Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2019 m. liepa/rugpjūtis 7/8
Akiračiai

Išgelbėjęs ir gelbstintis milijardus gyvybių

2019-08-05 | Vanda IBIANSKA
artuma201907-8-rs-50-1.jpg
Laboratorija Londone, apie 1939-1945 m.

Tai bus pasakojimas apie visų antibiotikų pradžios tėvą, penicilino atradėją, Nobelio premijos laureatą serą Alexanderį Flemingą. Šis kuklus, didele humoro doze apdovanotas škotas stebino savo atkaklumu, atsidavimu gydytojo profesijai, mokslui, nesavanaudiškumui ir daugeliu kitų patrauklių savybių. Jo atradimas nuo Antrojo pasaulinio karo dienų išgelbėjo galybę gyvybių, tebegelbsti ir dabar.

Vaikystė

Flemingas gimė 1881 m. rugpjūčio 6 d. Škotijoje. Jo tėvas nuomavo vieną iš grafo fermų, 320 ha žemės. Ji buvo atokiai nuo kitų gyvenamųjų vietų. Tėvas, Hughas Flemingas, likęs našlys su keturiais vaikais, antrą kartą vedė būdamas 59-erių (vyrai, sic!) ir sugyveno dar keturias atžalas. Mūsų herojus yra trečias iš antros laidos. Išmintinga pamotė sugebėjo šeimoje įdiegti darną ir tvirtą tarpusavio meilę. Tėvas vaikų atmintyje išliko kaip nuolatos sergantis, žilas, prie židinio fotelyje sėdintis geraširdis senukas.

Alexanderis, namuose vadintas Aleku, augo atšiaurios, nors ir gražios, gamtos apsuptyje, kuri jį daug ko išmokė. Visą gyvenimą Flemingas su šiluma prisimins dvi jaunutes pradinės mokyklos mokytojas, kurios išmokė gerokai daugiau, nei apėmė pradinukams skirtas kursas. Sulaukęs 8-erių ėmė lankyti artimiausio miesto mokyklą. Mokėsi gerai, nors pirmūnas ir nebuvo. 12-os įstojo į didesnio miesto vidurinę. Iki mokyklos ir atgal tekdavo pėsčiuoti po 10 km. Štai kokiame „komforte“ formuojasi genijai!

Po kurio laiko Londone įsikūrė vyresnysis brolis Tomas, jau gydytojas oftalmologas. Netrukus atvažiavo dar du broliai ir sesuo. Alekas pribuvo eidamas 14-us. Vaikai pasklido kas kur, o fermoje liko vyresnėlis Hughas ir ponia Fleminga. Hughas augino raguočius ir avis, o šeimininkė garsėjo didelę paklausą turinčiais sūriais. Ferma klestėjo, tad galėjo paremti besimokančius šeimos narius.

Alekas su jaunėliu Robertu pradėjo mokytis prekybos. Pradėjęs tarnybą dirbo sąžiningai, bet savo darbo nemėgo.

Jaunystė

1899 m. kilo Būrų karas. Trys broliai Flemingai nuėjo į kariuomenę savanoriais. Tačiau esant savanorių pertekliui, Alekui mūšiuose dalyvauti neteko. Brolis Tomas pasiūlė jam studijuoti mediciną. Vaikinui sukako 20 metų, ir kaip tik tuo metu jis gavo nedidelį dėdės palikimą. Tačiau Alekas neturėjo vidurinės mokyklos atestato, todėl negalėjo stoti net į medicinos mokyklą. Ir ką? Ogi jis eksternu išlaikė egzaminus ir tai geriausiai visoje Anglijoje!

Tada buvo 1901 m. Po vienerių metų įstojo į universitetą. Mokėsi, sportavo, ir aplinkiniams atrodė, kad viskas jam einasi itin lengvai, be jokių pastangų. Turėjo ypatingą bruožą: stebėjo žmones, juos puikiai pažino ir išmoko prognozuoti jų elgesį.

