Arkivyskupas Visvaldas Kulbokas Apaštalų Sosto nuncijumi Ukrainoje paskirtas lygiai prieš penkerius metus – likus vos pusmečiui iki plataus masto siaubingo rusijos karo Ukrainoje pradžios; Kyjive jis liko ir žiauriausiomis dienomis, lieka ir šiandien, kai, regis, jėgų, pagalbos ir vilties vis mažiau... tačiau iš jo trykšta tikros vilties liudijimas. Kaip tai įmanoma?! Pasidalyti savo patirtimi ir mintimis su Artumos skaitytojais tėvo Visvaldo paprašėme Šiluvoje, išsyk po jo karšto, tėviško ir ganytojiško pamokslo tūkstančiams Šilinių piligrimų.
– Jau 5 metai gyvenate tragiškoje karo situacijoje, o vis dar esate kupinas vilties. Kaip tai pavyksta?
– Būtent ta brutali ir beviltiška situacija priverčia ieškoti vilties. Aišku, Kijeve ne sunkiausia. Man sunkiausia matyti okupuotose teritorijose esančių vaikų padėtį. Pavyzdžiui, 16-metis paauglys grįžo iš okupuotos teritorijos. Jam teko galimybė nuvažiuoti į Ispaniją pailsėti ir jis klausia lydinčios vienuolės: „Ar man ir Ispanijoje reikės medžioti žmones?“ Pasirodo, rusijos okupuotoje teritorijoje jį mokė dronais medžioti žmones: pamačius bet ką – ar vaiką, ar senelį – taikytis į jį, kad užmuštum. Tragiška ir karo belaisvių, prie fronto gyvenančių žmonių bei kariškių padėtis. Tik paskui eina Kijevo situacija, nors dabar ji irgi kitokia. Vasarą maždaug kas trečią–ketvirtą naktį vyko bombardavimai. Atskrenda reaktyviniai dronai, nuo 10 iki 50 balistinių raketų. Ir jas girdi. Kadangi nesigirdi antibalistinės apsaugos, tie sprogimai tarsi peilio dūriai, nes akivaizdu, kad ten, kur smogs, ten žmonės žus, nes nėra jokios gynybos. Tai reiškia: NĖRA JOKIOS GYNYBOS. Tada lieka vienintelis Dievas.
Kita mintis, kuria aš dalinuosi su vyskupais, kunigais, Bažnyčia Ukrainoje: Dievas mums nežada, jog dabar ateis ir išvaduos iš to karo. Nežada, nes iš tiesų mus ruošia amžinajam gyvenimui. Tas amžinasis gyvenimas ir yra mūsų viltis. Ne šitas gyvenimas.
Tik patekusieji į karo zoną supranta ir iki galo įvertina visa ko dramatiškumą. Šiaip pasauliniu mastu šis karas tikrai nėra prioritetas. Suprantame, kad kitur žmonės yra užsiėmę savo problemomis. O Ukrainoje bombos ir raketos skrenda laisvai, be gynybos. Tada lieka tik Dievas. Ir aš sakau, kad bus dar blogiau, jei prarasime ir viltį. Tada piktasis džiaugsis ir sakys: „Aš ne tik kūną nugalėjau, bet ir dvasią.“ Todėl manau, kad mano ir visos Bažnyčios užduotis – puoselėti viltį. Nepaisant to, kad situacija pasaulyje ir konkrečiai Ukrainoje tokia tragiška, Dievuje mes turime viltį. Tai yra mano viltis.
– Per pamokslą sakėte, kad nematote politikų, realiai dirbančių dėl taikos... Tai nėra vien retorika, tai labai skaudi patirtis?
– Deja, tai brutali išvada. Yra politikų, kurie randa šiek tiek laiko užsiimti Ukrainos klausimu, tačiau kiekvienoje šalyje yra pakankamai daug savų problemų. Pavyzdžiui, mano draugą, Egipto diplomatą, vyriausybė pasišaukė namo, nes jis yra ekspertas Palestinos klausimais. Egiptui dabar reikia eksperto, kad galėtų aktyviau įsijungti į Gazos klausimų sprendimo paieškas. Europoje, deja, nematau tokių vyriausybių, siekiančių sudaryti ekspertų grupes karo Ukrainoje klausimais. Taigi karo problema nėra tokia pati prioritetinė, kaip ekonomika. Labiau stengiamasi sumažinti išlaidas. Pavyzdžiui, Prancūzija ir Italija galvoja pirkti dujų ir naftos iš rusijos. Atrodytų – tai tik ekonomika, kad piliečiams būtų geriau. Bet juk taip finansuoji vyriausybę, tavo pinigus naudojančią raketoms, bomboms. Vadinasi, iš tiesų netiesiogiai finansuoji karą.
