Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2019 m. spalis 10
Didelės ir mažos kryžkelės

Gerumo virusas

arba Lietuvė misionierė Filipinuose

2019-10-18 | Pokalbis su gydytoja misioniere Viktorija ČIRVINSKAITE
artuma201910-rs-16-3.jpg

Su gydytoja misioniere Viktorija ČIRVINSKAITE susitikome Tiberiados bendruomenės namuose Baltriškėse, kur ji atvyko aplankyti brolių ir pailsėti. Pirmą kartą prieš septynerius metus išvykusi į Talimo salą, jau daugiau nei dvejus metus ji gyvena ten nuolat, dovanoja vietiniams savo laiką, žinias, draugystę. Ir, kaip pati sako, pagal Evangelijos pažadą gauna šimteriopai daugiau. Taigi, misijos iš arti.

– Kaip atradai pašaukimą misijoms?

– Augau tradiciškai katalikiškoje šeimoje. Paauglystėje buvau gotė, bet būdama 17-os atradau tikėjimą. Nuo tos akimirkos supratau, kad noriu pašvęsti gyvenimą Kristui. Tą pačią dieną norėjau stoti į vienuolyną, bet vienas kunigas atkalbėjo: „Truputį pastudijuok, ir jeigu tai tikras pašaukimas, jis liks.“ Galvojau, kad medicina tikrai pravers Viešpačiui. Kai atradau Baltriškes, supratau, kad charizma, kuria gyvena bendruomenė, yra man labai artima. Tik nerimavau, kad tapusi sese turėsiu palikti mediciną, kurią pamilau.

Tuomet iš Filipinų į Lietuvą atvažiavo Šv. Damijono bendruomenės (Tiberiados bendruomenės įkurta nevyriausybinė organizacija Filipinuose) bendrakūrėjas Nikas, ir aš buvau jam vertėja. Tai buvo pirmasis pašvęstasis pasaulietis, su kuriuo susipažinau. Mane stipriai paveikė tai, kuo jis gyveno. Prieš mums išsiskiriant jis paspaudė ranką ir paprašė: „Pažadėk, kad vieną dieną atvažiuosi man padėti.“ Po kelių mėnesių sužinojau, kad jis mirė nuo insulto. Per atostogas išvažiavau į Filipinus trims savaitėms ir, matydama tą situaciją, išgyvenau tikrą šoką. Tačiau ta patirtis liko mano širdyje.

Vieną vakarą meldžiausi Tiberiados bendruomenės maldą. Joje yra žodžiai: „Jei tokia yra Tavo valia, paversk šią mažytę bendruomenę visuotine šeima.“ Man įstrigo „visuotinė šeima“. Mąsčiau, kad Dievas mus sukūrė su visais mūsų troškimais. Jis nori, kad gyventume 100 procentų. Išgyvenau daug džiaugsmo ir ramybės. Kai pakalbėjau su broliais, jie mane padrąsino: „Mes jau seniai matėme, tik laukėme, kol tu kažką pasakysi.“ Paskui pradėjau tą kelionę. 2014 m. pirmą kartą įsipareigojau bendruomenei neturto, skaistumo ir klusnumo įsipareigojimais. Esu bendruomenės asocijuota narė.

– Kaip ruošeisi misijoms?

– Visų pirma išvažiavau į Tiberiados bendruomenę Belgijoje. Netrukus broliai mane išsiuntė šešiems mėnesiams į L’Institut Notre-Dame de Vie Prancūzijoje mokytis teologijos-filosofijos. Po jų išvykau į trumpalaikę penkių mėnesių misiją Filipinuose, Talimo saloje, Sapango kaime, kad pažiūrėčiau, ar galiu taip gyventi. Tiberiados bendruomenė prieš 21 metus Talimo saloje įkūrė nevyriausybinę organizaciją. Nuo 2004 m. ten veikia nedidelė klinika, tačiau saloje nėra gydytojų. Broliai suformavo mažytę komandą, į kurią vis nusiųsdavo keliems mėnesiams ar metams savanorį gydytoją, taip nuvykau ir aš. Grįžusi bendruomenei pasidžiaugiau: „Viskas gerai, gyva, žilstu, bet laiminga.“ Tuomet dar grįžau baigti teologijos-filosofijos mokslų, po to jau išvažiavau į misijas.