Vienas iš dėstytojų ypač imponavo studentams. Tai buvo bakteriologas Almrothas Wrightas. Į jo laboratoriją patekti buvo sunku. Bet Alekas pateko, nes buvo... puikus šaulys ir plaukikas, žaidė vandensvydį. Mat universitetas sportui teikė didelę reikšmę, nes jis pratina prie darbo komandoje.

Wrightas gaudavo didžiulius honorarus iš privačios praktikos ir iš jų pats išlaikė laboratoriją. Darbuotojai algų negaudavo, jiems irgi tekdavo verstis gydytojo darbu. Aleko gyvenimas atrodė taip: rytą vizitacija stacionare, paskui ambulatorinis ligonių priėmimas, tada kraujo tyrimai ir vakarop beigi naktį mokslinis darbas, studijos. Štai tokiu sveiku protu nesuvokiamu režimu dirbdamas Alekas 1908 m. aukso medaliu išlaikė baigiamuosius universiteto egzaminus.

Flemingas tyrinėjo infekcijas, ieškojo kovos būdų su jomis. Tarp kolegų garsėjo kaip itin geras žmogus. Tylenis škotas dirbdavo kaip apsėstas ir niekada neklysdavo. Tylėjimą nutraukdavo tik tam, kad paleistų sąmojį, iš kurio kolegos ilgai kvatodavo.

Pirmojo pasaulinio karo metais kapitonas Flemingas darbavosi Prancūzijoje. Dėl vietos stokos visų jo darbų išvardyti neįmanoma. Bene svarbiausias buvo jo įrodymas, kad netinkamai vartojami antiseptikai kelia didžiulį pavojų audiniams. Chirurgams juos naudoti teko apdairiau.

Tarpukaris

Kad ir kaip pasiaukojamai dirbo darbą, užimantį beveik visą laiką ligoninėje ir laboratorijoje, klastingasis Kupidonas šaipydamasis paleido strėlę, ir viengungis Flemingas krito: 1915 m. be galo įsimylėjęs vedė. Jo žmona Sarah McElroy buvo vyriausioji medicinos sesuo, turinti privačią, aristokratus aptarnaujančią kliniką. Airė iš daugiavaikės ir darnios stambaus fermerio šeimos pasižymėjo smarkiu ir veržliu būdu, ir tai nekliudė jai tuo pat metu būti nuoširdžiai ir švelniai. Sarah pardavė kliniką, ir už gautus pinigus pora nusipirko vilą gražiame kaimelyje. Ji taip pat materialiai rėmė vyro darbą. Atvirai sakydavo, jog jis genijus, tik niekas dar to nežino.

1924 m. Flemingai susilaukė sūnaus Roberto. Tėvas beprotiškai mylėjo sūnų ir mokė jį stebėti gamtą, kartu sodinti gėles (dėl jų Alekas buvo pametęs galvą). Londone jie išsinuomojo dailų namą, puikiai jį apstatė. Flemingų šeimyninis gyvenimas buvo harmoningas, kupinas meilės ir linksmas.

Tačiau laboratorijoje reikalai klostėsi ne taip sklandžiai. Bosas taip perskirstė pareigas, kad tarp mokslininkų susidarė stovyklos. Tiesa, po kurio laiko nesantaika išblėso, bet nuosėdų liko.

Dar 1922 m. Flemingas, padėjęs po mikroskopo okuliaru infekuotą Petri lėkštelę, išterliojo nosies gleivėmis, t. y. savo paties... snargliais. Ir mikrobai žuvo! Tada jis tęsė bandymus mėgintuvėlyje. Po to su kolega eksperimentą atliko naudodami ašaras (yra visa virtinė komiškų istorijų, kaip jie kaupė bandymams ašaras). Mikrobai žūdavo ir nuo jų. Taip buvo atrasta medžiaga lizocimas. Paaiškėjo, jog jos yra ko ne visur, tiek gyvų organizmų, tiek ir augalų audiniuose. Tiesa, ne visur vienodai. Nepralenkiami pasirodė kiaušinių baltymai. Surasta, kad lizocimo yra leukocituose, todėl jie naikina ar bent slopina infekciją. Bet vėlgi! Lizocimas veikė toli gražu ne visus mikrobus. Ėjo ilgi bandymų ir sunkaus darbo metai. Flemingas žinojo, kad lizocimas suvaidins svarbų vaidmenį, bet kiti mokslininkai jį vertino skeptiškai.

