Valdonė Miliuvienė
Rugpjūčio 2-ąją Mažeikiuose Švč. Jėzaus Širdies parapijoje vyks vieni seniausių Bažnyčioje visuotinių atlaidų, visur pasaulyje gerai žinomu Porciunkulės pavadinimu. Iš tiesų tai – mažytės bažnytėlės vardas Italijos Asyžiuje, kurią XIII a. atstatė šv. Pranciškus ir jo paprašymu Popiežius suteikė visuotinius atlaidus kiekvienam, kuris nuoširdžiai atgailaus ir aplankys šią vietą. Vėliau Porciunkulės (italų k. žodis porziuncola reiškia „maža dalelytė“ arba „žemės sklypelis“) atlaidai taip paplito, kad Šventasis Tėvas išplėtė jų galiojimą visame pasaulyje.
Taigi belaukiant žmonių čia taip mylimų atlaidų, Švč. Jėzaus Širdies iškilmių išvakarėse Mažeikiuose susitikome su kunigu vikaru Antanu Mačiumi, Carito vadove Angele Konteniene, Maltos ordino pagalbos tarnybos atstove Regina Stonkuviene, parapijiete Rasa Tamošiūniene ir klebonu Donatu Stulpinu. Šis pokalbis – ir apie parapijos šaknis, ir apie kasdienybę, kurioje apstu, pasak klebono, augusiems ir labai augusiems skirtų veiklų ir, žinoma, apie nuveiktus darbus. Viso pokalbio metu, vos radę progą įsiterpti, parapijiečiai gyrė kleboną, pristatė kaip veiklų statybininką. Reikia pripažinti, bažnyčia, kuri pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą baigta statyti prieš 90 metų, tikrai prikelta naujam gyvenimui.
– Vikare, jūs skubate, tai pradėkime pažintį nuo jūsų.
Vikaras Antanas: Gegužės 21 d. sukako 284 mėnesiai, kai esu kunigas. Parapijoje esu antri metai. Penkerius metus prieš tai buvau anoj pusėj geležinkelio (Mažeikų naujoje, Šv. Pranciškaus vardo parapijoje). Esu Tauragės krašto skautų dvasios vadas, pats skautas. Su kitu vikaru kuruojam Marijos legioną, esu ir jų dvasios tėvas mūsų dekanate; turėjau dešimt Motinos maldoje grupelių – geresnis reikalas, nes legionas tai jau toks senstelėjęs, kurį reiktų koreguoti... Bažnyčioje vedu katechezę sutvirtinamiesiems, kokybė nėra gera – aidas, šalta, jaukumo ne daug. Kai baigsime remontuoti parapijos namus, bus didelė salė, atskiros klasės, šildymas, tada turėsim gerą erdvę. Pasirinkau tokį modelį: kartą pasikviečiau diakoną Arūną Raudonių, kitąsyk – verslininkę, dar kitą jaunas moteris, kurios turi priklausomybę alkoholiui ir pasirinko negerti.
– Besiklausydama prisiminiau, kad man teko dalyvauti katechezėse bažnyčioje žiemą, kai stingdė šaltis...
Klebonas Donatas: Kai daug žmonių renkasi, turi būti šildoma, net kalbos kitokios nėra!
Antanas: Žmonės, kurie po 15 metų pertraukos aplankė bažnyčią, sako, kad sunku ją atpažinti: grindys, suolai, klausyklos – viskas nauja, gražu! Kai prieš 15 metų atvyko klebonas, čia buvo tragiška...
Rasa: Kai pirmą kartą pamačiau kleboną, jis visiems ranką spaudė, o mano vyras sakė: „Eik tu sau! Visada kunigai griežti, o čia – ranką žmonėms ištiesė.“ Iškart dužo klaidingas įvaizdis. Atėjo supratimas, kad kunigai irgi žmonės.
Angelė: Turėjome tamsią, pajuodusią, papelijusią bažnyčią. Niekas nesiėmė iniciatyvos atnaujinti. Atėjo Donatas, prasidėjo remonto darbai bažnyčios viduje, įrengtos šildomos grindys, tvarkoma visa aplinka, šventorius. Ir varpus parvežė!
