Vaikystėje su seneliu pro Prienus autobusu važiuodavome į Garliavos karšyklą karšti vilnos. Prienų nutriušusioje autobusų stotyje, pilnoje kaimo žmonių su krepšiais kaip mes, persėsdavom į autobusą Kauno kryptimi. Po daugel metų šįkart Prienai man pasirodė visai kitaip: atsinaujinęs spalvingas miestas! O kai sutikau vienintelės parapijos namuose prieniečius, supratau, kad šiame mieste daug gyvybės ištrykšta būtent iš bažnyčios, pavadintos Kristaus Apreiškimo vardu. Klebonas kunigas teologijos licenciatas Vaidotas Labašauskas šiltai pasitiko mane prie bažnyčios ir palydėjęs iki parapijos namų išėjo kalėdoti. Gal ir gerai, kad savo suplanuotos pareigos žmonėms jis nepaliko, susirinkę parapijiečiai ir be jo papasakojo tiek daug gražių dalykų apie savo mylimą bažnyčią, kunigą, Šv. Šeimos seseris ir visokias veiklas. O mintimis dalijosi Gitana Valatkienė, parapijos tarybos narė, Vida Jundzilienė, Krikščioniško gyvenimo bendruomenės narė, Lina Suchorukovienė, jaunųjų maltiečių vadovė, Agnė Stravinskaitė iš jaunimo bendruomenės Kur du ar trys, Irmantas Sinica iš Tarptautinės veikliųjų žmonių bendrijos, Irena Teišerskienė, Aušra Ruseckaitė, Birutė Skučienė – Gloriosa Trinita judėjimo narės, Angelė Ramonienė, Birutė Trainavičienė – Carito savanorės ir Šiltos sriubos akcijos dalyvės.
– Kas yra jūsų bažnyčia?
Irmantas: Man bažnyčia nėra pastatas, tai susirinkimas, kur žmonės susirinkę šlovina Dievą. Taip aš matau protestantiškose bažnyčiose, katalikų situacija gerėja – po Mišių jau kviečiami žmonės išgerti arbatos, pasivaišinti sausainiais, aktyvus klebonas kviečia susirinkti į parapijos namų salę bendrystei. Tarp tikinčiųjų turi būti bendravimas, dalijimasis Dievo darbais, gyvais liudijimais, nes žmogus žmogui gali pastiprinti tikėjimą. Dalyvauju Veikliųjų žmonių bendrijoje, kuri remiasi gyvu tikėjimu. Prienų bendrijos skyriuje per 15 metų pasikeitė daugybės žmonių gyvenimai. Kai kurie pas mus atėjo nuo konteinerių, o dabar normaliai gyvena, sukūrę šeimas, lankosi bažnyčioje. Mūsų bendrija yra pagalbinė ranka bažnyčiai. Dabar sunkiau prisikviesti į bendriją, žmonės gerai gyvena, nieko jiems netrūksta, ir tokiam patogume Dievo žmonėms nereikia.
Vida: Man bažnyčia yra mūsų gyvenimas ir namai. Mums gera būti čia, Dievo artumoje ir žmonių bend-rystėje. Man daugiausia džiaugsmo, pagalbos teikia Krikščioniško gyvenimo bendruomenė, kuri jau 11 metų veikia parapijoje, atsiradusi po ignaciškų pratybų Eik į savo kambarėlį. Priklausome Kauno regionui, vasarą važiuojame į tylos rekolekcijas, visos Lietuvos stovyklas. Kasdien gyvename pagal dvasinę discipliną: ryte malda su šv. Raštu, o vakare – dienos peržvalga, kas dvi savaites dalijamės maldoje pasiruošta tema, kaip mus Dievas vedė, ką kalbėjo maldoje, per įvykius ar kitus žmones.
Lina: Širdimi jaučiu, kad mus bažnyčioje jungia Dievas ir taip atsiranda bendrystė. Bažnyčia man yra mano bendruomenė. Su kiekvienu galiu pasisveikinti ir apsikabinti, yra dvasinis ryšys, kartais nebūtinai pažinti žmogų, būti su juo grupelėje, bet bažnyčioje žmonės pasidaro tiesiog savi.
– Kuo ypatinga ir savita jūsų Prienų parapija?