Pelėsiai

Maža Flemingo laboratorija buvo užgriozdinta, ir joje tik jis pats gerai orientavosi. Sykį „užsistovėjusiame“ (t. y. pamirštame) mėgintuvėlyje pamatė pelėsių. Tokių mėgintuvėlių buvo keli. Juos paprastai išmesdavo. O smalsuolis Flemingas ėmė tirti jų turinį. Priauginęs pelėsių sporų, ant jų pasėjo bakterijų. Ir ką gi?! Žuvo streptokokai, stafilokokai, difterijos lazdelės, juodligės bacilos. Bet vidurių šiltinės bacilos išliko. Tad kas tai per pelėsis? Kolega mikologas (grybų specialistas) nustatė, jog tai grybelis penicillium rubrum. Kaip toliau? Mokslininkų visuomenė visa tai vertino prieštaringai. Bet ne pats Flemingas. Jis ėmė tyrinėti įvairius pelėsius, bet paaiškėjo, kad reikiamas savybes turi tik penicillium notatum.

1928 m. atrastą medžiagą Flemingas oficialiai pavadino penicilinu. Tačiau jis nebuvo chemikas ir išgryninti iš pelėsių „sriubos“ penicilino nemokėjo. Du jauni entuziastai Frederickas Ridley’is ir Stuartas Craddockas ėmėsi šio sudėtingo darbo. Sekėsi sunkiai, tad padarę vos dalį darbo jie viską metė. O Flemingas skaitė pranešimus, rašė apie peniciliną straipsnius, bet susidomėjimo buvo apvalus nulis... Toliau darbo ėmėsi garsus anglų chemikas Haroldas Raistrickas su savo grupe. Jie į priekį pasistūmėjo, bet užbaigti proceso nepajėgė. Vėliau darbą tęsė kiti chemikai, bet irgi nebaigė.

Buvo atrasti sulfamidai, kurie rodėsi esą panacėja. Apie peniciliną, regis, galvojo tik pats vienas Flemingas. Jis jau ėjo šeštą dešimtį, artėjo prie 65-erių, kai profesoriai paprastai atsistatydina.

1939 m. viešėjo JAV. Prasidėjus karui, jiedu su žmona nedelsdami grįžo į Angliją. Tuo metu Flemingo darbais ėmė domėtis Anglijoje gyvenęs australas Howardas Florey ir žydas Ernstas Chainas. Pastarasis ypač gerai išmanė chemiją. Jiedu dirbo kartu. Bet būtent Chainas labai įsijautė į penicilino išgryninimo problemą. Abiem sekėsi labai sunkiai, tačiau galiausiai pavyko! 1940 m. gegužę atliktas lemiamas bandymas su pelėmis. Praėjus metams penicilinu bandyta gydyti mirštantį policininką. Vyras ėmė sparčiai sveikti. Bet menkutės penicilino atsargos baigėsi ir vyras mirė. Vėl rankomis sukaupto preparato sušvirkšta dar trims sunkiems ligoniams. Du pasveiko, vienas mirė nuo visai kitos negandos – kraujoplūdžio.

Tačiau ant Anglijos jau byrėjo bombos, ir apie pramoninę naujo vaisto gamybą niekas nenorėjo nė girdėti. Teko prašyti pagalbos JAV. Ir vėl tas pats...

 

artuma201907-8-rs-50-2.jpg

 

Antrasis pasaulinis karas

Karo metais Flemingas vadovavo apygardos patologams. Šalia to, dirbo laboratorijoje, tuo labai padėdamas chirurgams.

