Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

2019 m. kovas 3
Kronika

Dievas veikia tikrovėje

Pranciškaus žinia Lietuvai (IV) Susitikimas su jaunimu

2019-04-17 | Pokalbis redakcijoje
artuma201903-rs-08-1.jpg
Evaldo Lasio nuotrauka

„Popiežiaus Pranciškaus kalba jaunimui Katedros aikštėje Vilniuje – antra pagal ilgumą jo kalba Lietuvoje, nors visi žino, jog jauniems žmonėms reikia šnekėti kuo trumpiau. Vadinasi, Šventajam Tėvui ji buvo labai svarbi“, – sako kunigas Algirdas AKELAITIS, pradedant aptarti trečiąją Šventojo Tėvo kalbą mūsų krašte. Pokalbyje dalyvauja Monika MIDVERYTĖ, sakiusi liudijimą susitikime su popiežiumi, Domas Antanas RAIŽYS, studentas, Artumos bei įvairių jaunimo iniciatyvų savanoris, ir Margarita VYSKUPAITIENĖ, talkinusi rengiant jaunimo susitikimo su popiežiumi programą, ilgametė Jaunimo centro bei Carito bendradarbė.

Algis: Žvelgiant į popiežių, buvo matyti, kad jis tikrai klausėsi liudijimų, nors žinoma, jog jis juos paskaitė gerokai anksčiau. Kada, Monika, turėjai nusiųsti jam savo liudijimą? Ir, beje, kaip pati jauteisi, kai jis tavęs klausėsi, tau atsakė?

Monika: Viskas prasidėjo dar pavasarį. Paskambino sesuo Viktorija ir paprašė užrašyti savo liudijimą apie viltį. Tuo metu išgyvenau sunkų laikotarpį, tikėjimo dykumą. Pagalvojau: „Dieve, Tu turi gerą humoro jausmą ir per kitus žmones man sakai: ‘Dabar apmąstyk iš naujo, ką aš jau nuveikiau tavo gyvenime, kad sugrįžtų dėkingumas, viltis ir džiaugsmas.’“ Priėmiau tai kaip ženklą. Po to gavau sesers Viktorijos žinutę: „Tavo liudijimą atrinko, išversime į italų kalbą ir siųsime į Vatikaną.“ Gegužę vėl gavau žinutę: „Sveikinu, kalbėsi popiežiui.“ Ir vėl ramu. Daugiau detalių tesužinojau iki popiežiaus vizito likus gerai savaitei.

Trūksta žodžių apsakyti tam momentui, kai stovėjau Katedros aikštėje ir jo klausiausi. Supratau, kad Šventasis Tėvas kalba ir konkrečiai man, ir per Jono bei mano istoriją tuo pat metu visiems. Tai Dievo malonė ir dovana. Esu eilinė tikinčioji, niekuo neypatinga, bet Dievo Apvaizda taip viską sutvarkė. Realiai patyriau, kad atidavus gyvenimą Jėzui Jis padaro tokių dalykų, kurių nebūtume galėję įsivaizduoti.

Įdomūs buvo ir šio liudijimo atgarsiai. Keli žmonės kreipėsi į pranciškoniškąjį jaunimą, klausdami, kaip galėtų prisijungti prie bendruomenės. Man parašė jauna moteris, kurios brolis nusižudė; susitikome su ja ir daug kalbėjomės apie viltį, atleidimą sau ir broliui. Susisiekė su manimi dar kita mergina, kurios tėtis nusižudė, o ji pati prižiūri neįgalią sesutę. Buvo stipru matyti Dievo veikimą.

Algis: Popiežius paėmė kelių žmonių gyvenimo liudijimus ir atvėrė juos kaip Evangeliją. Jis parodė, kad jaunų žmonių gyvenimas yra čia skelbiama ir išgyvenama Evangelija. Man patiko, kai tu, Monika, sakei: „Aš nesu ypatinga.“ Tokių žmonių aplink mus yra tūkstančiai, tačiau jeigu liudijimo būdu prisiliestume prie jų gyvenimo, pamatytume lygiai tokią pačią viltį. Nes Dievas tikrai veikia mūsų gyvenime.