– Kiek saloje yra gyventojų?

– Daugmaž 35 tūkstančiai, tačiau duomenys netikslūs. Mūsų Sapango kaime yra apie 400 šeimų – apie keturis tūkstančius gyventojų. Tai labai varginga vieta. Deja, valdant dabartiniam prezidentui Rodrigo Duterte šalies vargas ir skurdas tik auga. Didėja vaikų skaičius gatvėse. Sakoma, kad trys ketvirtadaliai šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Saloje pastatyta „ligoninė“, kurioje net įrangos nėra. Dirbame minimaliomis sąlygomis. Esame penkiese – aš ir keturi vietiniai filipiniečiai, turintys savanorio sutartis ir priklausantys Šv. Damijono bendruomenei.

– Ar neapima neviltis, kai esi viena gydytoja 35 tūkstančiams žmonių?

– Man patinka šv. Motinos Teresės žodžiai: „Aš niekada negydau minių – tik asmenis. Jei žvelgčiau į minias, niekada nepadėčiau.“ Turėjau įsivesti discipliną. Buvo sunku, skaudėjo širdį, bet turėjau klinikose parašyti, kad per dieną galiu priimti tik 50 žmonių, nes nei fiziškai, nei protiškai daugiau nepajėgiau. Aišku, visada priimu senelius ir karščiuojančius vaikus. Skauda širdį, kai žmonės atvažiuoja ir nuo antros valandos ryto laukia konsultacijos, bet suprantu, kad jeigu dirbsiu be disciplinos, nemiegosiu, nesimelsiu, padirbsiu tik tris savaites ir daugiau nebegalėsiu. Norint būti geru mokiniu, reikia disciplinos ir maldos ritmo. Mane gelbsti tai, kad per dieną turiu septynis maldos sustojimus. Jeigu neįsišakniji šaltinyje, nebeduodi Kristaus. Ne kartą įsitikinau, kad šaltinis nesu aš; šaltinis – Kristus, ir maldos laikas yra gyvybiškai svarbus, kaip deguonis. Kitaip neįmanoma misijoje išgyventi, išbūti ir neišprotėti, neperdegti. Svarbu nepasiduoti pagundai būti gelbėtoju.

– Papasakok apie Šv. Damijono bendruomenę.

– Ją prieš 21 metus įkūrė filipinietis Nikas, Manilos lūšnynuose dirbęs socialiniu darbuotoju. Per Jaunimo dienas Filipinuose, Maniloje, jis susipažino su broliu Emanueliu, ir jie kartu nusprendė įkurti maldos grupę. 1997 m. Nikas sugrįžo į Talimo salą, iš kurios buvo kilęs, bei pradėjo joje darbuotis. 2005 m. jis įsipareigojo bendruomenei kaip pašvęstasis pasaulietis. Po truputį pradėjo atvykti savanorių iš Europos. Viena gydytojų belgų šeima įkūrė mažytį medicinos centrą ir pradėjo mokyti komandą. Tad bendruomenės misija yra ketveriopa – medicininė pagalba, evangelizacija (maldos grupės Manilos lūšnynuose, jaunimo ir vaikų stovyklos, katechezės), bambukų dirbtuvės ir stipendijų programa. Daugiau kaip 50 jaunuolių gauna stipendijas, kad galėtų eiti į mokyklą, po to – į koledžus ar universitetus. Jeigu Filipinuose turi diplomą, gali būti tikras, kad gausi gerą darbą. Jaunuoliai, kurie neturi gabumų ar dėl kitų priežasčių negali mokytis, dirba bambukų dirbtuvėse. Keletas jaunuolių iš stipendijų programos gyvena kartu su mumis, tad gyvenu kartu su 6–8 paaugliais. Kiekvieną vakarą vyko tam tikra programa, muzikos pamokos, diskusijomis ir žaidimais bandžiau juos mokyti vertybių ir pastatyti ant kojų. Taip pat kartu melsdavomės.

– Sakoma, kad Filipinai – labai katalikiškas kraštas.