Ir tada kyla klausimas: ar tikrai Europos vyriausybių prioritetas yra taika? O gal svarbiau savas gerbūvis? Neturiu vienareikšmio atsakymo. Man atrodytų, kad ne taika... Arba kai JAV prezidentas arba viceprezidentas sako: „Tegul jie tariasi, tegul susitaria.“ Tarsi karas tebūtų kažkokia šachmatų partija. Jie iš esmės nesupranta, kad tai yra labai rimta problema, kuriai reikia skirti labai daug dėmesio ir darbo. Aš nematau pasaulinių veikėjų, kurie skirtų tinkamo dėmesio šitam klausimui. Tada sakau, kad prieš Dievą mes, kaip žmonija, esame neverti taikos, bet, Marija, tu užtarki mus, išprašyk stebuklo. To nenupelnyto stebuklo iš Dievo!
– Kaip ukrainiečiai išgyvena, matydami tą pasaulio, politikų laikyseną, silpstančią pagalbą? Kas juos palaiko?
– Nereikia nė kalbėti apie Lietuvą, kitas šalis ir išorinę pagalbą, nes apklausose ukrainiečiai sako, kad jiems pirmoje vietoje yra vidinė korupcija ir tiktai tada karas. Todėl mums, diplomatams, taip svarbu palaikyti Ukrainos stojimą į Europos Sąjungą, kad teisiniai mechanizmai leistų ES padėti ir iš dalies priversti Ukrainą dar stipriau kovoti su korupcija. Tam reikalinga pagalba iš išorės. Taigi Ukrainoje yra triguba problema: vidaus korupcija, karas ir labai mažėjanti pagalba iš išorės. Situacija sunki, bet ji yra tokia.
O miestelių ir kaimų, esančių arčiau fronto, vaikai sako, kad ryte pabudę ir pamatę, kad sveiki, kad kaimynų namas dar nesubombarduotas, vadinasi, jie irgi sveiki – ir ačiū Dievui, kad sulaukėme ryto! Jų prioritetas yra tiesiog dėkoti Dievui ir daryti, ką gali. Nes jie jau yra priėmę realybę, kad yra karas, o pagalba mąžta, kad lieki vienas su realybe.
– Tačiau turbūt ne visi turi tokią viltį, įsišaknijusią Dieve? O gal, kaip sakoma, kare nėra netikinčių?
– Ypatingai sunku paaugliams. Net Kijeve, po didesnių bombardavimų, kai žūsta kas nors iš giminių arba klasiokų, nemažai paauglių nusižudo iš nevilties. Tai gležnoji visuomenės dalis. Kai paklausiau, kodėl apie tai nekalbama viešai, man atsakė, kad priimtas strateginis sprendimas apie tai nekalbėti, nes bijoma, kad Rusija kaip tik to ir siekia. Per daug to neminima, kad rusai nemanytų, jog jau pasiekė jaunimo demoralizaciją. Todėl labai svarbu, kad visi, kas gali, palaikytų Ukrainos paauglius – bent jau malda – ir padėtų jiems pajusti širdies artumą. Tam pasitarnauja ir jūsų Artuma.
– Taip Bažnyčios ir krikščionių misija tampa visiškai esminė – būti pirmąja pagalba, padedančia žmonėms atrasti vilties inkarą, į kurį jie gali įsikabinti...
– Būtent dėl to Ukrainoje stiprėja įvairios parapijos: ir protestantų, ir katalikų, ir ortodoksų. Musulmonų ir žydų bendruomenės taip pat ateina į pagalbą žmonėms. Yra kur vaikams atsigauti. Parapijos organizuoja bent jau vandens ir duonos tiekimą.
– Ar Šventojo Sosto tarpininkavimas dėl išlaisvinimo tęsiasi?