Margarita: Norėjome, kad pačios jaunų žmonių, Kristaus mokinių, istorijos būtų instrumentas kitiems sustiprinti. Pradėję darbo grupėje galvoti apie liudijimus, atsirėmėme į vizito temą „Kristus Jėzus – mūsų viltis“ ir žiūrėjome, kokiose gyvenimo situacijose jaunam žmogui trūksta vilties. Sudarėme sunkių situacijų sąrašą: tėvų skyrybos, alkoholizmas, augimas be tėvų, savižudybė, homoseksualumas ir pan. Manau, kad tai yra vietos, kur Bažnyčia turi eiti, nes ten jauni žmonės labiausiai trokšta Dievo.

Nustebau, kai vienas pašvęstasis asmuo pasakė: „Kodėl jūs parinkote tokius tragiškus liudijimus?“ Pagalvojau: „Kaip toli jūs esate nuo gyvenimo.“ Kitas jaunas žmogus sureagavo: „Popiežius nieko ypatingo nepasakė.“ Mąsčiau: o ką gi jis turėjo pasakyti?! Pranciškų aš pati patyriau kaip ganytoją, kuris atkreipia dėmesį į tai, kas vyksta mūsų gyvenime; juk mūsų tikrovė yra šventa, joje veikia Dievas.

Domas: Prieš popiežiaus vizitą susitikau su draugu, ir jis juokavo: „Jūs, tikintieji, laukiate savo Bažnyčios vadovo, kuris jums praneš, kaip turėsite toliau gyventi.“ Vėliau pažiūrėjus drauge su juo popiežiaus kalbos jaunimui įrašą, jis irgi sakė panašiai: „Juk nieko ypatingo jis jums nepasakė.“ Mane labai paveikė jo žodžiai. Neseniai dalyvavau vienoje diskusijoje, kur politologai ir filosofai panašiai kalbėjo – popiežiaus vizitas buvo tik „dėl fejerverkų“, o tikintieji, žvelgdami į Evangeliją, turi gyventi toliau. Kurį laiką mąsčiau – žmonės atvažiuoja susitikti su popiežiumi, klausosi jo kalbų, ir jų gyvenimai turi keistis, bet iš tiesų gal taip nevyksta?..

Dabar pradedu matyti, kad popiežiaus mintys naujai sužimba mano gyvenime. Su jaunimo maldos grupe svarstėme, kaip atliepti popiežiaus kvietimą semtis patirties iš senų žmonių, ir nuėjome į senelių namus, pabūti su jais, pagiedoti. Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, kurioje renkamės, paprašėme, kad pogrindžio vienuolė Onutė papasakotų mums to laikmečio istoriją ir padėtų šaknytis joje. Nepatyrę tos kančios mes sunkiai suprantame laisvės vertę. Tuomet susipažinome ir su močiute Aldute, kuri išgyveno tremtį. Pagalvojau – jeigu jauno žmogaus istorija yra kaip Evangelija, tai mes turime pareigą eiti pas Aldutę ir būti jai Evangelija.

Margarita: Atkreipiau dėmesį į tai, ką šio vizito metu akcentavo mūsų žiniasklaida. Labiausiai ji fiksavo Pranciškaus minėtas lietuviškas realijas – sudegusią Katedrą, Vilnelę, Nerį, „Žalgirį“, Jaunimo teatrą, girą, alų... – pasiimame formas, bet pametame esmę? Galvoju, ar mes iš viso giliau mąstome, reflektuojame? Taip, Pranciškus nieko naujo nepasakė, tai programinės jo mintys, kartojamos nuo pontifikato pradžios, tik šįkart jos skirtos lietuvių jaunimui. Jo kalboje išskirčiau tris punktus: pirma, Pranciškus parodo, kaip Dievas veikia gyvenime – per kitus žmones: močiutę, bendruomenę ir t. t.; po to jis pereina prie maldos laiko, praleisto su Dievu, santykio su Juo; trečias jo patarimas jaunimui – matyti kitus ir vengti individualizmo.

Klausydamasi popiežiaus atradau savo, mūsų tautos vertingumą. Jis sakė: „Jūs esate tremtinių vaikai.“ Per jo vizitą pradėjau labiau didžiuotis savo tauta. Visi patyrėme, kaip jis artimas žmonėms, mūsų tautai, artimas kiekvienam asmeniškai. Jis parodė, kad mūsų tikrovė yra šventa, ir mes esame Dievui svarbūs.

