Kan. Česlovas Krivaitis ir vysk. Juozapas Labukas žvejoja ant Kauno marių ledo. XX a. aštuntas dešimtmetis, Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas
Prof. Arūnas Streikus*
Aplinkui drebant žemei – Romos Katalikų Bažnyčiai daugelyje Vakarų pasaulio šalių skausmingai atsiveriant ir valantis nuo įvairių klerikalizmo ligos piktžaizdžių – Lietuva su dar keliomis Vidurio Rytų Europos šalimis (Vengrija, Slovakija, Latvija) iš pažiūros išlaiko olimpinę (sic) ramybę. O vienas iš dominuojančių argumentų pasyvumui pateisinti yra tai, kad tada, komunistinės priespaudos sąlygomis, dvasininkų luomas neva buvęs „švaresnis“, kad persekiojimo situacija apsaugojo institucinę Bažnyčią nuo įvairių pagundų, todėl ir dabar tokių bėdų kaip Vakaruose pas mus jau tikrai nėra.
Ar taip yra iš tikrųjų? Vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą turbūt negalima pateikti, bet čia pamėginsiu aptarti keletą situacijų, kurios, jeigu ne paneigia, tai bent jau leidžia kvestionuoti anksčiau minėtą požiūrį.
„Apgulta tvirtovė“ ir tylos zona
Sovietmečiu labai sustiprėjo dar nuo carinės okupacijos laikų išlikęs herojiškas kenčiančios ir kovojančios Bažnyčios savivaizdis. Jis veikė ne tik kaip įpareigojimas tokį vaizdinį išlaikyti, bet ir kaip vidinis stabdis kalbėti(s) apie bet kokius negatyvius dalykus viduje. Kai priešas puola, juk reikia susitelkti ir vieningai gintis, o ne skalbti suteptus marškinius.
Persekiojimo situacijoje Bažnyčia (ne tik dvasininkija, bet ir pasauliečiai) pagrįstai baiminosi, kad sovietų valdžios institucijos viską gali panaudoti prieš Bažnyčią. Todėl stengtasi, kiek tai buvo įmanoma, užsisklęsti tylos zonoje, slėpti bet kokius kunigų nusižengimus, kad jie nebūtų žinomi net labai artimai aplinkai ir nepasiektų tų, kurie tokią informaciją galėtų panaudoti Bažnyčiai kompromituoti.
Net ir persekiojimo grėsmei seniai išnykus, priešiško pasaulio apsupties pasaulėjauta iš Bažnyčios niekur nedingo. Persekiojimo laikais sukauptas moralinis autoritetas ir įsitvirtinęs herojiškas įvaizdis buvo labai naudingi socialinės galios įrankiai, kuriais mielai naudotasi, o išnykusių priešų vietą užėmė menami kenkėjai – tradicinių vertybių griovėjai.
KGB baimė ir/ar skydas
Kunigai, kaip ir visa visuomenė, sovietmečiu gyveno nuolatinio sekimo baimėje ir, aišku, žinojo, kad bet koks galimas jų paslydimas gali greitai tapti žinomas KGB ir panaudotas prieš juos. Tai, be abejo, veikė kaip tam tikra prevencija nuo įvairių gundymų.
Tačiau yra ir kita, dažnai pamirštama pusė. Patekusieji į KGB tinklus, nors jų, laimei, nebuvo labai daug, galėjo jaustis sąlyginai saugūs, kad jų nusikaltimai niekada nepaaiškės, jeigu tik jie gerai vykdys skydą jiems suteikusios institucijos užduotis. Tą puikiai iliustruoja liūdnai pagarsėjusio, iš Vilniaus krašto kilusio ilgamečio Vroclavo vyskupo kardinolo Henriko Gulbinowicziaus atvejis. Lenkijoje jis buvo susikūręs nepaklusnaus komunistinei valdžiai ganytojo, vieno svarbiausio antikomunistinės opozicijos rėmėjo įvaizdį. Tik 2020 m. į viešumą iškilo faktai apie jo seksualinį priekabiavimą prie nepilnamečių ir ilgalaikį bendradarbiavimą su komunistinės Lenkijos slaptosios policijos struktūromis, ir dėl to Šventojo Sosto sprendimu jam buvo uždrausta viešai rodytis su kardinolo insignijomis ir būti palaidotam Vroclavo katedroje. Jo ryšius su valdiškomis tarnybomis tyrusio istoriko Rafalo Łatkos teigimu, vyskupas Gulbinowiczius sutiko su saugumu bendradarbiauti ne vien dėl to, kad vietos valdžia mažiau prie jo kabinėtųsi, bet kad ir apsisaugotų nuo galimo jo seksualinių kontaktų su jaunuoliais atskleidimo. Iš išlikusių saugumo tarnybos dokumentų matyti, kad pastaroji net iš kelių šaltinių žinojo apie nederamą dvasininko elgesį. Beje, nepaisant išaiškėjusios kitos iki tol aukštinto kardinolo gyvenimo pusės, Lietuvoje iki šiol tebeturime jo vardu pavadintas gatves Punžonyse ir Nemenčinėje, jis taip pat tebėra Vilniaus rajono garbės pilietis.
