Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

2023 gruodis 12
Sinodinės Bažnyčios link

Bažnyčia: mano ir ne mano namai

Rekolekcijos Sinodo dalyviams (II)

2023-12-08 | Tėvas Timothy Radcliffe OP
artuma202312_rs_17-1.jpg

t-radcliff-op.jpgTėvas Timothy Radcliffe OP

Per pirmąją sesiją, pamatęs didelį atstumą tarp jūsų ir savęs, pagalvojau apie Abraomo pokalbį su turtuoliu (Lk 16, 19–31). „Tarp mūsų didžiulė bedugnė, kurios niekas negali peržengti.“ Bet nežinojau, ar aš esu Abraomo prieglobsty, ar jūs?.. Kartą Anglijos ir Velso vyskupai manęs paprašė pakalbėti apie tai, ką reiškia būti vyskupu. Su savo bendruomenės broliais pasidalijau, kad niekada nebuvęs vyskupu aš nežinau, ką jiems pasakyti. Vienas iš brolių atsakė: „Timothy, nežinojimas dar niekada tau nesutrukdė kalbėti.“

Benamystės krizė

Taigi į šį Sinodą atvykome su skirtingomis viltimis, tačiau tai neturi tapti neįveikiama kliūtimi. Mus vienija Eucharistijos viltis – viltis, kuri apima ir pranoksta viską, ko trokštame.

Tačiau yra dar vienas įtampos šaltinis – kartais mūsų supratimas apie Bažnyčią, kaip apie mūsų namus, prieštarauja vienas kitam. Kiekvienai gyvai būtybei reikia namų, jei ši nori augti ir klestėti. Žuvims reikia vandens, paukščiams – lizdų. Be namų negalime gyventi. Skirtingose kultūrose namai suvokiami skirtingai. Sinodo darbiniame dokumente Instrumentum laboris rašoma, kad „Azija pasiūlė įvaizdį žmogaus, kuris nusiauna batus, kad peržengtų slenkstį, kaip nuolankumo ženklą, ruošiantis susitikti Dievą ir artimą. Okeanija pateikė valties įvaizdį, o Afrika – Bažnyčios kaip Dievo šeimos, galinčios pasiūlyti priklausymą ir priėmimą visiems nariams su visa jų įvairove“. Visi šie įvaizdžiai parodo, kad mums reikia vietos, kurioje mus ir priimtų, ir mestų mums iššūkį. Namuose mus patvirtina tokius, kokie esame, tačiau ir kviečia į daugiau. Namai yra vieta, kur esame pažinti, mylimi ir saugūs bei kviečiami leistis į tikėjimo ir gyvenimo nuotykį.

Turime atnaujinti Bažnyčią kaip mūsų bendrus namus, jei norime kalbėti pasauliui, kuris pats kenčia benamystės krizę. Tiesiog vartojame savo mažus planetos namus. Daugiau kaip 350 milijonų migrantų keliauja, bėgdami nuo karo ir smurto. Tūkstančiai žmonių žūsta plaukdami per jūras ir bandydami rasti namus. Nė vienas iš mūsų negali jaustis visiškai kaip namuose, kol juose nėra jų. Net turtingose šalyse milijonai žmonių miega gatvėje. Jauni žmonės dažnai negali sau leisti įsigyti būsto. Visur tvyro baisi dvasinė benamystė. Aštrus individualizmas, šeimos griūtis, vis didėjanti nelygybė reiškia, kad mus krečia vienatvės cunamis. Daugėja savižudybių, nes be fizinių ir dvasinių namų neįmanoma gyventi. Mylėti – tai grįžti pas ką nors namo.

Ko Viešpaties atsimainymo ant Taboro kalno scena moko apie namus – tiek Bažnyčioje, tiek mūsų išsekusiame pasaulyje? Jėzus kviečia savo artimiausių draugų ratą atsiskirti su Juo ir mėgautis šia intymia namų akimirka ant kalno. Jie taip pat bus su Juo Getsemanės sode. Tai artimiausias ratas tų, su kuriais Jėzus labiausiai jaučiasi kaip namie. Ant kalno Jis padovanoja jiems savo šlovės regėjimą. Petras nori prisirišti prie šios akimirkos. „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui.“ Jis atvyko ir nori, kad ši intymi akimirka išliktų. Tačiau jie girdi Tėvo balsą. „Jo klausykite!“ Jie turi nusileisti nuo kalno ir eiti į Jeruzalę, nežinodami, kas jų laukia. Jie bus išsklaidyti ir pasiųsti į žemės pakraščius, kad liudytų mūsų paskutinius namus – Dangaus Karalystę. Taigi matome dvi namų sampratas: artimiausias ratas, esantis namuose su Jėzumi ant kalno, ir kvietimas į mūsų paskutinius namus – Dangaus Karalystę, kuriai visi priklausys.