Algis: Parodydamas, kad mūsų tikrovė yra šventa, Pranciškus kviečia ištikimybei. Jis nuolat mums kalba apie šaknis, ir aš girdžiu jį sakant, kad mes, kaip Bažnyčia, esame kilę iš Kristaus žaizdų. Viltis kyla iš to, kad savo ateitį susiejame su Kristumi, Jam atveriame savo rytojų. Mano supratimu, popiežius blaiviai teigia, jog egzistuoja didelė tikimybė, kad mes ir patys galime tapti kankinių karta. Ir kviečia mus ištikimybei bei vilčiai – kad ir kokia ateitis būtų, susieti ją su Kristumi.

Monika: Matau tam tikrą Pranciškaus paradoksą – jį visi myli ir mėgsta, nors jis kalba gana griežtai. Kur slypi jo paslaptis? Man regis, kad jis pasitiki jaunais žmonėmis ir... meta jiems iššūkį! Jis neplaka, bet mato potencialą. Pranciškus mums kalbėjo: „Kaip jūs pakilote iš duobių? Tai ne magiškai atsitiko, ne iš niekur, bet per tuos žmones, kurie ištiesė ranką, padėjo atsikelti ir paliudijo tikėjimą.“ Galvoju, kad ir mes turėtume būti tie, kurie jauname žmoguje pamato potencialą. Taip, kaip kažkas pamatė mane, kai aš dar buvau kitoje tikrovėje, o žmonių, kurie priėmė, mylėjo ir matė manyje potencialą, buvo nedaug, bet per jų meilę, maldą ir paraginimus atėjau ten, kur šiandien esu. Popiežius, viena vertus, kviečia jaunimą įsijungti į tautą, kita vertus, tautos narius, jau esančius joje, ragina kiekviename jauname žmoguje pamatyti potencialą.

Domas: Dabar atlikta daug tyrimų, kurie parodo, kad kuo daugiau žmogus bendrauja socialiniuose tinkluose, tuo jis vienišesnis. Ir kuo jis mažiau susitinka žmonių, kaip popiežius sako, „veidas į veidą“, tuo labiau jis užsisklendžia tuose tinklų labirintuose. Tinklo refrešinimas, užkišantis jauno žmogaus gyvenimą greitu smalsumo patenkinimu, yra tokia pati priklausomybė kaip lošimas. Ir jis nesutinka kitų, jų kančios... Atvirkščiai, susitinka tik mano bandymas paslėpti savo vidų ir kito bandymas paslėpti savąjį.

Algis: Turiu repliką į tavo, Monika, pasakymą. Kai tu sakai, kad Pranciškus pasitiki jaunimu ir mato jame potencialą, aš sakyčiau, kad iš tikrųjų popiežius pasitiki Bažnyčia, kurios dalis yra jaunimas. Mano supratimu, gyvenimas „priešais veidrodį“ Bažnyčioje yra įmanomas ir tada, kai kartos nesusitinka tarpusavyje, kai grožimės tik savimi. O popiežius sako: „Negalima keliauti vieniems.“

Domas: Lietuvoje Pranciškus tarsi labiau akcentavo, kad mes, jaunimas, turime eiti į santykį su vyresniąja karta ir semtis iš jų patirties, ir taip šaknytis. O Panamoje kalbėdamas jaunimui Pranciškus klausė: „O ką jūs, seni žmonės, darote dėl jaunimo, kad jie augtų?“ Žvelgdamas į šias dvi kalbas, matai, kad ir vieni, ir kiti raginami artėti, kviečiami bendrystei.

Margarita: Dažnai girdžiu priekaištų jaunimo pastoracijai, kad ji yra izoliuota, tarsi šiltnamyje ir pan. Taip, tikrovė tokia. Tačiau manau, jog tai susiję su mūsų mentalitetu – mums sunku pasitikėti ir bendradarbiauti. Daug kur Visuotinėje Bažnyčioje taip pat yra pakankamai didelis susipriešinimas. Kodėl? Turbūt dėl to paties individualizmo. Daug paprasčiau yra susitvarkyti pačiam, nei aukotis, derintis su kitais dėl bendro gėrio. Kita vertus, yra didelis troškimas įvairaus amžiaus, patirčių, pašaukimų žmonių vienybės. Monika sako, kad jai, jos tikėjimui močiutė buvo labai svarbi. Man taip pat. Mūsų močiutės gyveno kartu su mumis namuose, mes turėjome santykį, o dabar yra kitaip. Nežinau, ar naujesnei kartai močiutės, senelio vaidmuo jų gyvenime, perduodant tikėjimą, yra toks pats svarbus?