Pačioje Lietuvoje irgi turime panašią istoriją su nemažiau žinomu dvasininku, liaudyje žinomu tėvu Stanislovu. Iš išlikusių KGB Kėdainių rajono poskyrio dokumentų matyti, kad kunigas Stanislovas Dobrovolskis OFM Cap., iki tol kėlęs šiai tarnybai daug rūpesčių ir aktyviai jos sekamas kaip operatyvinio tyrimo objektas Kolekcionierius, 1980 m. buvo užverbuotas. Tai pavyko gana lengvai padaryti po to, kai įrengus jo bute slaptą pasiklausymo įrangą, išsiaiškinta, kad jis „palaiko reguliarius intymius santykius su moterimis, taip pat ir vedusiomis“. „Kai kuriuos amoralius jo veiksmus uždokumentavus“, buvęs priimtas sprendimas kunigą verbuoti, o jam atsisakius – sukompromituoti prieš vyskupą ir tikinčiuosius. Verbavimo pokalbis buvo sėkmingas: tėvas Stanislovas tapo sukalbamas, pradėjo nešti į KGB pogrindžio leidinius, sutiko reguliariai susitikinėti Vilniuje... Tiesa, kadangi ir jo byla nuo tada iš Kėdainių iškeliavo į centrinę KGB būstinę Vilniuje, daugiau nieko nežinome apie tolesnius šio dvasininko santykius su jį taip klastingai pričiupusia tarnyba.
Nekenčiamos teisėsaugos institucijos ir deformuota viešoji erdvė
Dar vienas faktorius, trukdęs užkardyti galimus dvasininkijos piktnaudžiavimus, panašiai kaip ir kitų probleminių nusikaltimų, pavyzdžiui, fizinės prievartos šeimoje, prevenciją buvo specifinis visuomenės požiūris į valdžios, o ypač į viešosios tvarkos palaikymo struktūras (miliciją, prokuratūrą, teismus). Stalininį terorą pergyvenusių žmonių sąmonėje ilgam ir giliai įsitvirtino nepasitikėjimo ir baimės tokių struktūrų atžvilgiu jausmas. Sunku buvo tikėtis, kad terorą prisimenantys žmonės kreiptųsi pagalbos į šias blogį reprezentavusias struktūras, susidūrę su prievarta iš pusės tų, kurie visuotinai laikyti geriečiais. Be to, gyvavo visiškai pagrįstas nepasitikėjimas socialistine teisingumo sistema kaip korumpuota ir visiškai priklausoma nuo partijos valios.
Panašų giluminio įtarumo jausmą visuomenė jautė sovietinės žiniasklaidos atžvilgiu. Nelaisva, valdžios manipuliuojama žiniasklaida žmonės ne tik netikėjo, bet ir laikė ją propagandiniu arba susidorojimo su sistemai nepalankiais įrankiu. Tokioje situacijoje, viena vertus, buvo labai lengva bet kokius sovietinės žiniasklaidos paviešintus faktus apie nederamą kunigų elgesį nurašyti kaip falsifikacijas ir šmeižtą. Kita vertus, kaimo parapijose, bažnytkaimiuose ir netgi miesteliuose neoficialius lokalius diskursus ir sovietmečiu didele dalimi tebevaldė pamaldžios moteriškės, kurioms vietinis kunigas dažniausiai buvo ir tebėra sudievintas herojus, apie kurį pasakyti ką nors negero yra mirtina nuodėmė, pasitarnavimas velniui.
