Aišku, kad į Senąją Varėną šios vasaros pabaigoje vykome todėl, kad būtent čia lygiai prieš 150 metų – 1885-ųjų rugsėjo 22-ąją – gimė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Čia, Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, vargoninkavo jo tėvas, ir čia spalio 1-ąją buvo pakrikštytas genialus mūsų tautos žmogus. Todėl ir kalbiname ilgametį šios parapijos kleboną, Senosios Varėnos bažnyčios (at)statytoją, kunigą Pranciškų Čivilį, žavėdamiesi jo neblėstančia energija, jo šilta šypsena, jo požiūriu į Čiurlionio kūrybos sakralumą...
– Kalbiname jus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejaus kontekste, klebonaujate jau daug metų šio genijaus gimtinėje, pastatėte čia bažnyčią ir toliau ją puošiate, puoselėjate pasitelkdamas čiurlioniškus motyvus, kurių čia tiesiog apstu! Vadinasi, Čiurlioniui, jo kūrybai yra vietos bažnyčioje?
– Žinoma! Kai skaitau kunigo Stasio Ylos knygą apie Čiurlionį ar paties menininko laiškus, jis vis mini Dievo vardą. Ir pati kūryba, pavyzdžiui, ciklas „Pasaulio sukūrimas“, visatos, gamtos apmąstymai paveiksluose, muzikoje, angelų personažai, žvaigždynai – visa tai Dievo meilės ir išminties vaisius. Čiurlionis gražiai rašė apie žmogaus gyvenimo kelionę ir nesusipratimus: procesija eina į mišką, vieni, jau įėję į mišką šaukia: „Miškas! Miškas!“, o dar neįėję šaukia: „Laukas! Laukas!“ ir nesupranta, kodėl anie šaukia „miškas“, jei čia – laukas. Kiti prieina upę ir šaukia: „Upė! Upė!“, o esantys miške, jos nemato ir nesupranta. Šį savo pasakojimą Čiurlionis filosofiškai apibendrina: Viešpatie, kada gi mes iš miško išeisime?!
– Išsyk jaučiasi, kad jums Čiurlionio kūryba ir palikimas yra svarbūs ir rūpi tai užfiksuoti bažnyčioje.
O, taip! Man Čiurlionis labai artimas. Ir jo kūryboje pulsuojanti harmonija rodo artimumą Dievo kūrybai. Destrukcija „kuria“ pragarą, o iš Čiurlionio kūrybos dvelkia ramybė, viltis. Tai kalba tokie kūriniai, kaip „Amžinybė“, paveikslai angelų tematika ir daugybė kitų.
– Ar ir miestelio, parapijos bendruomenė taip brangina Čiurlionio atminimą, didžiuojasi, kad jis čia gimė?
– Tai aišku, ypatingai! Kai dar buvo vidurinė mokykla, bažnyčioje vykdavo pažintinės paskaitėlės, pokalbiai, Čiurlionio kūryba „skaitydavome“ Dievo žodžio šviesoje. Štai bažnyčios altoriaus dešinėje stovi medinis sostas, apgaubtas didžiulės freskos: baltas sostas, vainikuotas ugniniais angelais, ir angelų kunigaikščiai su žvaigždynų diadema – tai pagal Čiurlionio paveikslą „Rex“. O juk Apreiškimo knygoje skaitome: „Paskui aš pamačiau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos. Ir pamačiau numirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais sostą. Ir buvo atskleistos knygos, buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga“ (Apr 20, 11–12). Angelų centre stovi arkangelas Mykolas su svarstyklėmis, o virš jo – kryžius su lietuviškos kultūros tradicijai būdingu puošybos elementu – saulute. Tuomet kryžius atrodo kaip dantratis, sukantis visatą – ir visa Kristocentrinė visata žaižaruodama sukasi ratu.
– Tai jūs tiesiog parafrazuojate Čiurlionį, improvizuojate jo tema?!
– Taip, bet kartu „pririšame“ prie esmės, iš kurios atėjo ir pats Čiurlionis, ir mes visi. Čiurlionio kūryboje labai giliai atsispindi būties, kūrinijos esmė. Šviesaus atminimo vitražistas Vytautas Švarlys 2000–2005 m. bažnyčios navos languose sukūrė 15 vitražų čiurlionistikos tema: įkvepiantys gėriui vitražai sudaro vieningą teminį ciklą.
