Žymi amerikiečių rašytoja, katalikė Flannery O’Connor 1955 m. laiške draugei priminė svarbią tiesą: „Panašu, kad nuo Bažnyčios turi kentėti tiek pat, kiek dėl Bažnyčios.“ Skaudu ir nepatogu kalbėti apie žaizdas, patirtas Bažnyčioje dėl jos netobulumo, bet pasikalbėti sutikusi Ugnė (vardas pakeistas) tvirtina, jog kalbėjimas – pagrindinis išgijimo kelias. Šiuo tekstu nesiekiame menkinti Bažnyčios, jos narių ar grupių. Greičiau pažinti ir priimti visą Bažnyčios tikrovę, jautriai išklausyti tuos, kuriuos mūsų netobulumai sužeidė, galiausiai šioje istorijoje galbūt atrasti save ir suvokti, jog „ne man vienam taip“.
– Papasakok, kaip atsiradai Bažnyčioje?
– Į bažnyčią eidavau nuo vaikystės, bet sąmoningai suvokiau, kad esu Bažnyčios narė ir joje atradau vietą prieš 10 metų. Buvau parapijos šlovinimo grupelės narė. Po ketverių metų išėjus grupelės vadovei, greitai išmokau groti gitara ir perėmiau šias pareigas. Tuo metu mano mieste atsirado kunigas, kuris parodė kitokią Bažnyčią, nei ją matė daugelis provincijoje gyvenančių žmonių. Iki tol turėti artimesnį santykį su kunigu atrodė nerealu. Parapijos bendruomenė buvo senyvo amžiaus, vyko tik šv. Mišios, kitų veiklų nebuvo. Atvykus naujajam kunigui, dar aktyviau įsitraukiau į parapijos gyvenimą. Tuo pat metu susipažinau su Vilniaus arkivyskupijos Jaunimo centro bendradarbiais, kurie stipriai prisidėjo prie mano pašaukimo atradimo, – supratau, kad noriu studijuoti teologiją. Studijuodama Kaune, Katalikų teologijos fakultete, kiekvieną savaitgalį grįždavau į gimtąjį miestą, nes turėjau savo jaunimo bendruomenę. Pradėjau mokyti tikybos.
Be minėtų įsipareigojimų, organizavau dviejų parapijų Alfa kursą 70 žmonių grupei, rengiau Sutvirtinimo sakramentui, dirbau dviejose mokyklose, priklausiau parapijos tarybai, su kuria organizuodavome įvairius renginius. Kūrėme internetinį puslapį. Nors man buvo bandoma primesti organizatorės pareigas, man labiau tiko užduočių vykdytojos vaidmuo, man patikdavo, kai mano vadovas kunigas padiktuodavo sąlygas. Kadangi taip būdavo ne visada, išmokau pati imtis iniciatyvos, kas galbūt po to šiek tiek ir pamaišė tolesniam santykiui su Bažnyčia... Joje atsidūriau 16 metų ir visus 10 metų beveik ten ir gyvenau. Nebuvo gaila laiko. Tai buvo tarnystė ir nemaniau, kad gali būti kitaip. Tokio sąmoningumo išmokau iš tuometinio klebono.
– Kaip į Tavo veiklą Bažnyčioje žiūri artimieji, pažįstami, netikintys?
– Nors mano šeima praktikuojanti, tačiau jie ragino mane mažinti savo veiklą Bažnyčioje, kuri kartais užsitęsdavo iki nakties. Vis dėlto tikinčiai šeimai lengviau suprasti, kodėl ten esi. Tikybos mokytojos mane laikydavo savo atstove. Visos jos buvo vyresnės, bendraamžių neturėjau, tad jos mane labai palaikydavo.
