Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

2024 liepa–rugpjūtis 7/8
Mūsų kiemelyje

Dainingų lietuvių balsas eina per pasaulį

2024-07-05 | Tėvas Antanas Saulaitis SJ
artuma202407-8_rs_61-1.jpg

a-saulaitis_3954.jpgTėvas Antanas Saulaitis SJ

Dainos Čyvas nuotrauka iš 2018-ųjų Dainų šventės Vilniuje

Prieš tris dešimtmečius ir kiek anksčiau visas pasaulis girdėjo apie mus ir galėjo klausytis Lietuvos „dainuojančios permainos, revoliucijos“ dainų, Atgimimo arba Laisvės dainos, o mes, vyresni, prisimename patys be perstojo dainavę pėsti ir raiti, keliese ir minioje. Įgimtasis dainingumas šią vasarą sužydės šimtmetį švenčiančioje Dainų šventėje visa eile renginių ir turbūt pačiu gausiausiu – vaikų bei jaunimo ir suaugusiųjų chorais.

Šiek tiek šią kelionę dainomis primena neseniai sukurtas režisierės Audronės Bielinienės filmas „Širdies piligrimai“, apžvelgiantis užsienio lietuvius įvairiose šalyse. Pačią kūrėją paveikė anksčiau nepažintas pasaulyje pasklidusių lietuvių gyvenimas ir nuostatos stoti už Lietuvą ir, nenuostabu, dainuoti. Ne tik himną Mindaugo dieną liepos 6-ąją, bet apskritai dainingas, muzikinis bendravimas.

Skaitydami ar dar iš gyvųjų girdėdami apie pokarinius pabėgėlius Vakarų Europoje, „dipukų stovyklose“, pastebime, kiek visokių vyrų oktetų, mišriųjų chorų ir kitų vienetų prisikūrė varguolių telkiniuose. Vokietijos Či urlionio ansamblio nariai sutartinai emigravo į Klivlandą, kur dešimtmečiais garsėjo meno lygiu ir pobūdžiu. Toronte Volungės choras iki šiandien gieda šiltą, kokybišką dainą ir giesmę. Čikagoje Dainavos ansamblis nuo seno turi jautrų paprotį savo koncertus baigti daina, gal net giesme, Kur giria žaliuoja, sukviesdamas iš publikos buvusius choro narius kartu Lietuvos ilgesio išgiedoti. Lemonto Matulaičio misijos Vyturys suvienija jauniausias kartas. Australijos lietuvių dienos visuomet skiria laiko koncertams, tautinių šokių šventėms. Urugvajaus Ąžuolynas dešimtmečiais rodė kelią kitoms grupėms reikštis ir vystytis.

Eurazijos žemyne likusieji ne mažiau dainavo, daug tų pačių dainų, kaip 1863 m. sukilimo, Leiskit į Tėvynę ar jaunimo stovyklose vakarus prieš maldą baigiančią Lietuva brangi, kurią Sibire tremtiniai ir klūpėdami giedojo. Abiejose „geležinės uždangos“ pusėse laisvės kovotojų – partizanų dainos, palydimos instrumentais ar grynai balsais, skambėjo ne tik renginiuose, bet ir namuose, būreliuose, keliaujant autobusu, keliese važiuojant automobiliais, iškylose.

Užsieniuose, įvairių tautybių apsuptyje, reikėjo priemonių dainoms išlaikyti – plokštelių, juostelių, lapų su gaidomis, dainorėlių (turbūt Klaipėdos universitete yra gerokas rinkinys užsienio jaunimo dainynų). Ir ne tik dainų, bet ir giesmynų, kad pamaldose būtų mažiau žiūrovų, o daugiau dalyvių, įsitraukusių dalininkų. Stovyklose ar iškylose užsieniuose giesmes palydi tie patys akordeonai, gitaros ir kiti instrumentai, kaip ir dainas.

Neprailgsta kelionės autobusais, kai daina po dainos. Žygyje, ypač skautų, mielai traukdavo ir traukia pagal žingsnius tinkamas dainas, kartais palydimas net trimito atgarsiu. Prie laužo akademikai skautai ar / ir skautai vyčiai, vyresniosios skautės, sąlygoms leidžiant, gali ramiai po visų dienos programų ir darbų dainuoti, giedoti kone iki aušros.

