Tėvas Mindaugas Malinauskas SJ
unsplash.com nuotrauka
Popiežiaus maldos intencija birželiui: „Melskimės, kad sportas taptų taikos, susitikimo ir dialogo tarp kultūrų ir tautų įrankiu, kad jis ugdytų tokias vertybes kaip pagarba, solidarumas ir asmeninis tobulėjimas.“
Sportas – mums labai įgimtas užsiėmimas. Vos tik pradėję judėti, jau bandėme, tikrinome galimybes. Su kitais vaikais lakstėme, žaidėme, rungtyniavome. Per tai aiškinomės santykius, mokėmės tvarkos ir taisyklių, stengėmės kažko pasiekti, džiaugėmės pergalėmis, mokėmės pralaimėti, ilgesingai laukėme kito žaidimo. Kas neišmoko gerai žaisti vaikystėje, tas gyvenime turi savo sunkumų. Pats Dievas taip norėjo, kad Jo vaikai savo galimybių pažinimo ir vienas kito pavyzdžio skatinami tobulėtų, augtų dorybėse ir taip panašėtų į patį Kūrėją. Tai ir yra tikrasis gyvenimo žaidimas ir rungtynės. Dėl to net ir stebimos sporto rungtynės turi savo žavesio, nes leidžia identifikuotis su mėgstamais žaidėjais, patirti vienybę, didžiuotis savo miestu, šalimi, net žmonija. Tačiau ten, kur dideli troškimai ir pergalių skonis, lauks ir didelės pagundos rinktis puikybę, garbėtrošką, godumą, iš to kylantį susiskaldymą, panieką. O patyrus nesėkmę puolama į neviltį ir liūdesį. Todėl Bažnyčia kviečia melstis, kad žmonija, visaip žaisdama savo gyvenimo didįjį žaidimą, visuomet grįžtų prie Dievo sukurtos tvarkos ir tikslo.
Savo laiške olimpinėms žaidynėms (2026 m. vasario 6 d.) popiežius Leonas XIV sportą pristato kaip universalią žmogišką praktiką, atvirą ne tik profesionalams, bet visiems, nes jis stiprina kūną, dvasią ir bendrystę. Tinkamai praktikuojamas sportas tampa bendrojo gėrio, taikos ir brolybės mokykla, nes moko varžytis pagal taisykles, gerbti kitą ir siekti tobulumo ne naikinant priešininką, bet augant kartu su juo. Krikščionišku požiūriu sporto centre visada turi likti žmogaus asmuo, jo orumas ir visapusiškas vystymasis, apimantis kūno, sielos ir dvasios vienybę. Todėl sportas turi didelę ugdomąją vertę: jis moko drausmės, ištvermės, bendradarbiavimo, savęs dovanojimo, gebėjimo priimti tiek pergalę, tiek pralaimėjimą, taip pat ugdo asmenines, pilietines ir krikščioniškas dorybes. Tačiau sporto vertė nyksta, kai jis pajungiamas vien pelnui, pergalei bet kokia kaina, dopingo, korupcijos ar narcisizmo logikai.
Homilijoje, sakytoje Sporto jubiliejaus (2025 m. birželio 15 d.) proga, Leonas XIV sakė, kad sportas išveda žmogų iš uždaro individualizmo į santykį su kitu. Skaitmenizuotame pasaulyje sportas padeda žmogui išlikti susijusiam su kūnu, erdve, pastangomis, laiku ir konkrečia tikrove, kurioje realiai mokomasi mylėti. Jis taip pat moko priimti pralaimėjimą, ribotumą ir trapumą, nes tikras sportininkas nėra neklystanti mašina, bet žmogus, kuris krisdamas mokosi vėl atsikelti.
Galiausiai Šventasis Tėvas kviečia melstis, kad sportas nebūtų egoizmo, galios ar vien pergalės siekimo vieta, bet taptų Dievo meilės atspindžiu. Jis ragina prašyti, kad sportininkų pastangos, varžybos, pergalės ir pralaimėjimai būtų nukreipti į žmogaus augimą, brolybę ir tarnystę kitiems. Visuomenės ir tautų atžvilgiu ši malda įgyja taikos prašymo formą: tegu sportas padeda statyti tiltus, kurti solidarumą, priėmimą ir susitaikinimą, o tautos mokosi gerbti viena kitą, atsisako smurto ir ieško bendrojo gėrio.
