįjį, sako: „Man jau jo gana, pavargau, paimkite jį nuo mano galvos“?

Ir taip būna. Tikrai nesakom: „Kokia čia našta, čia meilės pareiga.“ Padėti stengiamės pagal aplinkybes, o kiekviena skirtinga, todėl nenorėčiau apibendrinti. Slaugant ligonį būna ir psichinio, ir fizinio išsekimo. Kartais, susikaupus daug pykčio, skausmo ir nuovargio, santykiai tampa patologiški. Tuomet stengiamės parodyti, kad ligonis nėra tik našta, o visa su juo susijusi patirtis – veikiau uždavinys, iššūkis. Kaip tai atliksim, veiks mūsų gyvenimą dar ilgus metus po ligonio mirties.

Galima kalbėti apie santarvę: esame Vilniuje, kur tautiniai ir konfesiniai skirtumai ne visuomet susidėlioja į darnų daugiakultūrį paveikslėlį.

Mano prioritetas buvo sukurti kasdienybės ir darbo erdvę, kur skirtumai nelaikomi kliūtimi. Jei darbuotojas ne visai supranta lenkiškai ar lietuviškai, čia pat visada kas nors padeda versdamas. Todėl praktiniais ir vertybiniais sumetimais tarp personalo ir savanorių yra skirtingų tautybių ir konfesijų žmonių, ir netgi laikančių save netikinčiais. Kartą į pokalbį dėl darbo atėjo reikiamą kvalifikaciją turinti moteris ir dar nepradėjus jo sako: „Regis, be reikalo atėjau, nes jūs – vienuolė, o aš esu ateistė.“ Tada klausiu: „Bet juk žinojot, kad dirbsite įstaigoj, kur globojami mirštantys žmonės, turbūt tokį darbą rinkotės. Kodėl norite tokioj aplinkoj dirbti?“ Ji atsakė: „Taip, noriu, nes į Dievą netikiu, bet tikrai tikiu žmogaus orumu ir didingumu.“ Spontaniškai apkabinau ją ir pasakiau: „Jeigu tik norit – pasilikit ir dirbkit.“ Iki šiandien dirba ji ir dar bent du save netikinčiais laikantys darbuotojai.

Hospisas yra ir Jūsų asmeninė patirtis, ir pašaukimo dalis. Kaip atsidūrėte šioje veikloje?

Man visada buvo aišku, kad turiu vienuolinį pašaukimą. Ieškojau savo vietos įvairiose kongregacijose, bet nė vienoj neradau ramybės. Mane tai vargino ir pagaliau nusibodo. Kad teisingai apsispręsčiau ir atpažinčiau vienuoliją, pasiryžau leistis į piligriminę kelionę iš Ščecino į Čenstakavą (daugiau kaip 700 km). Per dvi savaites kelionėje nieko nepaaiškėjo. Kai jos pabaigoje atsiklaupiau stebuklingojo paveikslo koplyčioje ir meldžiausi, atėjo mintis: kurios vienuolijos seserį išėjusi iš čia pirmą sutiksiu, ten ir stosiu. Pirma pasitaikė Gailestingojo Jėzaus sesuo.

Studijavau teisę, o vienuolijos vyresnybė planavo, kad baigusi dirbsiu advokatų kontoroje, kur teisininko pagalba galės pasinaudoti neturtingieji. Susiklostė kitaip: buvau paskirta dirbti kuriant hospisą Gožuve. Kai 2000 m. kardinolas Audrys Juozas Bačkis leido mūsų kongregacijai apsigyventi ir pradėti veiklą Vilniaus arkivyskupijoje, vyresnieji atsiuntė mane su užduotim kurti jį čia.

Jei gautumėte, tarkim, milijoną eurų, kokioms būtiniausioms reikmėms skirtumėte?

Rasčiau gerą banką, kuris kas mėnesį mokėtų geras palūkanas. Jei rimtai – sunkiausia rasti lėšų būtiniausioms išlaidoms, visų pirma algoms, ligonių maitinimui, vienkartinėms priemonėms. Ligonių kasa teikia mums tik 40 proc. būtinos sumos. Kad veiktume ir atliktume savo misiją, t. y. nemokamai teiktume pagalbą, vienam veiklos mėnesiui turiu rasti 35 tūkst. eurų. Taigi, būnu dar ir profesionali elgetautoja.

Dėkodama už pokalbį pridurčiau paskutinį klausimą: kaip paremti?

Iš tiesų dėkojame už visokią paramą. Žinoma, visuomet laukiame savanorių. Galima paremti 2 proc. pajamų mokesčio arba tiesiogine įmoka į banko sąskaitą LT232140030002856368 (eurais). Daugiau informacijos tinklapyje hospisas.lt. Šia proga dėkoju Jums bei visiems mūsų dabartiniams ir būsimiems geradariams.

 

Kalbėjosi Katarzyna KORZENIEWSKA


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. liepa-rugpjūtis 7/8

Artuma - artuma201907 8 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22