[Artumoje yra skiltis, kurioje vis klausiame mažų vaikų, ką jie galvoja žurnalo aptariama tema; dauguma jų įvairiais klausimais – tikėjimo ir ne tik – remiasi į savo senelius, ypač močiutes. Tad matome, kad jų autoritetas jiems yra labai svarbus; red. past.]

 

artuma201903-rs-08-2.jpg

Evaldo Lasio nuotrauka

 

Monika: Priklausau pranciškoniškajam jaunimui, kuris yra Pranciškonų pasauliečių ordino dalis. Nors mus visus vienija dvasingumas, veikla, apaštalavimas, vis tiek yra paprasčiau būti su savo amžiaus grupe. Todėl kalbėjimas ir bendrystė vienų su kitais reikalauja nuolatinių sąmoningų pastangų, darbo su savimi.

Domas: Dabar populiarus vadinamasis peer education, kai jaunimas šviečia jaunimą. Ar tai nėra kliūtis susitikti kartoms, jeigu net skatinama, kad bendraamžiai mokytų savo bendraamžius?

Algis: Man atrodo, kad mes Lietuvos Bažnyčioje jau senokai žavimės verslo modeliais, ir jie smelkiasi į mus. Mes net apibrėžiame taip savo buvimą Bažnyčioje – pagal galimybes, pagal poreikius arba pagal tai, ką aš čia galiu duoti. Taip, verslo modelis struktūruoja, bet su juo atsiranda ir susiskaldymas, segmentacija. Be to, bet kuris verslo modelis paremtas konkurencija. Norime viską pamatuoti skaičiais, pelnu, bet... juk svarbus yra ne kiekis, o pasitikėjimas! Jėzus, kai apaštalai prašo sustiprinti jų tikėjimą, atsako: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’, – tai jis paklausytų jūsų“ (Lk 17, 6). Kitas pavyzdys – Jėzus pastato vaiką į apaštalų, išgyvenančių krizę dėl santykių, vidurį. Labai svarbu vėl iš naujo prisiminti, kad esame Bažnyčia ir turime gyvuoti pagal tikėjimo modelį. Mano supratimu, popiežius kviečia palikti tą verslo modelį ir eiti tikėjimo keliu, kad tikrai būtume Bažnyčia.

Margarita: Galvoju, iš kokio poreikio kyla ta verslumo kultūra? Sakyčiau, iš baimės ar nenoro būti nerezultatyviam, nevaisingam. Tačiau man atrodo, kad toks ir yra krikščionio pašaukimas. Rezultatą turi duoti Dievas. Jau kuris laikas mano aplinkoje gimsta neįgalūs vaikai. Atrodo, kad tokie vaikai duodami, kad šeima dar labiau išmoktų mylėti – taip, kaip Dievas myli. Ne tobulą vaiką, genijų, mokantį tris kalbas, bet neįgalų vaikelį. Čia yra krikščioniškas liudijimas. Man tai siejasi ir su senais žmonėmis, kurie tam tikra prasme jau yra nebevaisingi, patiria didelę atskirtį visuomenėje, tačiau dvasine prasme jų malda, jų kančia, jų buvimas mums yra labai vaisingi.

Monika: Panašu, kad iš didelio noro patraukti ir išlaikyti jaunimą Bažnyčioje atsiranda rizika sukurti katalikus-vartotojus, kurie ateina į renginius, gauna programą, šlovinimą, koncertuką, paklauso paskaitėlių, suvalgo spurgų ir išeina. Niekas neprašo jų įsipareigoti rimčiau. Viena vertus, dabartinis jaunimas jaučiasi patrauktas Jėzaus, nori eiti į misijas, tarnauti, kita vertus, juos drasko medijos, kiti pasiūlymai, siekis įsitvirtinti. Tai tikra drama, kai negali pasirinkti, priimti sprendimų, įsipareigoti. Reikėtų ne kurti jiems šiltnamio sąlygas, bet skatinti dirbti ir kurti drauge.

Algis: Pranciškus mus perspėja apie tris pavojus. Pirmiausia, tai nusiminimo pavojus. Antra, iliuzija, kad pasaulis yra pats sau pakankamas. Trečia, pavojus galvoti, kad viskas priklauso tik nuo mūsų. Tada jis sako, kad malda yra ta dvasinės įžvalgos vieta, kur galime pamatyti tiesą tokią, kokia ji yra.