– Taip, darbai tęsiasi. Kardinolas Matteo Zuppi, ypatingasis popiežiaus pasiuntinys, toliau sprendžia šiuos klausimus, bet jų yra labai labai daug. Vaikai, karo belaisviai ir civiliai žmonės. Šiuo metu Ukrainos vyriausybė Šventojo Sosto daugiau prašo pagalbos su civiliais, o dėl vaikų sugrąžinimo dabar efektyviausios yra nevyriausybinės organizacijos. Nes kiekvienu vaiku reikia rūpintis individualiai: surasti, kur jis yra, kur jo tėvai ar atstovai, suburti advokatus, surinkti dokumentus ir pinigų. O kai pakankamai gerai parengti dokumentai, šalies agresorės tarnybos dažnai leidžia susigrąžinti vaiką į Ukrainą. Bet dažniausiai tas darbas yra labai sunkus, nes, pvz., net vaikų vardai būna pakeisti. Šventasis Sostas negali suorganizuoti tiek darbo grupių kiekvienam vaikui. Todėl pagalbos dažniau prašoma grąžinant civilius: tam reikia mažiau techninio darbo, bet daugiau moralinės paramos, kad Šventasis Sostas pabrėžtų šio klausimo svarbą.
– Man atrodo labai svarbi jūsų bei visų ukrainiečių patirtis, kai, regis, esi bejėgis didžiulio monstro akivaizdoje, kai žeminamas žmogaus orumas, niekinama jo gyvybė... Ir kai atrodo, kad tu nieko negali padaryti, bet vis tiek lieka kažkas ir žmonės gali atstovėti... Kaip mes savo aplinkoje galėtume to išmokti?
– Aš manyčiau, kad tų veiklos krypčių yra labai daug. Jei, pavyzdžiui, pasiduodame patogiam, savitiksliui gyvenimui – tegu vyriausybės daro ką nori... Tada silpnėja valstybės ir visuomenės ryšys: visuomenė netenka budrumo, valdžia ima paisyti tik savo interesų. O turėtų rūpintis visais... Tuomet – kiek aktyvūs esame politikoje ir kas eina į politiką? Ar mes patys, ar norime, kad eitų kažkas? Tokiu atveju kažkas ir priima sprendimus. Be abejo, aš vienas daug nepadarysiu, bet kiekvienas darome tai, ką galime. Kalbėti apie tai galima daug, bet yra du keliai: vienas – paslėpti galvą, nematyti problemų ir užsiimti vien asmeniniu gyvenimu, bet tada po kažkiek laiko tikrai nusivažiuosime. Kitas kelias – dalį savo gyvenimo skirti visuomenės reikalams, šalies politikai, bendriems reikalams. Ir labai konkretiems žmonėms, kurie yra šalia.
– Tačiau dažnai katalikai mėgsta sakyti, kad mes pasimelsime... Ir pasislėpti už to.
– Kiekvienas šiais laikais yra labai užsiėmęs, todėl aš suprantu, kad kitose šalyse gyvenantys žmonės negali skirti daug jėgų, laiko bei išteklių Ukrainos palaikymui ir taikos siekiui. Tačiau pabrėžčiau tris dalykus. Pirma, sugrįžtant prie maldos už taiką – naudinga turėti emocinį ryšį su konkrečiais žmonėmis: sužeistaisiais, šeimos narių kare netekusiais žmonėmis ar karo belaisvių artimaisiais, idant mūsų malda būtų intensyvi (ji gali būti trumpa, bet pabrėžiu jos emocinio gilumo svarbą). Antras aspektas – humanitarinis: turintiems galimybę padėti Ukrainos žmonėms pirmiausia siūlau prisidėti prie „mažų“ pagalbos darbų, kuriuos vykdo pažįstami ir patikimi žmonės bei organizacijos, o ne skubėti prisidėti prie neapibrėžtų didžiulių pagalbos projektų (tokiu būdu bus ir emocinis ryšys, ir visi tiksliau žinos, kur nuėjo konkreti pagalba). Trečia – komunikacinis akcentas: labai dažnai girdime ir patys – taip pat ir aš – pasakome: „Ukrainos valdžia irgi nėra šventa, ir jos žmonės ne šventi“; tai yra tiesa, tačiau toks teiginys neturi tapti svarbesniu už esminę tiesą – palikti Ukrainą vieną tokiame kare, teigiant, kad „ji irgi turi savo kalčių“, reiškia dalinai teisinti žudynių autorius. Suprantu ir priimu kaip nuoširdų pasakymą: neturiu galimybių arba nežinau, kaip padėti; bet laikau veidmainišku sakymą: „Nepadedu, nes jie nėra šventi.“ Karas savo dramatiškumu tampa takoskyra tarp nuoširdžių žodžių bei veiksmų ir veidmainiško kitų teisimo, kuriuo siekiama pateisinti savo pasyvumą.
– Ačiū jums už ištikimos tarnystės liudijimą savo gyvenimu.
Projektą iš dalies finansuoja