Agnė: Ypatinga, nes ji yra mūsų, arba mano, ir todėl su ja yra ypatingas santykis. Gal kitiems iš šalies neatrodys ši bažnyčia išskirtinė, bet tie žmonės, su kuriais tiek daug metų praleidau sekmadieniais melsdamasi, tampa man ypatingi, nes su jais užmezgu dvasinį ryšį. Šiuo metu aš studijuoju ir dažniau būnu Vilniuje nei Prienuose, bet sugrįžus ateiti į Mišias Prienuose – visai kita patirtis. Gera grįžti į bendruomenę, prie kurios esu daug prisidėjusi, mačiau, kaip ji augo ir keitėsi, ir tai man asmeniškai yra brangu.
– Kaip keitėsi jūsų bažnyčia, ir kas veikė jos augimą?
Agnė: Kiekvienas žmogus, kuris ateina, inicijuoja veiklas, jas organizuoja. Aš dalyvauju jaunimo bendruomenėje, ir mūsų veikla daro įtaką bažnyčiai, nors, aišku, labiausiai augina mus pačius, kai susitinkame, meldžiamės, dalijamės. Organizuodami akcijas susitinkame su parapijos žmonėmis. Pvz., Verbų sekmadienį yra tradicija rinkti aukas jaunimo veiklai paremti: prieina žmonės šypsodamiesi ir nori prisidėti prie jaunimo veiklos. Smagu tuomet justi palaikymą. Pradžioje ši akcija bendruomenei buvo labai nauja, o dabar, artėjant Verbų sekmadieniui, žmonės pasakoja, kad nėjo į mišką kadagio šakos, nes norėjo iš jaunimo nusipirkti ir jį paremti.
– Kiek yra jaunimo bendruomenėje, ir ką jūs veikiate?
Agnė: Apie dvidešimt aktyviau dalyvaujančių – mėnesio trečią šeštadienį susirenkame ir pasakojame, kuo gyvename: grįžtam iš skirtingų miestų, kur studijuojam; ateina moksleiviai ir jau baigę studijas, – vieni kitus galime praturtinti skirtingomis patirtimis. Tada giedame vakaro Mišiose ir po jų vyksta adoracija, kuomet galime patirti asmeninį ryšį su Dievu, kai pakviečiame svarbiausią mūsų bendruomenės Narį ir skiriame Jam laiko. O paskui – bendrystės laikas su picomis. Rengiam rekolekcijas per Adventą ir Gavėnią. Ir svarbiausias mūsų įvykis yra vasaros stovyklos: kartais tik ilsimės, kartais kviečiame svečių. Išleidę esame giesmyno programėlę Kur du ar trys. Mūsų grupelė gimė karantino metu, kai buvo daugiau laiko. Tada kilo mintis, kad jei mes susirenkame du arba trys, vis tiek Dievas yra su mumis – taip ir pasirinkome šį pavadinimą iš Evangelijos.
– Žinau, kad pati naujausia iniciatyva jūsų parapijoje yra Vaikų dienos centras?
Lina: Prieš porą savaičių jis įkurtas maltiečių iniciatyva. Yra Prienuose dienos centrų vaikams, bet norėjome kitokio, kad vaikai čia jaustųsi kaip namuose ir ne tik praleistų saugiai laiką, bet ir būtų ugdomos vertybės, kad jų širdelėse augtų gerumas, jie mokytųsi maldos, pagarbos vienas kitam. Aš pati dirbu mokykloje, todėl man svarbūs vaikai, matau, kaip jie popietinį laiką leidžia su telefonais, kol tėveliai dirba, arba kol laukia autobuso grįžti namo. Pritariant klebonui ir miesto valdžiai, suremontavome cokolinį parapijos namų aukštą ir atidarėme šį centrą. Maltiečių bendruomenė Prienuose jau veikia 10 metų, daugiausia padedam seneliams. Prienų progimnazijos valgykloje išvirtą sriubą moksleiviai, jaunieji maltiečiai, po pamokų išnešioja seneliams, o rajono gyventojams veža darbuotojas. Mes, maltiečiai, ligonių dienos proga lankomės ligoninėje, senjorų dieną aplankome juos namuose, padedame susitvarkyti. Organizuodami gerumo akcijas ugdome jaunimą, nes mūsų šūkis yra: „Pagalba vargstančiam ir tikėjimo saugojimas.“ Mums padeda klebono ir Šventosios Šeimos seserų vienuolės, tarnaujančios parapijoje.
– Aktyviai veikia parapijoje ir Caritas!