Silpni vyskupai ir vyskupijų valdytojai
Dėl valdžios kišimosi į Bažnyčios administravimo reikalus vyskupijų valdymas dažniausiai atsidurdavo pasaulietinės valdžios pastatytų dvasininkų, kuriems trūko autoriteto tarp kunigų, rankose, o tai, aišku, neprisidėjo prie kunigų disciplinos palaikymo. Net ir norėdami, jie vargiai būtų sudrausminę nusikalstančius, bet čia galima kalbėti ir apie priešingą dalyką. Neturėdami moralinio autoriteto, jie toleravo ar netgi skatino susiklosčiusius jiems lojalių, pataikaujančių kunigų uždarus ratelius, glaudžiai persiklojusius su sovietinės valdžios struktūromis. Kaip tokio grupavimosi pavyzdį galima paminėti garsiuosius vakarėlius Vilniaus arkivyskupijos valdytojo monsinjoro Česlovo Krivaičio viloje Karmazinuose, aštuntojo dešimtmečio pradžioje pastatytoje su valdžios parama. Vyskupas Liudvikas Povilonis savo dienoraštyje taip apibūdino 1975 m. gegužės 12 d. ten vykusį kunigų pobūvį:
Visi kunigų seminarijos dėstytojai šiandien išvyko į mons. Č. Krivaičio dvarą girtuokliauti. Mašinas palieka šiapus Neries pas eigulį. Perkelia laiveliu per upę dvaran. Paskui grįžta įgėrę. Žmonės mato, kas atvažiavo ir pas ką buvo. Didelis žmonių papiktinimas. Buvo šiandien pas mane iš Vilniaus atvykę kun. St. Valiukėnas. Jis apie tokias vaišias pasakojo su dideliu pasipiktinimu.
Minėti uždari rateliai buvo glaudžiai persidengę su Bažnyčios veiklą kontroliavusiomis sovietų valdžios struktūromis, kurios saugojo juos nuo nereikalingo dėmesio. Čia minėtinas Vilniuje sovietmečiu parapiją turėjusio kunigo Antano Dilio liudijimas (XXI amžius, 2015 12 23) apie religijų reikalų įgaliotinio reguliariai iš visų Vilniaus kunigų surenkamus vokelius su kasmėnesine duokle – mainais už ramybę. Kaip matyti iš KGB dokumentų, Vilniuje ir Kaune sovietmečiu su labai retomis išimtimis dirbdavo tik KGB „skydo“ saugomi dvasininkai... Ilgalaikė izoliacija nuo Visuotinės Bažnyčios, aišku, irgi prisidėjo prie tokių specifinių struktūrų atsiradimo bei tvarumo.
Dvasinės valdžios nekontroliuojama kunigų seminarija
Sovietmečiu susiklostė priėmimo į kunigų seminariją tvarka, kai faktiškai, ką į ją priimti, sprendė KGB ir įgaliotinis. Vėlyvuoju sovietmečiu pagrindinis atrankos kriterijus toli gražu nebebuvo politinio patikimumo testas. Nemažiau svarbūs buvo ir kiti faktoriai, atsijojami pirmiausia „religiniai fanatikai“, t. y. tie, kurių moralinis stabilumas ir pašaukimo tvirtumas vertintojams nekėlė didesnių abejonių. Anuometinei priėmimo tvarkai iliustruoti gerai tiktų dar viena citata iš vyskupo Povilonio dienoraščio:
Šiemet į seminariją stojo 48 kandidatai. Valdžia leido priimti 20. Man rektorius patiekė visų stojančiųjų sąrašą su 28 kandidatais. Man patiekė sumažintą sąrašą dėl to, kad valdžios nubraukti būtų tik 8, o jeigu teisingą būtų patiekęs sąrašą, tada paaiškėtų, kad nubraukta 28. Atrodo, rektorius nuslėpė pačius geriausius kandidatus. Šiemet, kalbama, tokiu būdu į seminariją pateko daug šlamšto (1977 09 15).
Dėl valdžios trukdymų savarankiškai parinkti ar paruošti kvalifikuotus dėstytojus ir dvasinius ugdytojus, dėl ilgamečio Kauno kunigų seminarijos rektoriaus kunigo Viktoro Butkaus nuolatinių važinėjimų po įvairias „taikos“ konferencijas vieša paslaptis buvo tai, kad seminarijos vidaus tvarka ir seminaristų ugdymas, švelniai tariant, turėjo nemažų trūkumų.
Kur padėti dideles dvasininkų rankose buvusių sovietinių rublių sumas?
