Jonathan Borba / pexels.com nuotrauka
Fausta Palaimaitė
Noras padėti kitam žmogui nebūtinai reiškia gailestingąją meilę, kurią Jėzus įsako savo mokiniams ir kurią himne meilei 1 Kor 13 apibūdina apaštalas Paulius. Psichologijoje žinomas aukos, agresoriaus ir gelbėtojo trikampis...
Kiekvienas šiame trikampyje yra pakliuvęs į ydingus spąstus ir keičiasi vaidmenimis. Antai „gailestingas geruolis“ pamato žmogų, kuriam sunkiai sekasi tvarkytis, tarkim, darbe. Kolega skundžiasi, kad jo užduotys sunkios, viršininkas per daug duoda darbų, o jis niekaip nesugebės tiek atlikti. Ir štai „geruolis“ kolega imasi padėti, paaiškinti, padirbėti su juo ar net už jį. Kol staiga gelbėtojas pastebi, kad gelbėjamasis pats nesistengia, darbo metu užsiima kitais reikalais. Tada gelbėtojas pasijunta apsukraus kolegos auka, pasipriešina išsakydamas visą, ką mato, taip pats tapdamas agresoriumi. Neretai noras užstoti kitą, jam padėti kyla iš savanaudiškų paskatų – norint įveikti savo nevertingumo, nereikalingumo, vienišumo jausmus. Toks gelbėtojas dažnai ignoruoja savo poreikius ir asmeninio gyvenimo puoselėjimą. Tai kreivas „gailestingumas“, kai norima patarnauti be saiko už tai gaunant bent dėkingumą, reikalingumą ir pagarbą. Deja, taip nenutinka ir paties „gelbėtojo“ nepatenkinti poreikiai, per didelis savos energijos eikvojimas neretai nuveda į nusivylimą ir perdegimą.
Gailestingoji meilė, kurią mums rodo Dievas, pirmiausia palieka žmogui visišką laisvę: galima jos ir nepriimti, netgi Jį patį neigti. Nepriklausomai nuo žmogaus elgesio Dievas savo meilės galiojimo nesustabdo ir neatšaukia: išgelbėjimo malonė visuomet lieka kaip ištiesta pagalbos ranka.
Jėzaus meilės įsakymas iš tiesų yra kelias į visišką žmogaus brandą, tai tobulas gyvenimo įprasminimas. Jėzus primena, jog mylėti artimą reikia taip, kaip patį save. Tad dera suvokti ir pasirūpinti, kad būtų patenkinti paties žmogaus poreikiai, jam gyvenant dėkingumo ir bendrystės, o ne pykčio atmosferoje.
Atlikdamas meilės veiksmus žmogus pamato savo ribotumą ir lėtai, diena po dienos mokosi tos meilės, kuri yra kantri, maloninga, neišpuiksta. Tai įmanoma tik tada, kai žmogus pats atsiveria meilei, ateinančiai iš žmonių, gamtos, ryšio su gyvūnais, rūpesčio savimi ir pagaliau iš santykio su Dievu, atidavusio savo Sūnų iš meilės. Tik tokios meilės nuolat pripildomas asmuo natūraliai ir išmintingai ja dalinasi šeimoje, darbovietėje, bendruomenėje. Šventoji Faustina tiksliai išdėsto gailestingumo maldoje, prašydama, kad Dievas perkeistų jos mintis, jausmus ir elgesį į dievišką gailestingumą. Tai viso gyvenimo kelias.
Prisikėlęs Jėzus mokinius siuntė į Galilėją žadėdamas, kad ten Jį pamatys. Galilėjoje mokiniai matė, kaip Jėzus atlieka gailestingos meilės veiksmus: gydo, atleidžia, išvaro demonus... Iš tiesų ir šiandien susitinkame Jėzų faktiškai, kai renkamės tarnauti kaip tarnavo Mokytojas, ypač skelbiant Evangeliją! Popiežius Pranciškus enciklikoje Evangelijos džiaugsmas smulkiai aprašo šią Dievo malonės apykaitą, primindamas dar vieną būtiną sąlygą: kiekvienos bendruomenės centre turėtų būti vargšai. Tačiau retas pasinaudoja šia užtikrinta apykaita.
Įsipareigodamas atsiliepti į Jėzaus kvietimą ir eiti ten, kur Jis kviečia – ne kur lengviau ar patogiau, o kur iš susiklosčiusių aplinkybių ar maldoje atpažįstamas kvietimas, – žmogus atsiduria Kristaus artume. Taip pats Kristus veikia per žmogų, kai šis veda katechezę, tarnauja Alfa kurse, lanko ligonius ar tiesiog dirba su nusiteikimu leisti Kristui vadovauti. Tikintysis mato tą Šventosios Dvasios veikimo stebuklą kaip pirmieji apaštalai Apaštalų darbuose.
Vedamas tokios gailestingos meilės žmogus pirmiausia suvokia tikrovę, kam ir kokiu būdu išties reikalinga pagalba. Taip pat suvokia, kad visiems padėti neįmanoma, todėl ir pats moka pailsėti, paprašyti ir priimti kitų pagalbą, skirti kokybišką laiką maldai ir bendravimui.
Dovanodamas savo pagalbą, jis nesitiki už tai dėkingumo, jis duoda, padeda, palaiko ir yra pats dėkingas, kad kitas priima jo dovaną. O jei nepriima – irgi yra patenkintas, nes jo savivertė nėra priklausoma nuo padarytų darbų ar suteiktos pagalbos kiekio. Būtent taip nusistatęs žmogus išgyvena sveiką apykaitą dovanodamas ir tuo pačiu pripažindamas, kad jau yra apdovanotas Dievo gailestingumo.
Žmonės, kurie svarią dalį lėšų, savo laiko skiria tarnavimui, pasižymi didele vidine laisve, jie pasitiki Dievu, dažnai yra džiugūs savyje ir atsiveria bendrystei. Praktikuojamas gailestingumas nėra našta, nuopelnas ar pasiaukojimas – tai tiesiog aukštesnio sąmoningumo gyvenimas.
Dievas sumanė, kad žmogus to mokytųsi šeimoje. Neretai visi šie aukščiau aprašyti dalykai įvyksta tiesiog realizuojant Santuokos sakramentą: gimdant ir auklėjant vaikus, pasirūpinant tėvais bei kitais artimaisiais, tiesiog atliekant savo kasdienio gyvenimo rutinos darbus su tikėjimo logika. Kai šeima kuriama per Jį ir Jame, toji šeima yra kaip mažoji Bažnyčia.
Projektą iš dalies finansuoja