Birutė: Po Alfa kurso mane pakalbino Šiltos sriubos akcijos koordinatorė, o aš visada svajojau prisidėti prie gerumo darbų. Mes dalyvaujame ir kitose veiklose, vežame maisto rinkinukus, dalyvaujame Maisto banko akcijose. Sriubą išdalijame nuo 10 iki 12 val., o paskui tose pačiose patalpose vaikai renkasi į Dienos centrą. Sriubos ateina kasdien apie 20 žmonių, dažniausiai turintys priklausomybę, tai vienintelė Prienuose vieta, kur žmonės gali ateiti du kartus per savaitę valgyti šiltos sriubos. Ateina ir klebonas palaiminti maisto, kartu valgo, bendrauja, kartais ir stalo žaidimus žaidžia su atėjusiais.
Aušra: Esame aštuonios, paeiliui parapijos namų virtuvėlėje ruošiančios sriubą. Ją verdame iš vakaro, nes dieną dirbame. Verdame iš Maisto banko produktų, o ir savo pridedam. Yra žmonių, kurie aukoja, nes žino apie mūsų akciją.
Irena: Ateinantys valgyti gali ir išsimaudyti: parapijos namuose yra dušai, ruošiama ir skalbykla. Aš esu labai dėkinga klebonui Vaidui, vikarui Valdemarui, nuostabioms vienuolėms ir kitiems bendruomenės nariams. Po Alfa kursų man paaiškėjo mano tikėjimas ir aš nuėjau į bendruomenę Gloriosa Trinita, paskui ir į Caritą. Ateinantiems valgyti sriubos jaučiu šilumą, nes juk kiekvienas sutiktas žmogus gali būti Jėzus. Mūsų bažnyčia ypatinga, nes sekmadienį, kai susirenka bendruomenė, mes visi giedame, šv. Mišios yra gyvos, groja gitaros, saksofonas, sintezatorius. O nuvažiavus į tėviškę Kelmėje – bažnyčia didžiulė, bet tuščia... Kai pasakoju savo giminėm, jie manim netiki, kaip ten taip yra? O pas mus bažnyčioje gali būti vienas laipsnis šalčio, bet ateini, pradedi giedoti ir atrodo, kad jau per trisdešimt.
– Papasakokite apie Gloriosa Trinita judėjimą.
Aušra: Šį judėjimą atradau po Alfa kurso, kai supratau, kad tikėjimo kelionei reikalinga bendruomenė. Parapijos namuose renkamės du kartus per savaitę, nes mūsų narių skaičius išaugo, nebetelpame į vieną grupę. Tarptautinis judėjimas Gloriosa Trinità („Šlovingoji Trejybė“) skirtas visiems žmonėms, kurie nori atrasti, atnaujinti ar pagilinti savo tikėjimą. Tai Trejybės, tobulos šeimos modelio, įkvėpta kelionė, kuri mus veda į bendruomeninį gyvenimą. Ateina ir šeimos su mažais vaikais, ir pavieniai. Mes šloviname, skaitome Šventąjį Raštą, liudijame, meldžiamės.
Gitana: Prieš ketverius metus pas mus šį judėjimą pradėjo Šventosios Šeimos seserys, kurios gyvena ir dirba mūsų parapijoje. Kiekvieną mėnesio 13 d. iš visos Vilkaviškio vyskupijos renkamės kurioje nors parapijoje, nes mūsų judėjime yra labai svarbi Mergelė Marija. Neseniai buvome susitikę Liudvinave, susitinkame Marijampolėje, Vilkaviškyje, Prienuose ar Birštone. Kviečiame visus žmones pabūti su mumis, pabendrauti. Mūsų šūkis yra „Esi širdis mano širdies!“ Tai reiškia, kad siekiame širdžių bendrystės tarp žmonių, ir kai ji yra – tai žmones patraukia.
– Esu sužavėta jūsų bažnyčios gyvybingumu!
Angelė: Man dar gražu, kad jaunimas ir senimas tose pačiose patalpose susitinka. Mūsų parapijos namai labai gyvi, čia tiek daug veiklų, kad gali namo nepareit, nuo ryto iki vakaros vis kažkas vyksta: tai Caritas, tai maltiečiai, tai Gloriosa Trinita, tai Alfa kursas, tai informatikos pamokos, mūsų jaunimas buvo suorganizavęs vyresniems nei 60 tokias pamokas dukart per savaitę. Mano vyras lankė, tai pasakodavo, kad tie jauni žmonės tokie kantrūs, švelnūs.