– Taip, Bažnyčios ten pilnos. Jų tikėjimas labai gražus, tačiau kitoks nei europiečių. Jiems akivaizdu, kad Dievas egzistuoja. Mano mirštantys ligoniai mane daug ko išmokė apie tikėjimą. Sakoma, kad 80 proc. filipiniečių yra katalikai, bet tas procentas pradeda kristi. Kunigai kalba, kad vis mažėja praktikuojančių filipiniečių, daugėja sektų. Deja, sektos labai patraukia žmones, ypač vargšus, nes jos nemokamai dalina daiktus, taip pat ir antibiotikus. Yra ir įvairių protestantiškų denominacijų.

Duterte politika taip pat priešiška tikėjimui – šiais metais buvo nužudyti trys filipiniečiai kunigai. Kartais jauni kunigai atvažiuoja pakeisti mūsų salos kunigo ir prašo: „Aš noriu gyventi už tiesą, melskis už mane, kad manęs nenužudytų.“ Jie dega ir drąsiai gyvena tikėjimu.

– Ar Evangelijos skelbimo misijos reikalingos krašte, kuriame 80 proc. katalikų? Gal jiems reikalinga tik socialinė ar medicininė pagalba?

– Apaštalas Jokūbas rašė: „Tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26). Mūsų bendruomenėje dėmesys ir tarnystė vargšams yra labai svarbūs. Mums evangelizacija ir yra atvažiuoti ir būti su vargšais, žiūrėti jų poreikių. Didelę dalį mano laiko užima žmonių mokymai, per juos auginame tikėjimą, kad jis taptų sąmoningesnis, gilesnis. Taip pat per mus jie atranda adoracijos, tylos maldą.

Tikėjimas yra ir socialinis veiksmas. Daugelis organizacijų, veikiančių Filipinuose, kilusios iš Europos, Amerikos, Australijos. Turime padėti filipiniečiams suprasti, kad iniciatyvos bei organizacijos gali kilti iš jų pačių. Filipinuose daug labai turtingų žmonių, o už kelių metrų nuo jų gyvena žmonės, kurie neturi ko valgyti. Reikėtų padėti jiems atrasti tikėjimo ir socialinio veiksmo ryšį.

Pas mus dirbantys vargšai, pradėję lankyti Šv. Damijono bendruomenę, padeda žmonėms, kurie yra dar didesni vargšai nei jie. Mes kartu važiuojame į Laiban kaimą kalnuose, kur žmonės gyvena labai primityviai. Jie dega troškimu padėti.

– Dėl šitos misijos jie atranda pagalbos kitiems grožį?

– Taip. Studentai, kurie gavo stipendijas, baigė mokslus ir dirba, kartą per metus susimeta po tūkstantį pesų, važiuoja į tą kaimą ir savaitgalį praleidžia su vietiniais gyventojais. Nuperka maisto, šlepečių, drabužių, surengia jiems šventę. Tai kyla iš jų pačių, ir mums šitai yra labai viltinga. Jie suvokia, kad gavę šansą gyventi, turėti darbą turi padėti kitiems. Tai toks gerumo virusas.

– Nežinau, ar tavęs klausia, kodėl nepasilieki ir netarnauji Lietuvoje, kur irgi yra vargšų?

– Šis klausimas ilgai slėgė mane kaip akmuo. Kartą apie tai pasikalbėjau su vyskupu, ir jis mane palaimino. Tuomet tai išgyvenau kaip pašaukimą, kurį Bažnyčia patvirtino per bendruomenę. Aš atėjau ir įsipareigojau bendruomenei, ir kur ji mane siunčia, ten aš vykstu. Manau, kad bent kol kas didesnis poreikis yra Filipinuose nei Lietuvoje.

Kartais man atrodo, kad reikėtų viso mano gyvenimo, kad pasimatytų kažkokie vaisiai, tačiau mūsų tikslas – kad patys žmonės taptų savarankiškesni ir galėtų toliau dirbti. Todėl formavau medicininę komandą, kiekvieną savaitę darėme mokymus, kaip teikti skubią pagalbą, pažinti pagrindines ligas ir t. t. Svarbu juos įgalinti ir sustiprinti, kad jie patys tarnautų savo šaliai.

– Žinau, kad kvailas klausimas, bet gal turi palinkėjimą skaitytojams?

– Būkite šventi!

Kalbino Darius CHMIELIAUSKAS


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. lapkritis 11

Artuma - artuma201911-vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
LT-44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22