Per karą bomba nukrito tiesiai ant jo namo. Laimei, namie nieko nebuvo. Vos namą suremontavo, kita bomba nukrito visai greta. Pastatas sugriuvo, bet gyventojams pavyko išsigelbėti. Flemingai prisiglaudė pas draugus. Bet mokslininkas greit pasistatė lovelę... laboratorijoje. Su mikrobais jam buvo smagiau, nei pas svetimus žmones!

1942 m. Flemingas išgydė beviltišką ligonį penicilino injekcijomis į raumenis ir stuburo kanalą. Times išspausdino straipsnį apie stebuklingą vaistą, bet Flemingo nei Oksfordo laboratorijos nepaminėjo. Rytojaus dieną buvęs Flemingo šefas Wrightas pasiuntė telegrafu laišką Times vadovybei, priekaištaudamas, kad nutylėta apie išradimo autorių ir vietą. Laiškas nedelsiant buvo išspausdintas.

Stebuklingas vaistas

Susibūrusi įtakingų Flemingo draugų grupė pasiekė, kad būtų pradėta plataus masto penicilino gamyba farmacijos fabrikuose. SIC! Joks žmogus, prisidėjęs prie penicilino bylos, nepaprašė patento ar kitokio piniginio atlygio!

Tai buvo preparatas žmonių gyvybėms gelbėti, o gyvybė kainos neturi. 1943 m. peniciliną jau gamino ne tik Anglijos, bet ir JAV farmacijos fabrikai.

Šlovės krioklys

Tylenį škotą užgriuvo šlovė. Laiškininkai karučiais vežė laiškus, iki užkimimo čirškė telefonas. Įkopusį į septintą dešimtį mokslininką užpila apdovanojimai, garbės vardai ir t. t. Plačiai sklinda žinios apie penicilino išgelbėtus karius ir civilius gyventojus. Ir visa tai šventa tiesa.

Flemingas elgiasi kaip visada. Dirba ir tyli, šlovė jam nė motais. Puikus gydytojas uoliai eina savo pareigas, nepamainomas bakteriologas nepalieka darbo laboratorijoje. O apdovanojimai? Aišku, malonu, bet mieliausia dovana jam – kolegų dovanotas itin gražus sidabrinis dubuo. Mat tylusis škotas turi rafinuotą skonį ir alpėja dėl antikvarinių retenybių. Beje, Sarah irgi. Laiškuose draugams rašo, kad jo gyvenime niekas nepasikeitė. Džiaugiasi, jog sūnus pasirinko studijuoti mediciną, žmona sveika.

Šlovė Flemingo neapsvaigino. Nelabai paveikė ir tai, kai 1944 m. karalius suteikė riterio titulą, ir jis tapo seru Flemingu, o Sarah – ledi Fleming. Tai buvo pažymėta Buckinghamo rūmų rūsyje vykusiame priėmime, aplink krintant bomboms. Meniu sudarė penki buteliai džino ir alus. Užkandžių nebuvo, nes kur gausi maisto, kai aplink girdėti tik sviedinių švilpimas? Net karališkuose rūmuose buvo striuka...

Karas baigėsi. JAV kvietė garsenybę į svečius. Jis sutiko. Mat... labai norėjo pamatyti beisbolo rungtynes! Visa kita – niekai. Tačiau aplankė penicilino fabrikus, diskutavo su bakteriologais. Ir glumino visus savo netikėtais sąmojais, kurių niekas iš jo nesitikėjo.

Premija

1945 m. prancūzai pasikviečia serą Flemingą į svečius. Vyriausybė jį šlovina, apdovanoja. Charles’is de Gaulle’is užkabina mokslininkui aukščiausią apdovanojimą – Garbės legiono ordiną ir nuoširdžiai jį išbučiuoja. Vienas po kito vyksta priėmimai sero Flemingo garbei. Liejasi šampanas, konjakas, subtilaus skonio vynai, tik su valgiais bėda...