Ekonominė situacija vėlyvuoju sovietmečiu pasidarė sąlyginai geresnė, o leisti sunkiai uždirbtų pinigų arba lengvai iš valdiško darbo susikombinuotų rublių nelabai buvo kur, nes nebuvo ką už juos pirkti. Taigi dėl užimamų pareigų negalėję praktikuoti ar tiesiog atitolę nuo tikėjimo negailėjo pinigų už suteiktas ritualines paslaugas ar Mišių stipendijoms. O panaudoti tas lėšas su pastoracija susijusiems tikslams, pavyzdžiui, įvairiems artimo meilės darbams, spaudai remti etc., net ir norint tą daryti, tuomet nebuvo jokių sąlygų. Vėlyvuoju sovietmečiu buvo įprasta, kad kunigai klebonijose ar kurijose laikė ar tiesiog su savimi nešiojosi tiems laikams didžiules (tūkstantines) sovietinių rublių sumas.
Vyskupai jas bent galėjo leisti reprezentacijai: iš užsienio parsivežti ar siųsdintis geresnius drabužius, vaistus, maistą ir gėrimus, pirkti ne tik sau, bet ir kitiems lengvuosius automobilius, paskyras, kurių eiliniai sovietiniai piliečiai laukdavo metais ar net dešimtmečiais. Pavyzdžiui, Kauno arkivyskupijos apaštaliniam administratoriui vyskupui Juozapui Labukui, anot vyskupo Povilonio, nebuvo problema nupirkti du lengvuosius automobilius savo gydytojai, kuri kas antrą dieną važiuodavo jo lankyti į užmiesčio rezidenciją Dovainonyse.
Dėl disponuojamų didelių lėšų ir, kita vertus, geresnių ryšių su užsieniu dvasininkai turėjo gerokai daugiau galimybių įsigyti devintajame dešimtmetyje į masinę prekybą atėjusią Vakarų gamybos videotechniką ir vaizdajuostes. KGB šaltiniai tuo metu gana dažnai fiksuoja, kad kai kurie kunigai kviečiasi pas save į namus jaunuolius, kuriems rodo „religinio ir ideologiškai kenksmingo turinio videofilmus“. O gyvi šaltiniai pasakoja, kad kai kurie Vilniaus kunigai devintajame dešimtmetyje tokiuose seansuose rodydavo ne vien dvasingo turinio medžiagą, bet ir tuo metu atėjusį pornografinį turinį. Galbūt jie taip tikėjosi jaunuolius susigrąžinti į Bažnyčią? Visi jie čia Vilniuje, dar kartą priminsiu, turėjo patikimą stogą ir mokėjo kasmėnesinę duoklę už tai, kad niekas prie jų nesikabinėtų...
Archyvai ir kiti šaltiniai
Dėl persekiojimo baimės sovietmečiu įsitvirtino įprotis kuo mažiau to, kas vyksta, užrašyti popieriuje, taip nepaliekant dokumentinių liudijimų. Todėl ir mūsų laikus pasiekę bažnytiniai sovietmečio archyvai yra labai skurdūs. Be to, net ir esami dokumentiniai liudijimai nebuvo patikimai saugomi. Štai jau paskutinė citata iš vyskupo Povilonio dienoraščio (1975 05 08):
Vakar Gruzdžių klebonas J. Vosylius išvogė iš Kurijoj esančios jo bylos parapijiečių ir jo buvusios šeimininkės skundus dėl jo amoralaus elgesio. Žiūrėsim, kaip vysk. Labukas į tai reaguos.
Deja, nei tame pačiame dienoraštyje, nei kurijos archyve duomenų apie vyskupo reakcijas nėra.
Sovietų valdžios institucijų, prižiūrėjusių Bažnyčios veiklą, archyviniai fondai irgi yra ne mažiau skylėti. Be to, dėl suprantamų priežasčių juose esančių dokumentų patikimumas yra labai menkas, kai ką apie tuometines realijas iš jų galime sužinoti tik netiesiogiai ar skaitydami tarp eilučių. Taigi istorikas mažai ką gali pasakyti apie konkrečius piktnaudžiavimo atvejus. Daugiau galima pasakyti tik apie bendras situacijas, kūrusias prielaidas tokiems atvejams rastis ir / ar išugdžiusioms tokius galvojimo bei elgesio įpročius, kurie iki šių dienų trukdo patikėti, kad tiesa Bažnyčios negali sugriauti.
* Autorius yra VU profesorius ir LKMA vicepirmininkas. Pranešimas skaitytas 2024 m. vasario 9 d. Vilniuje, Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir M. Mažvydo bibliotekos surengtoje konferencijoje „Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: atpažinti, apsaugoti, išgyti“.
