Gegužę–liepą Lietuvos vyskupijos baigė Sinodinio kelio etapą diecezijose ir birželį drauge susirinko Kaune iškilmingai minėti Sinodinio kelio baigiamojo etapo. Kaip Lietuvos žmonės atsiliepė į popiežiaus Pranciškaus kvietimą dalyvauti Sinode? Apie tai Artuma kalbina Sinodinio kelio Lietuvoje koordinacinės grupės pagrindinį koordinatorių ir proceso referentą Telšių vyskupą Algirdą Jurevičių.
Kaip vertinate patį procesą – ar įvyko? Ar žmonėms pavyko pasiduoti šiai popiežiaus „provokacijai“ – atsiverti, kalbėtis, išgirsti?
– Popiežius buvo numatęs šį Sinodinio kelio etapą užbaigti šių metų balandį. Tačiau Dievo tauta negeba taip greitai žingsniuoti, todėl pasiprašė ilgesnio termino, ir jis buvo nukeltas iki rugpjūčio 15 dienos.
Sunku apskritai vertinti Sinodinį kelią, nes grietinėlę nuo šio proceso nugriebia tie, kurie jame dalyvauja. Džiugu, kad dalyviai rinkosi, analizavo temas, išsakė nuomones ir tarpusavyje jas aptarė. Tai jau yra didelis pasiekimas, nes žmonės tikėjimo temomis niekad nebuvo drąsūs kalbėti. Sinodinio kelio esmė yra ne paruošti apibendrinimus ir padauginti dokumentų skaičių, bet išmokyti kalbėjimo ir klausymosi kultūros Bažnyčioje. Kaip buvo labai gražiai pasakyta – klausyti Dievo išklausant artimą žmogų.
Kas sekėsi, o kas buvo sudėtinga? Kas trikdė, o kas padėjo tam vykti?
– Kiekviena parapija turėjo savo dinamiką. Vienur Sinodinis kelias griausmingai prasidėjo, bet po kelių susitikimų išsikvėpė, o kitur atvirkščiai – skeptiškai pradėję tikintieji šį etapą optimistiškai pabaigė. Sunku buvo pakviesti nuo Bažnyčios nutolusius arba netikinčius žmones. Būdami abejingi Bažnyčios veiklai, jie nepriėmė rimtai šio per parapijiečius perteikto popiežiaus kvietimo. Kartais bežlungantį Sinodinį kelią išgelbėdavo aktyvūs ir veiklūs moderatoriai, kurie ištikus nesėkmei nenuleisdavo rankų ir toliau siekė užsibrėžto tikslo.
Kokia dalis parapijų įsitraukė? Gal buvo ir „neparapinių“ sinodinių pokalbių?
– Apie parapijų įsitraukimą Lietuvos mastu nedrįsčiau ką nors tikslaus pasakyti, tačiau Telšių vyskupijoje dalyvavo 56 parapijos, o tai sudaro kiek daugiau, negu trečdalį. Sinodiniame kelyje dalyvavo ir vienuolijos bei kiti judėjimai, teikę savo įžvalgas pagal registracijos adresą. Pradžiugino, kad ir šešių mokyklų bendruomenės bei kelios šeimos surengė sinodines diskusijas ir pateikė įžvalgas.
Kaip sekėsi žmonėms ir grupėms apibendrinti savo pokalbius? Ar daug įžvalgų gavote iš bendruomenių? Ar internetine anketa pasinaudojo daug žmonių?
– Pokalbius apibendrindavo grupelių moderatoriai, kurie buvo specialiai tam rengiami. Tad sunkumų čia nekilo. Telšių vyskupijoje gavome 247 įžvalgų apibendrinimus ir iš parapijų, ir iš kitų bendruomenių.
Internetinėje erdvėje buvo sudaryta galimybė pateikti savo įžvalgas anonimiškai. Tačiau žmonės labiau norėjo gyvų susitikimų, todėl anonimiškai sulaukėme tik 259 įžvalgų.