Kadangi mes esame fiziniai ir metafiziniai, mirtingi (kūnas) ir nemirtingi (siela), tai bažnyčios navos dešinėje esantys vitražai vaizduoja neregimąją tikrovę, kurioje egzistuojame, ir kuri yra mumyse, kaip Šv. Rašte sakoma, nešiojame brangų turinį moliniuose induose. Pirmas vitražo vaizdas yra „Angelo prisilietimas“ – irgi pagal Raštą: „Ir nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 28). Angelas paliečia arfos stygas ir kviečia eiti, pagelbėti. Antras vitražas vadinasi „Apvaizdos žvilgsnis“, sukurtas pagal Čiurlionio paveikslą „Amžinybė“, iš jo žvelgia it Dievo akys. Mūsų tikėjimas skelbia, kad Dievo apvaizdos pagrindinė dalis yra angelų tarnystė. Iš dieviškos šviesos angelai ateina į mūsų tarpą. Spalio 2-ąją, per Angelų minėjimą skaitome iš Išėjimo knygos: „<...> aš siunčiu angelą pirma tavęs saugoti tave kelyje ir nuvesti tave į vietą, kurią paruošiau. Būk jam atidus ir klausyk jo balso. Nemaištauk prieš jį, nes jis neatleis jūsų nusikaltimo. Jis turi mano vardą“ (Iš 23, 20–21). Tas angelas atstovauja Dievo vardui. Paskui – vitražas „Pasaulio šviesa“ paveikslo „Rex“ motyvais, toliau „Svajonė“, „Vilties garsai“... Paskutiniame toje pusėje vitraže yra paties Čiurlionio atvaizdas.
– O kairėje bažnyčios pusėje vitražai sukurti jau kita tematika?
– Taip, toje pusėje vitražai skirti žemiškajai, apčiuopiamai tikrovei, vienas iš jų vadinasi „Laukimas“, skirtas negimusiai gyvybei: vaizduojamos trys kregždutės iš Čiurlionio paveikslo, jos audžia danguje žmogaus ląsteles. Kitame lange yra „Pradžia“, pagal paveikslą „Pasaka II“, čia virš mažo vaikelio sklendžia didelis paukštis. Labai įdomu, kad vaikelio angeliukas žvelgia ne į kelionę, ne į gyvenimą, bet atgal. Tai pagal Evangelijos žodžius: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 1).
Taip pat bažnyčioje rasite skulptoriaus Manto Paulausko, kūrusio ir visą bažnyčios interjerą, atminimo lentą su Čiurlionio sentencija: „Sparnai mano sveiki. Nuskrisiu aš į labai tolimus pasviečius, amžino grožio saulės, pasakos, fantazijos kraštus, į užburtą kraštą, į gražiausią žemėje kraštą“. Tai buvo pirmasis akcentas bažnyčioje, skirtas Čiurlioniui, sukurtas 1995 metais, minint 120-ąsias jo gimimo metines.
– Jūs ėmėtės atstatyti šią bažnyčią 1991 metais, nes Senosios Varėnos bažnyčią visiškai sudegė du kartus – abu pasauliniai karai – 1914 m. ir 1944-aisiais jas sunaikino...
– Taip, tos bažnyčios sudegė. Norėdami pagerbti jų statytojus padarėme atminimo lentas – pirmosios medinės bažnyčios (1773 m.) fundatorius buvo LDK kancleris Mykolas Bžostovskis. Šventoriuje galime pamatyti buksmedžiais apsodintus tos bažnyčios pamatus. Ten pastatėme ir Čiurlionio motyvais sukurtą koplytstulpį, kuriame du debesėliai, perskrodę kryžiaus vertikalę; jame taip pat vaizduojamas arkangelas Mykolas ir ant koplytstulpio debesėlio pažymėta kūrėjo krikšto data:1885 m. spalio 1 d.
– Taigi, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė Senojoje Varėnoje 1885 m. rugsėjo 22 d. ir netrukus pakrikštytas čia buvusioje bažnytėlėje...
– Taip! Sankt Peterburgo archyve rasta krikšto metrika ir Senosios Varėnos miestelio planas, sudarytas maždaug tuo metu, kai Čiurlionis gimė; plane matyti, kaip atrodė senoji medinė bažnyčia ir šalia jos – vargonininko namas, kuriame gimė menininkas (šventoriuje dabar eksponuojame tų dokumentų kopijas, padarėme to meto stilizuotą maketą su nuolat degančia lempele Čiurlionių namelyje); spėjama, kad net ir Mikalojaus vardą jis gavo nuo Šventojo arkangelo Mykolo bažnyčios titulo, kur buvo krikštytas. Pirmajai bažnyčiai sudegus, po keturiasdešimties metų pastatyta antroji, o šiai sudegus, po penkiasdešimties metų, 1994 m., pašventinta ši trečioji. Sudegus antrajai bažnyčiai, sovietiniais metais tuometinis mūsų vyskupas palaimintasis Teofilius Matulionis, matydamas, kad nepavyks jos atstatyti, 1946 m. Babriškių filijinei koplyčiai suteikė parapijinės bažnyčios teises, ir joje melsdavosi parapijiečiai. Šįmet su mokyklos vaikais minėsime šią dieną, planuojamas gražus koncertas. (Beje, gal girdėjot – šį vidurvasarį čia vyko ir mūsų taip mylimam palaimintajam Teofiliui skirtos oratorijos „Laisvasis kalinys“, kurią sukūrė kompozitorė Vaida Striaupaitė-Beinarienė, premjera.)