Taip pat iškilmingai jį sutinka italai, danai, norvegai. Atstumą nuo fermos Škotijoje iki mokslų akademijų ir karališkųjų rūmų jis nuėjo oriai ir santūriai.

1945 m. spalio 25 d. seras Alexanderis Flemingas apdovanojamas Nobelio premija drauge su jo darbo tęsėjais Florey ir Chainu. Apie laureatą pasklido įvairių pramanų. Jis kvatojo ir liepė sekretorei visus tuos mitus surinkti, saugoti. Šlove apipiltas Flemingas liko eilinis škotų vaikas, mėgstantis paprastus žmones ir neįmantrias pramogas. Tiesa, kartais pramuštgalviškas. Jo nepakeitė frakas, ordinai. Su amžina cigarete lūpų kamputyje jis buvo tarsi eilinis gydytojas ir bakteriologas – kuklus ir tylus.

Ir kas galėjo tikėtis, kad iš atokios fermos atkeliavęs „kaimietis“ atmintinai moka visą Dantę, Shakespeare’ą ir, aišku, Robertą Burnsą? Erudicija jis neretai suglumindavo savo kolegas, klubo narius, pažįstamus.

Gyvenimo smūgiai ir dovanos

Ledi Sarah Fleming jau kurį laiką sirguliavo. Deja, penicilinas jai padėti negalėjo. Po 34 santuokos metų 1949 m. mylima Flemingo žmona mirė. Tai buvo baisus smūgis. Per kelias savaites mokslininkas tapo susigūžusiu, drebančiu seneliu. Kad užsimirštų, jis daug keliavo. Kas mėnesį skaitydavo paskaitas apie antibiotikus didžiuosiuose Europos ir Amerikos miestuose.

1951 m. serą Flemingą išrinko Edinburgo universiteto rektoriumi. Vis šioks toks malonumas, nes nesupratusi miglotų vedybinių jo užuominų į Graikiją išvyko jaunyva kolegė, kurią Flemingas buvo įsimylėjęs. Jam buvo gera drauge su Amalia Koutsouri-Vourekas, bet savo jausmų išreikšti atvirai nemokėjo. Jis labai dėl to išgyveno, nes mintyse siejo savo ateitį su Amalia.

Graikijoje Flemingą išrinko Akademijos nariu. Buvimas šioje šalyje tapo pasakiška viešnage. Paprasti graikai stovėdavo kelio, kuriuo pravažiuos penicilino išradėjas, pakraščiuose, kad jį pamatytų. Galiausiai Graikijoje šiaip ne taip pasipiršo Amaliai. 1953 m. pavasarį juodu susituokė. 72 m. Flemingas prisiekė meilę antrajai žmonai graikų Šv. Sofijos bažnyčioje. Abu buvo laimingi. Gyvenimas tekėjo sklandžiai. Jų namuose Londone, kaip ir užmiesčio viloje, vėl būdavo pilna žmonių.

1955 m. Flemingas atsisakė visų garbės ir administracinių pareigų, nustojo būti vadovu, bet liko dirbti laboratorijoje. Pareiškė: „Neišvažiuoju į kaimą auginti kopūstų. Lieku laboratorijoje auginti mikrobų.“

1955 m. kovo 11 d. Alexanderis staiga mirė. Londone, savo lovoje, nesulaukęs gydytojo. Mirė ramus, tylus ir visiškai laimingas.

Serą Alexanderį Flemingą palaidojo Šv. Pauliaus katedros kriptoje. Tokia garbė teko tik keliems ypač nusipelniusiems anglams. Visame pasaulyje jo vardu vadinamos mokslo įstaigos, gatvės, skverai ir t. t.

Penicilinas, greta savo jaunesnių giminaičių, gelbsti žmones nuo mirties iki šiol.

Parengė Vanda IBIANSKA


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. liepa-rugpjūtis 7/8

Artuma - artuma201907 8 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22