Tėvas Mindaugas Malinauskas SJ
Tadeusz Lakota / unsplash.com nuotrauka
Popiežiaus maldos intencija rugsėjui: „Melskimės už teisingą ir tvarų gyvybiškai svarbaus vandens išteklių paskirstymą, kad visi žmonės turėtų lygias galimybes juo naudotis“
Vanduo – viena paprasčiausių ir kartu būtiniausių Dievo dovanų. Vanduo maitina žemę, laukus ir pievas, padeda augti javams ir daržovėms, bręsti vaisiams, palaiko visos kūrinijos gyvybę. Kartais burbame: vėl lyja! Bet tuo metu žemė geria. Net sniegas saugo vandenį, kad pavasarį grąžintų jį žemei.
Miestuose ir gyvenvietėse vanduo ateina dar tyliau. Pakanka atsukti čiaupą – ir jis teka. Vanduo beveik nepastebimai lydi visą dieną: kai prausiame kūdikį, plauname vaiko rankas, pasirūpiname sergančiu ar senu žmogumi, pagirdome ištroškusį, verdame valgyti, plauname indus, skalbiame drabužius, tvarkome namus... Tik jam dingus suprantame, kiek daug nuo jo priklauso.
Dar arčiau vanduo yra mumyse: jis sudaro didžiąją žmogaus kūno dalį. Be vandens sutriktų kraujotaka, virškinimas, inkstų veikla ir kūno temperatūros reguliavimas. Ištroškus, kūnas pats primena, kad negalime gyventi vien iš savęs. Kartais tereikia paprasčiausios stiklinės vandens, kad sugrįžtų jėgos.
Kiekvienas prisilietimas prie vandens gali tapti maža dėkingumo akimirka: ačiū, Dieve, už vandenį, kuris gaivina, maitina, valo ir palaiko gyvybę. Išmokę dėkoti už paprastą vandenį, lengviau atrandame ir gilesnę jo prasmę. Krikšto vandeniu tapome naujais kūriniais Kristuje. Dievo žodyje vanduo kalba apie apsivalymą, gyvybę, tarnystę ir žmogaus giliausią troškulį pačiam Dievui.
Ne veltui Jėzus kviečia: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria“ (Jn 7, 37–39), nes žmogaus širdis ilgisi Dievo: „Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve“ (Ps 42, 2–3). Į šį troškulį Kristus atsako pažadu: „Kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius“ (Jn 4, 13–14). Nes kaip lietus ir sniegas palaisto žemę, kad ji duotų vaisių, taip ir Dievo žodis nelieka bergždžias, bet įvykdo tai, kam yra siųstas (plg. Iz 55, 10–11).
Popiežius Leonas XIV vandenį priskiria prie pamatinių žmogaus poreikių. Kreipdamasis į Pasaulio maisto programos atstovus (2026 06 22) jis pabrėžė, kad maistas, vanduo ir sveikatos priežiūra negali būti pajungti rinkos interesams ar geopolitiniams skaičiavimams. Popiežius ragina priešintis tendencijai gyvybiškai būtinas gėrybes ir paslaugas paversti vien prekėmis ir primena, kad rūpestis tuo, kas būtina žmogaus gyvenimui, glaudžiai susijęs su žmogaus orumu ir taika.
Kalbėdamas apie socialinį teisingumą Italijos nacionalinio socialinės apsaugos instituto vadovams ir darbuotojams (2026 04 10), popiežius atkreipė dėmesį į skaudų paradoksą: pasaulyje turto netrūksta, tačiau šimtai milijonų žmonių vis dar gyvena kraštutiniame skurde ir neturi maisto, pastogės, medicinos pagalbos, elektros, geriamojo vandens, būtinų sanitarinių sąlygų. Tuo pat metu neproporcingai daug turto sutelkta nedaugelio rankose. Leonas XIV tokią padėtį tiesiai šviesiai vadina neteisinga ir sako, kad ji turi skatinti mus klausti, ką galime pakeisti, ir įsipareigoti veikti.
Todėl rūpinimasis vandeniu atsiskleidžia ir kaip rūpinimasis teisingumu – siekis, kad gyvybei būtinos gėrybės būtų prieinamos ne vien privilegijuotiesiems, bet visiems.