Donatas: Norėjome varpinėje įdėti langus, kad miestui skambėtų. Paveldas neleido. Įdėjome žaliuzes... Bažnyčioje buvo įlinkusi perdanga – per 90 metų, kas turėta, tas sunešta į viršų. Su jaunais vyrukais viską sutvarkėm: konstrukcija ištiesinta, dabar saugu. Bijojom iki tol, nes anksčiau perdangą pramušė bomba, toje vietoje sustiprinta. Daugiausiai klebonai čia tik dažė grindis... Sėdint klausykloje reikdavo įsikibti, nes kam nors einant pro šalį klausykla imdavo judėti, grindys supuvusios. Neturėjome parapijos namų, nes ten, kur jie turėjo būti, darželis pastatytas. Šventoriuje stūksojo senas ūkinis baisus pastatas, darom iš jo parapijos namus.
– Patalpų trūkumas nesustabdo Carito gerų darbų, tiesa?
Angelė: Carite esu per 10 metų, vadove – antri. Vykstant remonto darbams teko prisidėti ir buvusi vadovė pasiūlė likti. Parapijos namų kol kas neturime, susėdę su komanda aptarėme, kad darysime išvažiuojamąsias veiklas. Susiduriame su labai vargstančiais žmonėmis. Pvz., paskambino vadovė iš Kauno Carito ir pasakė apie moterį, kuriai reikia pagalbos maistu, be to, sužinojau, kad ji neturi kur gaminti. Nuvežėm viryklę, bulvių, konservų. Ji man prasitarė apie kitą moterį, jai padedančią. Paprašiau kontaktų. Ir ką randu? Moteris sėdi ant lovos, serga cukriniu diabetu, vyras su negalia, sūnus po avarijos taip pat su negalia. Ant sienos kabo paveikslas, klausiu, kas toji gražuolė mergina? Pasirodo, tai jos dukra, buvusi šokėja, kuriai šokant lūžo kulniukas, mergina susitrenkė galvą, liko negali... Dabar lankom šią šeimą. Kitas atvejis: Mažeikiuose sumuštai jaunai moteriai prasidėjo gimdymas, atvykę medikai sugyventinio žiauriai sumuštą moterį rado jau su naujagimiu. Lankome ją. Žmonės, kurie iš tikrųjų sunkiai gyvena, verkia tyliai, nesiskundžia. Dievas pas juos atveda... Neseniai paskambino moteris: „Gelbėkit, vyras sudaužė, neturiu ką valgyti, išnešė pinigus.“ Nuvykstame, sienos plikos, apsirengti nėra ką, valgyti neturi... Praeitais metais surinkome 100 gerumo krepšelių. Šiais – 172. Turime prasimanyti pinigėlių. Nors esu mokytoja, ne verslininkė, bet su mergaitėmis per Žolinę vykstu į pievas, priskiname visko ir parduodame puokštes prie bažnyčios, per Verbas – kadagių šakeles. Klebonas sako: „Ar sakiau, kad esat pačios geriausios?“ Šitie žodžiai padeda. Norisi daugiau, organizuojame susitikimus, koncertus, lankome nakvynės namus.
Kai kurie prašo paskelbti pavardes. Negalim. Yra daugiavaikių šeimų, nenori žmonės viešumos, o ypač patyčių mokykloje. Prieš metus buvusi auklėtinė paskambino, pasiskundė, kad užsienyje jos sugyventinis, įnikęs į alkoholį, ją pardavinėjo kaip prostitutę. Padėjome jai grįžti. Namuose – mirštantis tėtis, išgerianti mama. Taigi vėl – Caritas į pagalbą. Už butus, už elektrą, už namą, ar už malkas sumokėti. Kai puošiam bažnyčią, tuomet matosi. Šios mūsų kelionės – nematomi darbai. Šiaip esu tikybos mokytoja, anksčiau dirbau statybos mokytoja.
– Susiduriate ir su skaudžiomis pamokomis?
Ieškome ir randam rėmėjų. Yra tokių, kurie naudojasi situacija. Pavyzdžiui, pranešiau vienai šeimai, kad žadame atvežti maisto, sužinojau, kad namuose jų nėra. Nuvažiavau ir radau šašlykus bevalgant. Reiškia, pinigų turi. Klebonas sako, kad gal jiems reikėjo atsipalaidavimo, pamokė neteisti. Daug geriančių, man pikta, o jis neleidžia teisti, tai Dievo darbas.
– O kaip sekasi komandoje sutarti?