– Priešais bažnyčią, kitoje gatvės pusėje, matome parapijos globėjo arkangelo Mykolo skulptūrą.
– Šią skulptūrą pastatėme 2015 m., irgi Čiurlionio kūrybos motyvais. Yra jo paveikslas „Angelas (Angelo preliudas)“, kuriame sėdi angelas ant smailėjančios uolos, ir horizonte matyti du tiltai, jais vaikščioja spalvoti angelai. O čia pas mus irgi kaip tik yra du tiltai: vienas – transportui, o kitas pėstiesiems. Pasirinkome angelą pavaizduoti Rodeno mąstytojo poza, tik mūsų angelas ne pasirėmęs ant kumščio, o delikačiai sėdi, švelniai pasirėmęs į delną...
– Ir dar kokia įspūdinga varpinė, pastatyta prieš pat bažnyčią!
– Ši varpinė, su pavasarį skelbiančiu varpu – irgi vienas iš pirmųjų akcentų Čiurlionio atminimui – pagal paveikslą „Pavasario motyvas“. Pradėdamas statyti bažnyčią, turėjau jos viziją – bažnyčia turi atspindėti čia gimusio ir ankstyvąją vaikystę praleidusio Čiurlionio kūrybos dvasią. Taip ir gimė šventovė, glaudžiai bendradarbiaujant su mūsų ištikimuoju architektu Brunonu Bakaičiu.
– Dar tarkite keletą žodžių ir apie parapiją. Sako, pas jus suvažiuoja daug vaikų ruoštis Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui iš aplinkinių kaimų ir miestelių?..
– Parapijukė čia nedidelė – nė tūkstančio sielų nesiekia. Neatstumiame nė vieno, nes nuo pat kunigystės pradžios „įsikandau“ Jėzaus žodžius: „Ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu“ (Jn 6, 37). Svarbu suteikti viltį ir paisant paprastumo paruošti vaikus, perduoti jiems esminius dalykus. Vietinių nedaug, bet sekmadieniais iš visur suvažiuoja apie šimtas tikinčiųjų. Šitas kraštas, seniau vadintas Pirmąja Varėna, buvo vargingas... Žemės čia prastos, žmonės neturtingi, bet aš suprantu, kad tradicijos būna labai sužalotos arba nuvytusios tuomet, kai nėra bažnyčios. Dabar visur žmonių regionuose mažėja, bet man patys vertingiausi tie, kurie patys ateina, tada žinau, kad jiems reikia dangiškos rasos!
– Žmones čia kviečiantis ženklas yra tas, kad šios bažnyčios durys visada yra atviros, tad galima bet kada įeiti; kaip ir pati jūsų visa veikla turbūt traukia žmones...
– Esame nenaudingi tarnai, darome, ką privalome. Man dera skleisti Dievo meilę, tai ne didvyriškumas, bet prievolė. Čia veikia evangelinis dėsnis – darykite gera nieko nesitikėdami ir tuomet gausite šimteriopai dividendų. Turiu apie 70 šuniukų, dar ir šiandien septynis pasiūlė močiutė, kurią išveža į slaugą... Žinote, pas mane jie jau netelpa, bet surasim kitur prieglobstį. Ir pamaitink tiek... Bet užtenka, visi sotūs. Nelyja čia iš dangaus mana, bet yra toks žodis „skalsu“: kai nedaug, bet visiems gana. Mes čia visi kaip šeima gyvenam. Sutuokiau kažkada tėvus, o dabar jau jų vaikus tuokiu. Ir jie man tokie mylimi, kaip mano paties vaikai atrodo, dėl jų išgyvenu, jeigu sužinau, kad kažkas negerai, nemiegu, meldžiuosi...
Neįmanoma mažame tekste sutalpinti nei Mikalojaus Konstantino Čiurlionio atminimo ženklų, nei kunigo Pranciškaus Čivilio visų kūrybinių sumanymų, išminties, surastų bei įkūnytų istorinių klodų ir širdies gerumo. Tiesiog reikia imti ir aplankyti tą nepaprastą Senosios Varėnos miestelį, jo bažnyčią ir mažutį nepaprastai šiltos dvasios kleboną.
Parapijos archyvo nuotraukos