Pastebėjau, kad mieste žmonės pradėjo tapatinti mane su Bažnyčia, tapau žmonėms beveik Bažnyčios atstove. Stotelėje laukdama autobuso ne tik atsakinėdavau apie Mišių laiką ir tekdavo paaiškinti, kodėl kunigas vėluoja į Mišias, arba ar galima antrą kartą pakrikštyti vaiką parenkant kitus krikšto tėvus, bet ir atsakyti į įvairius santuokinius klausimus. Kartais erzindavo, kai klausdavo apie kunigų gyvenimą, bet apie Bažnyčią mielai atsakydavau.
– Kunigas yra Tavo darbdavys ir bendradarbis. Ar skiriasi darbdavys dvasininkas ir pasaulietis?
– Aktyviai veikdama Bažnyčioje, dirbau su trim kunigais. Su kiekvienu mano darbo patirtis skirtinga. Pastebiu, kad ir man, ir kitiems parapijiečiams sunku išgyventi kunigų kaitą. Kartais svarstau, kad tai reikėtų priimti ir spręsti kaip iššūkį – surengti visai parapijai rekolekcijas ir organizuoti sielovadą, skirtą išgyventi tokiam išsiskyrimui. Net ir man išsiskyrimas yra iššūkis, nors atrodo, kad jaučiuosi dėl to stipri.
Kai pradėjau parapijoje aktyviai veikti, mano vadovas buvo kunigas, kuris kartu buvo ir draugas. Su juo galėjome bendrauti nejausdami ribų, galėjau jam pasakyti, kas manęs netenkina darbe, kokios kalbos apie jį sklinda mieste. Tai padėdavo jam tobulėti. Iš jo išgirsdavau, kokie jo, kaip vadovo, lūkesčiai man, ir stengdavausi atsižvelgti.
Kai atkelia naują kunigą, turi kurti naują santykį. Be to, ne visi kunigai nori išsaugoti tuos pačius darbuotojus. Tai nepaprastai skaudu. Taip nutiko ir man – atėjęs dabartinis parapijos klebonas manęs paprašė išeiti. Gyvenime turėjau du sukrėtimus: kai praradau tėtį ir antrasis – kai manęs paprašė išeiti iš bažnyčios, t. y. nebeveikti aktyviai. Man tai buvo didelis šokas. Vienu gyvenimo etapu bažnyčioje gali miegoti, valgyti, dirbti, ten tavo namai, po to pasikeičia situacija ir esi iš viso nepageidaujamas... Patyriau du didelius kraštutinumus ir dabar suprantu, kad reikia jausti ribas.
Marijos Stanulytės nuotrauka
– Kaip keičiantis kunigams keitėsi Tavo darbas Bažnyčioje?
– Kaip minėjau, su pirmuoju kunigu turėjau labai draugišką santykį. Vis dėlto dabar suprantu, kad nenorėčiau to pakartoti – man sunku pasakyti žmonėms „ne“, dėl to neretai nukenčiu, pervargstu. Svarstau, jog tada net nesusimąstydavau, ar tai darau, kad mano draugas būtų laimingas, ar dėl aukštesnių tikslų. Kai po kažkurio laiko kunigą iškelia, santykio su juo beveik nebelieka. Lieka graži istorija, bet ilgainiui tu jau nesupranti savo tapatybės, jautiesi perdegusi. Žinoma, šis santykis atnešė ir daug gražių pažinčių, draugysčių su puikiais vienuoliais, pasauliečiais.
Po kelerių metų atkėlė kunigą, kuris mano parapijoje tarnavo mažiau nei metus. Paradoksalu, bet per trumpą laiką jis parodė sveiką parapijiečių ir kunigo santykį, kuris mane labai tenkino ir dėl to jaučiausi laiminga. Šis kunigas veikė tikslingai, nedarė staigių didelių pokyčių. Sukvietė parapijos tarybą, kurioje aptardavo visus parapijos klausimus. Nepasitaręs su parapijos aktyvu jis nepriimdavo jokio sprendimo. Mums tai padėjo suvokti, jog esame svarbūs, kurti santykį su parapijos taryba, parapijos grupelių lyderiais. Matėme, kokia linkme juda parapija, kaip kuriama bendruomenė. To konkretumo man pritrūko iš ankstesnio kunigo, kuris man sakydavo: „Tu gerai darai, tai daryk. Tau pavyks.“ Su naujuoju kunigu santykis buvo daug dalykiškesnis, mano jėgos buvo vertinamos adekvačiai. Kartu jis nenuneigdavo mano idėjų ir padėdavo joms rasti kelią. Pavyzdžiui, kai pristačiau savo parengtą rengimo Sutvirtinimo sakramentui programą, kunigas padėjo išsigryninti gaires, pagal kurias galėčiau dirbti. Supratau, kad esu vertinga, jaučiau, kad galiu daug ką padaryti, ir kunigas buvo patenkintas. Buvo aišku, kad tu tai darai dėl Kristaus, ne dėl asmeninio santykio.