Trylikos žmonių komanda susibūrė per renginius – ateina žmonės į renginį ir pasilieka savanoriauti. Visi dirbam iš idėjos. Klebonas dėkodamas už savanorystę praeitą vasarą išsivežė į Siguldą Latvijoje. Didžiausia staigmena tapo naktinis koncertas po atviru dangumi, laukuose, prie Bruknos bažnyčios.
– Prieš keletą metų nusprendėt, kad Mažeikiuose reikia ir Maltos ordino pagalbos tarnybos, kodėl?
Regina: Kryptis tokia – matyti vienišus, apleistus, sergančius, stokojančius socialinių įgūdžių. Didelės veiklos nespėjome išvystyti, nes maltiečių yra tokia praktika, kad dvejus metus veikia iniciatyvinė grupė. Mus stebėjo, vertino, ar esame pajėgūs, ar laikomės vidaus tvarkos taisyklių, ir tik po dviejų metų įregistravo. Gavome pirmą finansavimą. Dirbame panašiai kaip Carite. Aleksandra, mūsų maltietė, lanko socialiai pažeistus žmones, ir maistą priveža, ir apskalbia, ir sutvarko namus, nuravi daržus, jeigu reikia, malkų parūpina žiemai. Pradžioje norėjau grupelę suburti vienišų žmonių, kurie dar niekur neprisijungę, nenori viešumos, atsiriboję nuo didelės veiklos, kaip, tarkim, Trečiojo amžiaus universitetas. Žodžiu – suteikti kamerinę aplinką, kad žmonės galėtų būti savi tarp savų. Iš pradžių rinkosi septynios moterys ir vyras. Dabar keturi vyrai ir dvidešimt aštuonios moterys. Ir iš kaimo atvyksta žmonės, nors ir nedrąsūs, bet tai – Bažnyčios žmonės. Sutarėme su kunigu Jonu Aču, kad padės suorganizuoti kelionę, aplankyti vietas, susijusias su šiais metais švenčiamu Telšių vyskupijos šimtmečiu. Žiemą buvo problemų dėl patalpų, nes susirenka daugiau nei 30 žmonių... Pasaulis ne be gerų žmonių. Glaudėmės Mažeikių muziejuje, klebonas leido ir savo nameliu naudotis. Kartą per mėnesį renkamės į arbatos popietę, kalbame apie gyvenimą ir problemas. Neseniai išnešiojom 56 lauknešėlius.
– Kaip supratau, savanoriai ir jų lankomi žmonės nesidubliuoja, nors parapijoje dvi panašias veiklas vykdančios iniciatyvos?
Regina: Taip gaunasi natūraliai. Ir žmonės neima dviejų krepšelių.
Angelė: Iš tiesų maistą ima tie, kuriems reikia. Dirbančiam žmogui, kuris save išlaiko, tai būtų žema.
Regina: Turėjom tokią situaciją, kurios neišsprendėme be vienos Seimo narės. Vienas žmogus nuo pat Nepriklausomybės pradžios dirbo pas ūkininkus, dabar jau dešimt metų bedarbis, bet pasirodo, neturi paso. Po insulto, o pas gydytojus negali nueiti. Pas seserį atvežtas ir paguldytas. Sesuo du metus vargo ir niekaip jam negavo dokumento. Ji paprasta, eilinė moteris, nežino, kaip tose institucijose elgtis. Sako man: „Arba mirs brolis, arba reikia dokumento.“ Prašėme mūsų Seimo narės pagalbos, ir ji, per savo atstovą, gavo reikiamus dokumentus, padėjo. Kai tik žmogus gavo dokumentus, jį išvežė į ligoninę.
Yra ir baimės, kad neapsikrautume per daug. Mūsų kolektyve šešiolika žmonių. Tik trys pensininkės gali daugiau laiko skirti, kiti dar dirbantys. Ieškome jaunų, kurie ir darbą turi, ir laiko. Akcijose sriubą dalinti padeda jaunieji maltiečiai, gimnazistai, jie kartu atlieka praktiką. Kai kurie surinkę „socialines valandas“ pasilieka.
Donatas: Regina nutyli, kad turi ansamblį. Yra talentinga!
Rasa: Ji groja, vaidina teatre, eiles rašo!
– Rasa, o jūs? Vis giriate kitus, norisi ir pačią pakalbinti.
