Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

Gero kino kampelis

Dar kartą atgal į gamtą

2020-08-27 | Ramūnas AUŠROTAS
artuma200804 rs p32

XX a. pradžioje Pranas Dovydaitis savo pamatinėje esė, suteikusioje postūmį ateitininkų sąjūdžiui, teigė, kad „žmogus be Dievo absoliutiškai negali būti“. Šiais žodžiais labai tiksliai pastebėta, jog tiekos intelektualų praeitame šimtmetyje skelbta „Dievo mirtis“ yra negalima. Pasak Dovydaičio, atsitraukęs nuo Dievo žmogus susikuria jo pakaitalus arba stabus, t. y. dirbtines religinės priklausomybės formų atmainas. Enciklikoje Spe salvi popiežius Benediktas XVI pažymi, kad tikėjimas pažanga ir mokslu nepasiteisino kaip žmonijos vilties pagrindas. Nuvylė ir masinės kultūros propaguotas materializmas bei jai oponavusios kontrkultūros garbintas seksas. Tad naujojo dvasingumo paieškų banga, kilusi XX a. pabaigoje, atsigręžia į gamtą. Jos sudvasinimas ir sudievinimas, pasireiškiantis įvairiais laipsniais ir pavidalais – natūralizmu, ekologiniu sąjūdžiu, atsigręžimu į ikikrikščioniškas politeistines religijas ar naujojo dvasingumo kultus, vis labiau įprasmina šių dienų žmogaus be Dievo būtį.

Tai nieko naujo: dar XVIII a. pakeisti Kristų gamta bandė Apšvietos epochos filosofai. J. J. Rousseau kalbėjo apie civilizacijos sugadintą žmogų, grįžti į gamtą ir ją tyrinėti kvietė H. D. Thoreau ir R. W. Emersonas. Carinėje Rusijoje gyventi santarvėje su gamta kvietė L. Tolstojus. XX a. viduryje gamta įkūnijo savotišką rojų, „amžinosios medžioklės plotus“, kuriuose klajojo „gėlių vaikai“, eksperimentuodami su seksu ir narkotikais.

Visus šiuos religinio flirto su gamta pėdsakus galima įžiūrėti aktoriaus Seano Penno režisuotoje juostoje „Į gamtą“ (Into the Wild, 2007). Koledžo auklėtinis atsisako tolesnių studijų, karjeros galimybių bei šiuolaikinių patogumų tam, kad grįžtų į J. J. Rousseau įvardytą kilnaus laukinio, t. y. visuomenės ir civilizacijos nesugadinto žmogaus, būklę. Jaunuolis išvyksta į piligriminę klajonę po Amerikos platybes, ir ji baigiasi mirtimi Aliaskos tyruose. Šis filmas – tai sekuliari krikščioniškos vienuolinės tradicijos interpretacija: herojus visas santaupas atiduoda labdarai, suplėšo asmens dokumentus, susigalvoja naują vardą ir taip atsisako ankstesnės savo tapatybės, gyvena neturto dvasia ir propaguoja seksualinį susilaikymą. Ir juostos pavadinimas simboliškas, nes žodį wild galima versti ir dykuma (wilderness), o ji krikščioniškoje tradicijoje yra įprasta susitikimo su Dievu vieta. Tačiau krikščionis išeidavo į dykumą karštai trokšdamas jau dabar būti bendrystėje su Dievu ir dar labiau įsitraukti į visuotinę Bažnyčią, o Christopheris išeina dėl savęs, vedinas troškimo asmeniškai tobulėti. Tai dar vienas būdas įgyvendinti savąjį „aš“, dar vienas „sterilaus individo kulto pasireiškimas“ (Benediktas XVI). Christopheriui pasitraukti į gamtą reiškia pabėgti nuo šeimos (dėl nesaugumo jausmo vaikystėje) ir nuo visuomenės (dėl jos vartotojiškumo), vienatvę priešpriešinti bendruomeniškumui. Christopherio trokštama bendrystė su gamta baigiasi tragiškai – ji virsta akistata su žiauria tikrove: civilizacijoje užaugęs ir gamtos šauksmą išgirdęs asmuo jau nepajėgia į ją grįžti.

Juostos „Į gamtą“ režisierių galima apkaltinti bandymu romantizuoti pagrindinį veikėją užkeliant jį kone ant šventumo pakylos. Užtat Werneris Herzogas dokumentiniame filme „Žmogus grizlis“ (Grizzly man, 2005) labai aiškiai ir negailestingai demaskuoja idiliškos gamtos mitą. Tai panašių bruožų su pirmąja juosta turinti kito atskalūno – Timothy Treadwello – istorija: jo gyvenimo prasmė ir tikslas buvo rūpintis amerikietiškojo lokio grizlio populiacija. Iš trylikos šių meškų kaimynystėje nugyventų metų paskutinius šešerius Timotį, galiausiai grizlių sudraskytą, lydėjo kino kamera, ir ja įamžinta medžiaga sudaro du trečdalius filmo. Daugiausia dėl to atsiskleidžia asmenybė – kupina beribio optimizmo ir pasitikėjimo savimi, apsėsta nerealios idėjos, ekscentriška, įtikėjusi galimybe gyventi šalia plėšrūnų. Treadwello nufilmuoti kadrai perteikia beveik religinį jo žavėjimąsi gamta ir desperatišką bandymą taip įprasminti savo gyvenimą. Juos meistriškai dėliodamas ir komentuodamas W. Herzogas kuria reto grožio ir aistros kupiną pasakojimą apie asmenį, peržengusį ribą tarp civilizuoto žmogaus ir gamtos, griauna jo nostalgiją laukinei gamtai ir pabaigoje pateikia išvadą: „Nematau jokio Timočio nufilmuotų grizlių giminiškumo, jokio supratimo, jokio gailestingumo. Matau tik beribį gamtos abejingumą.“

 

2008 m. Artuma balandis


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 m. rugsėjis-spalis

Artuma - artuma202009 10 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22