Ar visų jų įžvalgose yra naujų, anksčiau negirdėtų dalykų?
– Šiais laikais sunku ką nors nustebinti, todėl staigmenų ir čia nebuvo. Bet išryškėjo tam tikros tendencijos. Pavyzdžiui, žmonės yra reiklūs kitiems, bet patys nesiima iniciatyvos keisti situacijos. Labai pageidautina, kad po pamaldų kunigas skirtų laiko pasėdėti prie arbatos puodelio ir aptarti homilijos minčių bei šiaip padiskutuoti, tačiau nėra norinčių savanoriauti paruošiant arbatą, po to išplaunant puodelius. Akivaizdu, jog visuomenėje ir Bažnyčioje užsiauginome pretenzingų vartotojų būrį.
Ar tomis įžvalgomis, apibendrinimais galės naudotis pačios bendruomenės, jų vyresnieji, kunigai, klebonai?
– Parapijose ar bendruomenėse pasiektas įžvalgas, ypač tas, kurios paliečia labai konkrečią tos bendruomenės gyvenimo sritį, būtinai reikėtų aptarti. Turiu mintyje ir labai praktines įžvalgas, pvz., apie prastai veikiančią įgarsinimo sistemą, nepasiruošusius skaitovus, prastą giedojimo lygį ir t. t. Nei popiežius, nei Vatikanas nepadės parapijai išspręsti šių problemų. Reikės patiems diskutuoti ir ieškoti geriausių sprendimų.
Vyskupijos lygmens įžvalgos turės būti paskelbtos viešai ir galės tapti vyskupijos sielovadinės veiklos programa.
Ar po nueito etapo galima daryti išvadas – ką su tuo daryti toliau? Gal kažkokiu būdu ši Sinodinė kelionė tęsis ne tik žemyniniais ir pasauliniais mastais, bet ir vietose?
– Popiežiaus mintis yra ta, kad Bažnyčia taptų labiau sinodinė, t. y., kad ši kelionė turėtų tąsą. Tikimasi, kad susibūrusios sinodinės grupės aktyviai domėsis ir diskutuos tarpusavyje apie žemyniniuose susitikimuose išryškėjusias tendencijas, vėliau – stebės Vyskupų Sinodo darbą, po to imsis įgyvendinti posinodinį dokumentą. Tai bus ne iš aukštai nuleistos nuorodos, bet apmąstyti ir apsvarstyti konkretūs pasiūlymai. Kokie jie bus ir kokia kryptimi vystysis, šiandien dar niekas negali pasakyti.
Ar verta tęsti pradėtus bandymus kalbėtis ir susikalbėti? (Girdisi balsų, esą tik pradėjom kalbėtis ir jau pabaiga – ar negalima būtų pratęsti?!) O gal atvirkščiai – pasirodė, kad tie pokalbiai, kaip kažkas irgi sakė, tik suskaldys bendruomenę, o gal net ir Bažnyčią?..
– Gauta nemažai pageidavimų, kad tokie sinodiniai susitikimai turėtų tąsą. Tačiau čia ir vėl juntamas tam tikras nesusikalbėjimas, nes parapijose tarsi laukiama įsakymo iš viršaus... Keista, kad parapijiečiai, matydami sinodinių pokalbių vaisius, patys neieško būdų, kaip tai pratęsti. Laukiant įsakymų tikrai niekas nepasikeis. Reikia patiems imtis tų iniciatyvų, kurios telkia, maitina ir augina bendrystę. Jei tai atsirastų išleidus vyskupo dekretą, galėčiau net ir du tokius parašyti...
Nepastebėta, kad Sinodinis kelias Lietuvoje būtų įnešęs kokį nors susiskaldymą. Veikiau atvirkščiai – atsirado daugiau susikalbėjimo ir pasirengimo išklausyti kitaip mąstantį.