Rasa: Tiesiog – parapijietė. Šiaip esu dailininkė, ir bažnyčiai paveikslus tapau, kuriu prakartėlę, siuvu vėliavas. Klebonas leidžia man skleistis. Aš eskizus parodau, o jis pakreipia į kažkurią pusę, bet leidžia būti savimi. Esu mažeikietė, čia gimusi ir augusi, po mokslų sugrįžusi. Mokytojavau beveik trisdešimt metų, bet vėliau ėmiausi tik individualios kūrybos veiklos. Sykį su vyru sėdėjome bažnyčioje ir pamatėme, kad prakartėlės personažai nuvargusiais drabužiais. Reikėjo keisti. Vizualiai nekaip atrodė. Drebančiom rankom parašiau klebonui: „Norėčiau drabužėlius prakartėlei kitiems metams pasiūti.“ Jis atsiliepė: „Jus pasiuntė Dievas!“ Taip viskas prasidėjo... Kiekvienais metais lyginu, tvarkau, aprengiu. Prieš Velykas visada puošiu vieną altorių, pagal liturginius laikus nutapiau sakyklas. Chore irgi giedu ir ten tvarkau drabužius.
Regina: Ir natas sutvarko.
Rasa: Ir anksčiau chore giedojau, net iš pamokų vakarais bėgdavau, kad galėčiau pagiedoti, vyras už mane dirbdavo. Senasis vargonininkas išėjo, prasidėjo koronavirusas. Sykį išėjau tuščiomis gatvėmis pasivaikščioti, užsukau į bažnyčią prie durų pasimelsti. Klebonas vienas tuščioj gatvėj stovi ir sako: „Eik į bažnyčią pasisveikinti, nauja vargonininkė atėjo.“ Papasakojau, ką giedodavom. Ir užsisuko ratas. Visiems choristams sumodeliavau rūbus, aplankus natoms sutvarkiau. Viskas išsigrynino: savanoriauju gyvūnų prieglaudoje, esu bažnyčios bendruomenėje ir tapau. Dievo vedimas aiškus. Net negalėčiau norėti geriau.
Regina: Ir viso šito variklis – klebonas.
Donatas: Turime prie Dievo prisirišti.
Angelė: Tik susėdam, pasišnekam, sako: „Gerā, mergelės, darom!“
– Klebone, jūsų parapija apima trečdalį Mažeikių teritorijos, tiesa?
Donatas: Bepigu čia būti, kai tokie žmonės. Kai vyskupas skirsto kunigus, jei sugeba, tai ieško, kokioje vietoje, kuris tinka. Esame antras miestas pagal dydį Žemaitijoje. Mūsų parapija savotiška, kitokia. Yra trys mokyklos, šv. Pranciškaus (naujoje) parapijoje – daugiau dešimties. Jaunimas ten. Pas mus daug augusių žmonių. Na, žinot, būna augę ir labai augę. Yra socialinių darbų poreikis. Pvz., turime „pročkelę“, kuri prižiūri, tvarko bažnyčią drauge su vyru, dieną naktį dirba. Reikėjo tik pakviesti, atrasti. Taip ir šitos moterys, nepakeičiamos.
Nieko nepadarytume, jei nebūtų tų, kurie meldžiasi. Daug kas išmelsta. Į naują bažnyčią įėjus kartais net jaučiasi fiziškai, kad trūksta maldos. Dar prieš seminariją teko organizuoti laidotuves, įeinu į mažytę bažnytėlę, grynas muziejus, bandau atsiklaupti ir alkūnės įkrinta į ištrintas vietas, keliai irgi. Ir iš karto tave pagauna į maldą. Jei ne pats, tai kažkas už tave meldžiasi.
– Kaip atrodo klebono, pasak parapijiečių, ir statybininko, diena?
Donatas: Kartais tikrai daugiau fizinių darbų nei laiko maldai. Būtinai reikia sustoti. Būna, užsidarau su knyga, kiekvieną vakarą atlieku dienos apmąstymą, sąžinės sąskaitą. Anksčiau klebonavau Naujojoje Akmenėje, toks ateistinis miestas, reikėjo statyti bažnyčią. Tai gaunasi, kad tokia specializacija mano. Kai metų pabaigoje matau, kad kažkas pajudėjo, kažkokie darbai padaryti, ar fiziniai, ar dvasiniai, guodžia.
– Parapijos titulas – Jėzaus Širdies, tačiau labiausiai čia mylimi Porciunkulės atlaidai?