Lina: Mūsų klebonas yra labai bendradarbiaujantis, visada išklauso. Jis įsileidžia visas veiklas, bendrauja su savivaldybe, su mokyklomis. Pats visur, kiek tik gali, dalyvauja. Veikia pastoracinė taryba. Joje neseniai svarstėme Sinodinio kelio išvadas, kas tinka mūsų parapijai, kaip mes matome savo bendruomenę.
Gitana: Mūsų kunigas yra žmonių kunigas. Randa su visais bendrą kalbą, ir žmonės nori su juo bendrauti. Jam visi svarbūs. Pradžioje jis sakydavo, kad čia kažkas nevyksta, kad kažko reikia bažnyčioje, per daug šalta, ir ieškojo, ką daryti, kad žmonės burtųsi į bendrystę. Jis aplanko visas grupeles. O kai atsiranda daugiau žmonių, tai ir pati bendrystė plečiasi. Atsimenu, per pamokslą jis sykį sakė, jog ką tik atvažiavęs pastebėjo, kad žmonės nelabai sveikinasi, jis pats pradėjo ir visiems po Mišių davė užduotį: einant namo su visais sutiktais pasisveikinti. Ką jis sako, tą ir pats daro. Tai patraukia žmogų.
Vida: Jau daug metų mūsų bendruomenės varikliukas yra nuolatinis diakonas Gediminas Olsevičius, su žmona Danute organizuoja įvairias veiklas. Gediminas yra tas, kuris viską sustyguoja. Po Sinodinio kelio nusprendėme, kad ieškosime ryšio su visais žmonėmis bažnyčioje, tad kiekvieną sekmadienį po 10 val. Mišių vis kita šeima verda arbatą, kavą, vaišina bažnyčios žmones.
Dabar turėčiau užbaigti besidžiaugdama, kokią gyvą parapiją atradau nedideliame Lietuvos mieste! Bet dar liko nepakalbintas labai svarbus šios parapijos narys – diakonas Gediminas Olsevičius, kuris tuo metu buvo išvykęs į savo bitininkų tarptautinį kongresą. Tad pasikalbėjome nuotoliu:
Diakonas Gediminas Olsevičius
Diakonas Gediminas: Esu tikras, kad parapijos gyvybingumas turi savo priešistorę: kažkada Prienuose dirbo kunigas Antanas Gražulis, mokėjęs suburti jaunimą, dabar jie užaugę ir čia veikia. Dirbo pas mus kunigai Sigitas Tamkevičius bei Juozas Zdebskis. Tad parapija pripėduota ypatingom pėdom! Labai stiprų impulsą davė kunigas Rytis Baltrušaitis, subūrė jaunimą į krikščionišką teatriuką, jo dėka dirbome užsidegę. Išėjus ugningiems kunigams svarbų vaidmenį atliko ir mano žmona Danutė – ji turi tikėjimo virusą: jos iniciatyva atsirado Motinos maldoje ir Eik į savo kambarėlį grupės, Krikščioniško gyvenimo bendruomenė, Alfa kursas, veikiantys iki šiandien. Daug nuveikia ir padeda vienuolės, pakviestos mūsų naujo klebono. Jos suteikia pastovumo. Atėjęs klebonas Vaidotas pas mus pasikvietė sesę Gertrūdą kaip šlovintoją. Tada sutvarkėme parapijos namų palėpę ir ten apsigyveno dvi Šventosios Šeimos sesutės: Genutė ruošia vaikus pirmajai Komunijai, o Gertrūda atsivežė judėjimą Gloriosa Trinita. Dabar ji rūpinasi ir Alfa kursu. Maldos buvo išklausytos. Dabartinio klebono iniciatyva atsirado Anoniminių alkoholikų draugija. Ankstesnis klebonas nesikišo į veiklas. Jis buvo kultūringas žmogus, ateidavo, palaimindavo ir netrukdydavo. Kartais tai irgi yra labai daug. Tas laikas turėjo pozityvą, nes visos veiklos kildavo iš pasauliečių iniciatyvos. Aišku, visad norisi iš kunigo palaikymo. Bet geriau nieko negu stabdymas. Tai, ką dabar turim, yra kone 25 metų įdirbis. Esu pastoracinės tarybos narys, žinau parapijos istoriją ir esu pats prie jos prikišęs nagus.
Projektą iš dalies finansuoja