Kodėl Lietuvoje užbaigiame taip anksti – kone du mėnesius anksčiau, nei prašo Vatikanas?
– Sinodinio kelio darbo grupė Lietuvoje labai pasistengė ir pasiūlė kas mėnesį aptarti po vieną temą. Paskutinės temos medžiaga pateikta gegužę, buvo pakankamai laiko ją aptarti. Daug laiko ir dėmesio iš koordinatorių pareikalauja gautų įžvalgų skaitymas, įvertinimas bei atpažinimas maldoje. Paprastai tą darbą parapijose atlieka patys moderatoriai, o perdavus vyskupijai – prie jos suburta komisija, todėl tam reikia laiko. Skubotas darbas gali viską sugadinti. Po to vyskupijų parengti apibendrinimai bus perduoti nacionalinei Sinodinio kelio grupei, kuri sudarys nacionalinės apžvalgos projektą ir pateiks jį svarstyti Vyskupų Konferencijai. Po apibendrinančio dokumento priėmimo ir redagavimo jis bus išverstas į italų kalbą ir siunčiamas į Vyskupų Sinodo generalinį sekretoriatą. Du mėnesiai šiam darbui atlikti nėra daug.
Kas bus tas birželio 28–29 d. vyksiantis nacionalinis apibendrinimas bei Vyskupų Konferencijos tvirtinimas? Juk, regis, tai – žmonių nuomonių santrauka, sintezė, o ne koks nors bažnytinis dekretas, kurį ganytojai turėtų tvirtinti?
– Niekada vasarą nebuvo planuojami Vyskupų Konferencijos posėdžiai, nes tai atlaidų, švenčių, Sutvirtinimo sakramento teikimo ir atostogų metas. O tai, kad vyskupai dėl sinodinių reikalų susirenka vidurvasarį, reiškia ypatingą dėmesį Sinodiniam keliui. Peržvelgti nacionalinio apibendrinimo projektą, apie jį diskutuoti ir atpažinti Katalikų Bažnyčios Lietuvoje kryptį – pagrindinis susitikimo tikslas. Džiugu, kad vyskupai tai nori atlikti ne formaliai ar nuotoliniu būdu, bet pasinaudodami sveika sinodinės diskusijos metodika. Kai kas dėl to net atostogas nukėlė!
Ar tai gali kažkaip padėti ir vietinei Bažnyčiai bei visoms jos mažoms kaimenėms tapti sinodiškai keliaujančia bendruomene?
– Čia svarbus yra procesas, ėjimas kartu, o ne susitelkimas į rezultatus. Aptardami sinodinės kelionės vaisius dalyviai taip rašė:
„Patyrėme tarpusavio bendrystę, susibūrimo džiaugsmą, išsakėme ir aptarėme nuomones. Turėjome galimybę išgirsti vienas kitą, atnaujinti savo žvilgsnį į Bažnyčioje esamą situaciją, pabuvome kartu, diskutavome, meldėmės, tapome artimesni.“
„Gimė noras dažniau burtis kartu, plėtoti naujas veiklas ir atgaivinti apleistas pamaldumo praktikas. Augo mūsų suvokimas, kad kiekvieno tikinčiojo atsakomybė yra individuali, o veikla turi būti komandinė. Nutarėme, kad tikras ir autentiškas dalyvavimas Bažnyčios veikloje negali vesti į savęs sureikšminimą, į egocentrizmą“.
„Išmokome būti drąsesni. Supratome, kad reikia laikytis tam tikrų taisyklių, ugdytis sąžinę, išgirsti, išklausyti. Supratome, kad reikia palaikyti tuos, kurie imasi atsakomybių, kad reikia žengti pirmąjį žingsnį.“
Ko palinkėtumėte Artumos skaitytojams?
– Išgirsti vieni kitų pastebėjimus, priimti teisingą kritiką ir eiti drauge, neišleidžiant iš akių Jėzaus Kristaus!