Kai šį kunigą iškėlė, su naujai atvykusiu santykis buvo dar kitoks. Mūsų kontaktas buvo labai menkas; į rūpimus klausimus gaudavau atsakymus žinute. Galiausiai negavusi jokios informacijos, tęsiau tai, ką dariau anksčiau, kol vieną dieną, likus kelioms minutėms iki šv. Mišių, manęs paprašė daugiau nebegroti. Nesupratau, kodėl nebuvo galima to padaryti anksčiau.
Man tuo metu tikrai labai reikėjo Bažnyčios. Kai paskambino kitos parapijos kunigas, ieškodamas aktyvaus žmogaus savo parapijai, atsakiau, kad galiu pradėti dirbti nors ir šiandien. Perėjusi į naują darbą labai džiaugiausi, jaučiau, kad galiu daug duoti. Tuo metu buvau sugrįžusi iš motinystės atostogų, mano širdis degė, buvau pasiruošusi ateiti su trenksmu: surinkau daug giesmių, sugalvojau įvairių metodų. Atėjusi į parapiją subūriau nemažai jaunimo, atsirado šlovintojai, pirmą kartą pradėjau dirbti su suaugusiaisiais ir senjorais, organizavau Alfa kursą, rekolekcijas.
Po pusės metų gavau antausį... Kai tarpušvenčiu su susirinkusiu jaunimu (tai buvo paauglės, kelios iš socialinės rizikos šeimų; labai norėjau, kad jos atrastų galimybę būti Bažnyčioje) repetavome kalėdines giesmes, matydama, kad sunkiai sekėsi viena giesmė, nusprendžiau jos atsisakyti ir vietoj jos giedoti tradicinę aukojimo giesmę. Tačiau kai pradėjome per Mišias giedoti tą aukojimo giesmę, kunigas mus nutraukė. Nesupratau kodėl, bet vyko Mišios, tad giedojau toliau. Tuomet jis nutraukė mus antrą kartą ir paragino keisti giesmę, giedoti ką nors linksmesnio. Galvojau sau: „Juk aukojimas, mes giedame aukojimui skirtą giesmę.“ Tuo metu kunigas ironiškai šypsojosi bendruomenei. Tiek aš, tiek choras jautėmės pažeminti. Pasikabinau gitarą ir lėtu žingsniu išėjau iš bažnyčios. Išėjusi pasijaučiau laisva, nes santykis su šiuo kunigu buvo stipriai žalojantis. Būta nesusikalbėjimų dėl repeticijų, giedojimų, Mišių eigos, o į šlovinimą aš žiūrėjau rimtai ir atsakingai. Žinoma, po šio įvykio kunigas labai ant manęs supyko, atsiuntė daug piktų žinučių, tačiau žmonės mane palaikė. Už šio konflikto dėl giesmės slypėjo autoriteto demonstravimas. Man nesuprantamas santykis, kai turiu šlovinti kunigą. Kunigai, su kuriais bendraudavau anksčiau, mane išmokė, kad centras yra Kristus. Net ir darydami klaidas, viską darome dėl Jo. O ten aš nemačiau Kristaus ir tai mane trikdė. Supratau, kad ta tarnystė man tapo darbu, ėjau ten už pinigus, bet džiaugsmo man tai neteikė. Nors atlyginimas išties buvo geras, supratau, kad mane turi laikyti ne pinigai.