Labai įdomus ir reikšmingas įvykis buvo 1967 metais. Kanados Monrealyje vyko kelių mėnesių trukmės pasaulinė paroda Expo67. Sovietai, aišku, turėjo savo paviljoną ir tąkart atsivežė jaunimo ansamblį iš Lietuvos. Nei vieni, nei kiti nepėsti. Kažkaip detroitiškis Algis Zaparackas su draugais sugebėjo Lietuvos grupelės narius iš priežiūros ištraukti, sumaišydami duris, laiptines, požeminius traukinius ir kt. Ir vakare salėje, regis, net Aušros Vartų parapijos žemutiniame aukšte, subūrė savo ir Lietuvos atstovus. Ką tokiam jaunimui veikti? Mėgstamos varžybos – „dainų karas“. Stovėdami vieni prieš kitus padainuoja po posmelį – kai pagunda didesnė, net kelis, – vis kitókios dainõs, pamainomis. Tikslas – sužinoti, kuri komanda moka daugiau dainų, kam pritrūks... Ir šie jaunuoliai netrukdomi dainavo kažin kiek valandų tą kanadišką naktį, sustodami paryčiui. Nei vienai pusei, nei kitai nepritrūko dainų – sustojo, atrodo, ties 140-kelintąja daina jau dėl laiko stokos.

 

artuma202407-8_rs_61-2.jpg

Dainos Čyvas nuotrauka iš 2018-ųjų Dainų šventės Vilniuje

Iš tų laikų toli nuo Lietuvos išliko tokie vaizdai, gal įvaizdžiai. Kanadoje lietuvių skautų Romuvos stovyklos laužavietė pasagos pavidalo, atviru galu į Lapės ežerą, į rytus – Lietuvos pusėn. Galime manyti, kad jauni žmonės ir visi dalyviai siekė, kad jų balsais išreikšti jausmai pasiektų ten, už jūrų marių, kur ir nuaidėdavo visokie šūkiai.

Skautų bendras laužas baigiasi Lietuva brangi, malda Ateina naktis , tada skautų vyčių Tradicinė daina. Prieš daugelį metų po jų vyresniosios skautės, jau beveik ir studenčių amžiaus, taip pat sustodavo ratu giedoti Toli, toli, mano žemė brangi. Po Atgimimo ir Nepriklausomybės atkūrimo pridūrė dar trečią posmelį, kad Lietuva jau laisva. Galiausiai, jūrų vyresniosios skautės – gintarės – ateina savo rateliu tradicinės jūrų giesmės išgiedoti.

Jeigu reikėtų vieno žodžio dainų šventės rengėjams ir rengėjoms apibūdinti, tai būtų ištverminga kruopštumo dorybė. Nuo pirmosios Dainų šventės 1924 metais prof. Juozas Žilevičius pats rinko medžiagą ir vadovavo šventėse, ilgainiui įsteigdamas Muzikologijos archyvą Čikagoje, įrengtą buvusiame vienuolyno valgomajame. Pamažu netekdamas regos, kaip kruopštus kurmis tvarkydavo lapus, gaidas, nuotraukas, leidinius, visokią medžiagą, vadovaudavo talkininkėms ir padėjėjams viską kuo kruopščiau išsaugoti, reikalui esant, lengvai surasti. Nebematydamas galėdavo pasakyti, kur ir kaip kažkas saugoma, padėta, kur koks šaltinis ar kitas dokumentas. Tokia darbo pelytė, o be galo mandagus buvo, gyvendamas Čikagoje lietuvių jėzuitų namuose, kartu su mumis valgydamas metų metus kantriai ir maloniai.

Pas Dievulį nukeliavęs, tikiu, prof. Žilevičius džiaugsis šimtmetine švente, kurios tradiciją pats, kaip ir visas būrys kitų, ir kūrė, ir palaikė, ir joje dalyvavo.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 liepa–rugpjūtis 7/8

Artuma - artuma202407-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22