Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2019 m. balandis 4
Didelės ir mažos kryžkelės

Humoras išlaisvina

2019-04-26 | Pokalbis su Rimu ŠAPAUSKU
artuma201904-p15.jpg
Jurgitos Pocevičienės nuotrauka

Aktoriaus, didžėjaus, fotografijų #išbalostasgrožis autoriaus, šeimos žmogaus ir tikinčiųjų bendruomenės nario Rimo ŠAPAUSKO pristatyti nereikia – daugelis jį žino iš drąsių pasisakymų bei darbų. Su ne vieną komišką personažą sukūrusiu vyru susitikome pakalbėti apie džiaugsmą ir humoro jausmą krikščionio kasdienybėje.

– Popiežius Pranciškus paraginime Gaudete et exsultate džiaugsmą ir humoro jausmą laiko viena iš didelės meilės Dievui ir artimui apraiškų. Regis, vieni jais apdovanoti labiau, kiti – mažiau. Kas Jums yra humoro jausmas – dovana ar įgūdis?

– Manau, kad visų pirma dovana, nes... na, kai neduota, tai ir neduota. Bet kai kurie žmonės per visokius savęs ieškojimus atranda, kad jie visai linksmi. Pažįstu žmonių, kurie jauni buvo labai susireikšminę ir pikti, o subrendę pralinksmėjo. Sumažėjo kategoriškumo, o kai jo sumažėjo, tai ir humoro atsirado. O tada atsirado ir lengvumo.

– Ką daryti tam, kuriam neduota humoro jausmo? Ar įmanoma jį ugdyti? Galbūt dėkingumas augina džiaugsmą, o nesu(si)reikšminimas – humoro jausmą, kai gali į viską pažiūrėti paprasčiau? Tad ar negalėtų tai būti savotiškos pratybos?

– Manau, kad atsakėte į šitą klausimą. Matyt, ilgą laiką manyta, kad krikščionio laikysena turi būti rūsti ir griežta tarsi iš XIX a. Todėl ir turime susiformavusią tokią kultūrinę tradiciją. Pats esu girdėjęs sakant: „Bažnyčioje negalima juoktis – čia reikia poterius kalbėti.“

– Gal besijuokiantis žmogus neatrodo patikimas?

– Na taip, dažnai spekuliuojama, kad ir Jėzus niekur nesijuokė. Bet jei skaitome Šventąjį Raštą, matome, kad Jėzus naudojo ironiją, sarkazmą, humorą. Kaip žmogus be humoro jausmo žiūrėtų į pasaulį? Girdėjau, jog velnias humoro labai nemėgsta, nesupranta jo. Jam nepatinka, kai iš jo tyčiojasi.

– O kas iš šventųjų pačiam yra pavyzdys žmogaus, nestokojusio džiaugsmo ir humoro jausmo?

– Iš karto prisimenu Pilypą Nerį, taip pat šv. Joną Paulių II, kurie labai mėgo humorą. Galima prisiminti šv. Joną XXIII, taip pat šv. Pranciškų ir tą istoriją, kai vienam iš brolių pasirodė Jėzus, o Pranciškus broliui liepė neklausyti jo. Asyžietis klausia brolio: „Koks tas Jėzus buvo – su žaizdom ar be?“ Brolis atsako: „Berods, be žaizdų.“ Pranciškus ir sako: „Kai kitąkart tas jėzus pasirodys, tu jį išjuok.“ Galime rasti daug tokių pasakojimų, tiesiog jie mažai prieinami plačiajai auditorijai. Manau, kad seniau visas krikščioniškas pasaulis, susirinkęs prie alaus ar vyno, tikrai turėjo daug daugiau juokingų istorijų.

– Ar augant tikėjimu keičiasi požiūris į humoro jausmą?

– Kažkada išgyvenau didelę dvasinę dilemą – pradėjęs viešai liudyti ir kalbėti apie tikėjimą, sprendžiau, ką turėčiau daryti toliau, kad nebūtų konflikto tarp to, ką kalbu ir ką veikiu. Tuometinis mano dvasios tėvas pasakė, kad humoras yra labai didelis ginklas. Šventasis popiežius Jonas Paulius II, labai mėgęs humorą, sakė: „Žiūrėkite, kam jūs jį naudojate.“ Užsidėjęs kvailio kaukę gali pasakyti labai rimtų dalykų, kurių be kaukės nepasakytum. Tad šiuo atveju humoras labai išlaisvina. Tiesiog nereikia jo bijoti. Stengiuosi, kad mano humoras neprasilenktų su krikščioniška morale ir nevirstų viešomis patyčiomis.

– Turbūt aktorius patiria pavojų užsidėti kaukę ir tapatintis su ja, o po ja slėpti kitus dalykus, kai, tarkim, po humoro kauke gilėja depresija?

– Bet tuos dalykus reikia atskirti! Jau seniai atskyriau savo personažus ir asmeninį gyvenimą. Taip, kiti tave tapatina su tavo personažais, bet užtenka truputį pasikalbėti, ir tampa aišku, kad tu – ne personažas. Siūlau aktoriams atskirti, kur yra jis pats, o kur personažai. Blogai, kai žmogus pradeda vaidinti pats save, tada tikrai įvyksta painiava. Bet čia jau kita tema – savo netikro „aš“ kūrimas.

– Ar įmanoma džiaugsmo persisotinti? Ar džiaugsmui reikalinga kažkokia atsvara, kaip garsui tyla, o žodžiams pauzė?

– Džiaugsmas yra jau vien tai, kad Kristus nugalėjo. Tai, kad esi išgelbėtas Jo Krauju, – viso džiaugsmo šaltinis. Tai yra tikėjimo ir pasitikėjimo klausimas. Ir būtent tai teikia džiaugsmą, ne kiti trumpalaikiai dalykai... Tą atradus, Kristus tampa mūsų džiaugsmo šaltiniu. Jis nesakė, kad viskas blogai baigsis ir bus dar blogiau, nors buvo panašu į tai. Čia ir yra Dievo paradoksai, kaip jie kartais išsipildo. Kartais, atrodo, to džiaugsmo niekur nėra, tik vargas, skurdas, suspaudimas ir, neduok Dieve, karas, bet vis tiek žmones kažkas vedė pirmyn.

– Pabaigoje išsiaiškinkime – koks iš tiesų yra Rimas Šapauskas kasdienybėje?

– Na, pakankamai optimistiškas ir ramus žmogus. Gal tik šiaip nepasakoju anekdotų ir atėjęs staiga nerodau kažko aplinkai. Daug kam net pasirodo, kad esu arogantiškas. Bet iš tikrųjų nesu toks.

– Ačiū už pokalbį. Ir už tai, kad dalijatės humoru bei gausinate džiaugsmą.

Kalbino Jurgita POCEVIČIENĖ


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. rugsėjis 9

Artuma - artuma201909 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22