– Kas pasikeitė, kai išėjai iš aktyvios veiklos Bažnyčioje?
– Pradėjau save kaltinti, todėl kreipiausi į specialistus. Turiu daug pažįstamų kunigų, vienuolių, jie mane labai nuramino. Ne vienas sakė, jog ši situacija mane taip stipriai sužeidė todėl, kad idealizavau kunigus. Kai stotelėje tekdavo atsakinėti į žmonių klausimus, visuomet būdavau kunigų „advokatė“, ieškodavau jų elgesio pateisinimo. Man buvo svarbu, kad žmonės matytų Bažnyčią švarią, bet šie keli smūgiai mane supurtė. Pradėjau ieškoti pasaulietinio darbo, nes nenorėjau būti susijusi su Bažnyčia.
Džiaugiuosi, kad aplinkui buvo protingų palydinčių žmonių, kurie padėjo suvokti, jog šios patirtys po truputį pasimiršta. Dabar esu eilinė parapijietė savo pirmojoje parapijoje ir jaučiuosi laiminga bei laisva. Dirbu pasaulietinį darbą, tačiau vis dar esu tikybos mokytoja; parapijos klebonas mane paprašė rengti jaunuolius Sutvirtinimui.
– Kaip manai, kuo jaunas žmogus gali padėti kunigui, jį pastiprinti?
– Manau, kad pirmiausia turėtume prisiminti kunigo šventimų datą, nes ši data yra labai svarbi jo gyvenime. Tiesą sakant, visada bijodavau kalbėtis su kunigu apie tai, kaip jis jaučiasi, net tuomet, kai su pirmuoju galėdavau kalbėtis apie viską. Tačiau kartais matai, kad kunigas liūdnas ar piktas, tačiau nedrįsti paklausti. Galbūt būdavo baisu išgirsti, kad jam sunku, – juk jeigu mano autoritetui sunku, gal ir man kažkas turi būti negerai.
Bet kuriuo atveju santykis su kunigu gali atsirasti ir vystytis tik tuomet, jei kunigas parodo iniciatyvą. O tai nepriklauso nei nuo kunigo amžiaus nei nuo to, iš kur jis atvažiavęs.
– Ko Tave išmokė šios patirtys? Ką patartumei tiems, kurie galbūt išgyvena panašių dalykų?
– Visada save raminau, kad mano patirtys su kunigais nekeičia mano santykio su Dievu. Bet iš tiesų keičia, ir stipriai. Nors meluodavau sau ir įtikinėdavau save, kad viskas gerai, kad tai – tik kunigas, ne Kristus, tačiau bandydama stipriai atsiriboti nuo Bažnyčios supratau, kad be jos mano santykis su Kristumi negali būti visavertiškas. Vis sau primenu, kad turiu išlaukti ir daug melstis už kunigus, nes niekas negali labiau gydyti nei malda. Stipriai sužalojusi mane patirtis išliko, bet tikiu, kad tai laikina. Kita vertus, tebesu akligatvyje – net jei pasikeistų kunigas, aš jau bijočiau eiti su juo į santykį.
Sunkiausia, kad kai esi Bažnyčioje ir matai, jog kunigas kažką ne taip daro ir tau ne vienai taip atrodo, nežinai, kur kreiptis. Kur ieškoti paramos tokiam žmogui? Iš pradžių nenorėjau eiti pas psichologus, bijodama, kad psichologas apie Bažnyčią susidarys blogą nuomonę, nenorėjau jam rodyti Bažnyčios žaizdų. Tada užsidarai savyje ir nežinai, kur kreiptis. Tu nenori skųstis, nenori viešinti, tenori pasikalbėti. Iš savo patirties žinau, jog tie pokalbiai labai padeda. Jei kitas dabar būtų tokioje situacijoje, manau, kad galėčiau su juo susitikti pasikalbėti.
– Ačiū Tau už šį pokalbį.