Margarita: Bažnyčios pašaukimas yra padėti žmogui atpažinti, kaip Dievas veikia jo gyvenime. Vis turėjau tarsi vidinį priekaištą – kas konkrečiai mūsų bendruomenėse moko atpažinti Dievą, klausytis Jo maldoje, gyvenimo įvykiuose? Labai trūksta paprasto išmintingo palydėjimo paprastame gyvenime. Man patinka, kad Pranciškus yra šalia žmogaus ir sako: „Žiūrėk, čia Dievas veikia, čia veikia.“

Algis: Man vis kyla klausimas – ar mes pastebėjome Dievą, kuris praėjo per popiežiaus vizitą? Atrodo, kad daugelis tikėjosi didelio efekto, o popiežius kalbėjo paprastai. Bet iš visos jo laikysenos, jo akių buvo matyti jį bylojant: „Aš įdėmiai įsiklausiau į tave, Monika, į tave, Jonai.“ Ar tai ne „instrukcija“ jaunimo sielovadai – atidus, bičiuliškas įsiklausymas (gal net provokuojantis – „gurkšnodami alų arba girą“). Popiežius parodo, kad žmonės, jų istorijos vertingesni ir už katedras. Kita žinia – kaip svarbu eiti drauge, būti bendrystėje; ir vargas mums, jei būsime po vieną. Trečia – turime būti drąsūs ir kovoti. Jis tarsi sako: „Ei, jūsų gyvenimas bus neįdomus, jei nekovosite (net jeigu jums teks nukentėti!).“

P. S. Jau baigus pokalbį, Monika pasidalijo šiuo nuotykiu, kurį sutiko „išduoti“ ir visiems Artumos skaitytojams.

Monika: Mane galutinai pribloškė istorija su mano kuklia dovanėle, kurią norėjau paduoti popiežiui. Pirmiausia galvojau, kad pavyks tai padaryti sveikinančių žmonių eilėje Katedroje. Tačiau iš vakaro paaiškėjo, kad mudviejų susitikimas vyks ant scenos, kur negalima nieko neštis. Atidaviau ir šį reikalą Viešpačiui, prašydama: „Tu matei, kaip aš stengiausi, rašiau laišką, pakavau, ir nenorėčiau, kad dovana liktų namie. Gal galima ką nors su tuo padaryti?..“

Kadangi sesuo Viktorija „įvėlė“ mane į šią istoriją, paklausiau jos, ką daryti. Ji mane nukreipė pas nunciatūroje dirbančią sesutę, kuri ir pasiūlė atvežti dovaną į nunciatūrą, nes ten buvo visas kambarys, kur iš įvairių institucijų suvežta visokių dovanų popiežiui. Tikrai apsidžiaugiau, galėdama šeštadienio ryte nunešti ten savo dovanėlę. O tuomet, kai Pranciškus padovanojo man rožinį, spontaniškai atsiliepiau į jo gestą ir išpyškinau į ausį: „Ir aš turiu tau dovaną – nunciatūroje rasi mažytį puodelį.“ O jis toks nustebęs: „A, si? (liet. tikrai?).“

Vėliau, jau po vizito, užėjusi į kuriją sutinku arkivyskupą Gintarą Grušą, o jis man sako: „Žinai, popiežius nuėjo ir susirado tavo dovanėlę, paaiškindamas, kad tu ispaniškai sakei jam, jog palikai puodelį.“ Mane pribloškė toks santykis! Žmogus, kurio dienotvarkė tokia įtempta, kad net dažnas jaunuolis vos atlaikytų, kai jam net miegoti toje nunciatūroje nebeleidžia, nes groja, laukia, kad išeitų, palaimintų, aplink gvardijos palydovų, o jis prisimena tokį dalyką, nueina ir susiranda, nes aš jam pasakiau...

 

artuma201903-rs-08-3.jpg

Evaldo Lasio nuotrauka

 

O kaip popiežių ir jo pasakytas mintis priėmė susitikime dalyvavę jaunuoliai? Klausiame Deimanto ir Vitalijaus, kurie į susitikimą atvažiavo iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų.

Deimantas: Į susitikimą su popiežiumi pakvietė vykti čia vedančios užsiėmimus seserys vienuolės Fausta ir Benedikta. Susidomėjau, norėjau labiau įtikėti Dievą, esu iš tikinčios šeimos. Tiesa, kad pamatytume popiežių, turėjom pasitempti – gerai elgtis.