Donatas: Titulas gana jaunas, vos 90 metų! Pirmoji Mažeikių bažnyčia buvo šv. Pranciškaus, iš jos paveldėjom kažkokius rakandus ir Porciunkulės atlaidus, kurie patys populiariausi. Šią bažnyčią faktiškai pastatė du kaimai. Prieš tai čia plytėjo laukas. Ta medinė bažnytėlė, kurią nugriovė, stovėjo kiek toliau. Ši pradėta statyti 1930 m., o 1936 m. rugpjūčio 2 d. konsekruota. Nors senas titulas suteiktas naujai Mažeikių bažnyčiai, bet paveldėtojai kaip ir mes... Matyt, daug širdies į statybą įdėta, gal todėl toks pavadinimas skirtas, tiksliai nežinau. Pvz., Naujojoje Akmenėje parinkau Šventosios Dvasios atsiuntimo vardą. Taip gavosi, kad gana sunkiai statyti ėjosi. Ten juk turėjo būti „Cemento miestas“. Pirmieji partiniai sekretoriai skubėjo pakeisti vardus, tad pavadinta Naująja Akmene, truputį geriau skamba. Kai atkėlė mane, aš dar nė metų nebuvau kunigas, 32-ą kunigavimo dieną klebonu tapau. Pirmiausia reikėjo parapiją sutaikyti, pinigų statybai ieškoti. Šventoji Dvasia padėjo. Pradėjau mąstyti, kad nieks į Ją daug nesikreipia, neužimta, sakiau: Būk gera, padėk! Teko dedikuoti bažnyčią. Mano nuopelnas antraeilis. Dievas duoda darbus. Juos ir darom.
Kelių daug pas Dievą yra. Naujoje Akmenėje prie bažnyčios statybų mobilizuota daug vyrų. Stebėjausi, kad vyrai eina Mišias užsakyti, Krikštu rūpinasi, nes jie turėjo asmenišką santykį su klebonu.
Angelė: Su mumis Dievas padaro tai, ką nori, ne mes darome. Sykį, kai sirgau ir mane turėjo operuoti, gydytojai vyrui pasakė, kad ruoštųsi laidotuvėms. Anyta atnešė mažą Marijos ženklą ir aš, saujoje suspaudusi, nevaikštanti, sugedusiu žarnynu, jį laikiau ir meldžiau Marijos užtarimo. Kad sūnus neatsidurtų vaikų namuose, kad dar gyvenčiau. Išgijau. Kaip gali netikėti, kai tokie dalykai dedasi.
Rasa: Turėjau močiutę, kuri vesdavo į bažnyčią, tėvai – tik per laidotuves, šventes. Po to atitrūkau, o prieš dvidešimt metų irgi sunkiai sirgau. Po sunkios žarnyno operacijos prie mano lovos sustojo kunigas, paklausė, kaip jaučiuosi, atsakiau, kad „kažkaip“. „Kodėl „kažkaip“? Kur tavo tikėjimas? Imk Marijos paveiksliuką!“ – pasakė jis. Grįžau namo ir vieną akimirką paprašiau vyro vežti į bažnyčią. Atvežė, vyko Mišios, galvojau: „Dieve, kokia gėda, kodėl čia atsitrenkiau užmiršusi maldas.“ Iki dabar tiek aš, tiek artimieji tuos paveiksliukus nešiojamės.
Donatas: Irgi noriu paliudyti. Kai tarnavau Naujojoje Akmenėje, lankiau ligonius. Užeinu į palatą, guli gal aštuoni žmonės. Žiūri akis išpūtę. Prie to, kuris labiausiai laukia, prieinu, uždegam žvakę, padedam kryželį, išklausau išpažinties, duodu Švč. Sakramentą. Pasigirsta šalia: „Taigi aš prašiau, tu anam duodi.“ O tas, kuriam daviau, sako: „Aš užmokėsiu, tik duokit, juk būčiau savo gyvenimo nesutvarkęs, nedrįsau, jus pats Dievas siuntė.“ Kaip ir kalėdojant, lankau žmones namuose... Kas nors pataria kai kuriuos namus aplenkti, bet Kalėdos juk visiems! Kai kurie užėjus nesišneka, kūrena pečių, bet situacija pasikeičia, paskui patys pas kaimynus veda. Viltis gydo. Išlaiko mus.
– Ačiū už pokalbį ir viltį!
Projektą iš dalies finansuoja