Apie popiežių anksčiau nebuvau nieko skaitęs, tik matęs per televiziją. Galvojau: „Kas jis per vienas?..“ Kai jį pamačiau, įspūdis buvo labai stiprus, sunku net paaiškinti. Kai jis pravažiavo pro šalį, pamojavo, širdis net į kulnus nusirito, kūnas ėmė tirpti. Labai malonus, neapsakomas jausmas. Ir kiti žmonės aikštėje buvo laimingi, vieni su kitais daug kuo dalijosi. Kai kartu meldėmės, susivienijimas su visais žmonėmis buvo kažkas ypatingo. Anksčiau man malda atrodė nesąmonė, o dabar matau, kad padeda.

Kokios popiežiaus mintys man ypač įsiminė? Visų pirma – draugiškumas. Supratau, kad reikia daugiau bendrauti su kitais, o ne daryti jiems bloga. Šie jo žodžiai paveikė mano širdį, vertė susimąstyti apie savo blogus darbus.

Popiežiaus pasakyti žodžiai man taip pat padėjo suprasti, kad reikia rinktis. Ir sugrįžęs į koloniją pradėjau rinktis egzaminus, kuriuos laikysiu. Mano tėtis nustebo: „Kas atsitiko? Nenorėjai 10 klasių baigti, o dabar nori egzaminus laikyti? Susiprotėjai?“ Atsakiau: „Susitikime su popiežiumi ir supratau, kad turiu rinktis.“ Tie žodžiai man reiškia rinktis gyvenimą. Tai ir renkuosi gyvenimą. Atrodo, kad tie žodžiai buvo pasakyti asmeniškai man, nors jie pasakyti tūkstantinei miniai. Popiežius man tapo ta kibirkštėle toliau tikėti tuo, ką darau. Po šio susitikimo apsisprendžiau nebedaryti kai kurių dalykų. Pastebėjau, kad ir kiti, su kuriais kartu važiavome, po šios išvykos pasikeitė, tapo kitais žmonėmis. Matyti, kad juos tai paveikė.

Girdėjau, kad Pranciškus kalėjimuose plauna kojas nuteistiesiems. Pagal mus, tai yra nužeminimas, viskas, ragas. Pas mus toks būtų vadinamas dūchu – tuo, kuris turi daryti viską, žemesnio rango nebėra. Bet popiežius mato kitaip – plaudamas kojas, jis nori kažką perduoti. Aš neleisčiau, kad man plautų kojas, man būtų gėda, įsitikinimai neleistų nužeminti žmogų. Bet pats galėčiau plauti.

Neturiu žodžių apsakyti, kokį įspūdį man padarė šis susitikimas. Jei būtų galimybė, tikrai norėčiau susitikti su popiežiumi.

Vitalijus: Važiavau į susitikimą, nes tikiu į Dievą. Kai popiežius šnekėjo, mačiau, kad jis žino, ką sako. Ir jo žodžiai paveikė, vertė susimąstyti, ką noriu gyvenime pasiekti, ko noriu iš gyvenimo, ko noriu iš savęs. Supratau, kad norėčiau daugiau nedaryti klaidų, atsisakyti blogų dalykų. Po susitikimo apėmė malonus jausmas. Man labiausiai patiko vienas momentas – kai popiežius išėjo ant scenos ir pradėjo kalbėti, tiesiai į jį nušvito saulė, nors prieš tai buvo apsiniaukę. Tai tarsi stebuklas. Man buvo įdomu, kad popiežius važiuodamas užsuko pas slaugomus ligonius. Gerai, kad jis taip padarė. Jiems turbūt labiau to reikėjo.

Buvo smagu susitikti pažįstamus, linksmai praleisti laiką, pamatyti gimtąjį Vilnių, Katedrą, aikštę, paklausyti protingų žmonių. Patiko, kad popiežius vis paminėdavo Lietuvą, mus. Gera pamatyti tiek daug žmonių ir pamąstyti, dėl ko jie susirinko. Atrodo, vienas žmogus atvažiuoja, o jo taip visi laukia. Keista...

Tikrai buvo verta važiuoti. Tas malonus jausmas truko kelias dienas, ir dabar vis prisimenu, negaliu užmiršti. Galbūt tokį įspūdį gali patirti tik kartą gyvenime.


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. gegužė 5

Artuma - artuma201905_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22