 

artuma202312_rs_17-2.jpg

Bažnyčia kaip namai

Šiandien esame susiskaldę dėl skirtingo Bažnyčios kaip namų suvokimo. Kai kurie Bažnyčią apibrėžia per senąsias tradicijas ir pamaldumą, paveldėtą struktūrą ir kalbą, Bažnyčią, su kuria užaugome ir kurią mylime. Ji mums suteikia aiškią krikščioniškąją tapatybę. Kitiems dabartinė Bažnyčia neatrodo kaip saugūs namai. Ji patiriama kaip išskirtinė, marginalizuojanti daugelį žmonių, moteris, išsiskyrusius ir antrą kartą susituokusius. Kai kuriems ji yra per daug vakarietiška, per daug eurocentriška. Instrumentum laboris taip pat mini homoseksualios orientacijos asmenis ir poligaminėse santuokose gyvenančius žmones. Jie trokšta atsinaujinusios Bažnyčios, kurioje jaustųsi visiškai kaip namie, būtų pripažinti, priimti ir saugūs.

Kai kuriems atrodo, kad visuotinio priėmimo idėja, kai visi priimami nepriklausomai nuo to, kas jie yra, griauna Bažnyčios tapatybę. Kaip XIX a. angliškoje dainoje: „Jei visi yra kas nors, tai niekas nėra niekas.“ Jie mano, kad tapatybė reikalauja ribų. Tačiau kiti mano, kad atvirumas yra pati Bažnyčios tapatybės esmė. Popiežius Pranciškus sakė: „Bažnyčia pašaukta būti Tėvo namais, kurių durys plačiai atvertos... kur yra vietos visiems su visomis jų problemomis ir kur galima eiti link tų, kurie jaučia poreikį iš naujo žengti tikėjimo keliu“ (plg. Evangelii gaudium, 47).

Išsirinkimas, atvirumas ir tapatybė

Ši įtampa visada buvo mūsų tikėjimo pagrindas nuo tada, kai Abraomas paliko Ūrą. Senasis Testamentas išlaiko nuolatinę įtampą dėl dviejų dalykų: išsirinkimo – kad Dievas pasirinko tautą, su kuria gyvena, tai puoselėjama tapatybė. Tačiau taip pat ir visuotinumas, atvirumas visoms tautoms – tapatybė, kurią dar reikia atrasti.

Krikščioniškoji tapatybė yra ir žinoma, ir nežinoma, duota ir ieškoma Šventasis Jonas sako: „Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 2). Mes žinome, kas esame, tačiau dar nežinome, kas būsime.

Kai kuriems iš mūsų krikščioniškoji tapatybė visų pirma yra Bažnyčia, kurią pažįstame ir mylime. Kitiems – ji visada laikina, nes jos laukia kelionė į Karalystę, kurioje grius visos sienos. Abi tapatybės yra būtinos! Jei pabrėšime, kad tik mūsų tapatybė yra duota – „Štai ką reiškia būti kataliku“, – rizikuojame tapti sekta. Jei akcentuosime tik nuotykį link tapatybės, kuri dar tik bus atrasta, – rizikuojame tapti neaiškiu Jėzaus judėjimu. Tačiau Bažnyčia, būdama ir viena, ir kita, „Kristuje yra tarsi sakramentas <...> ir visos žmonių giminės vienybės ženklas“ (Lumen gentium, 1). Gyvename ant kalno ir jau dabar jaučiame šlovės skonį. Bet einame į Jeruzalę, tą pirmąjį Bažnyčios sinodą.

Kaip išgyventi šią būtiną įtampą? Tai svarbus klausimas šiam Sinodui. Visa teologija kyla iš įtampos, kuri lenkia lanką, kad iššautų strėlę. Ši įtampa yra Evangelijos pagal Joną šerdis. Dievas kuria savo namus mumyse: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23). Tačiau Jėzus taip pat pažada mums namus Dieve: „Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: Einu jums vietos paruošti!?“ (Jn 14, 2).

Jis ateina, kad pasiliktų

Kai mąstome apie Bažnyčią kaip apie namus, kai kurie iš mūsų pirmiausia galvoja apie Dievą, grįžtantį namo pas mus, o kiti – apie Dievą, pas kurį mes grįžtame namo. Ir viena, ir kita yra tiesa. Turime praplėsti savo simpatijos palapinę tiems, kurie mąsto kitaip. Mes branginame artimiausiųjų ratą ant kalno, bet nusileidžiame ir einame į Jeruzalę, klajokliai ir benamiai. „Jo klausykitės.“

Taigi pirmiausia Dievas apsigyvena su mumis. Žodis tapo kūnu pirmojo amžiaus Palestinos žydo asmenyje, užaugusiame pagal savo tautos papročius ir tradicijas. Žodis tampa kūnu kiekvieno iš mūsų kultūroje. Apreiškimą Marijai vaizduojančiuose italų paveiksluose matome gražius marmurinius namus, kurių langai atsiveria į alyvmedžių, rožių bei lelijų sodus. Olandų ir flamandų tapytojai vaizduoja Mariją su šilta krosnimi, gerai suvyniotą, kad nesušaltų. Kad ir kokie būtų jūsų namai, Dievas ateina juose apsigyventi.

Trisdešimt tylių metų Dievas gyveno Nazarete – nereikšmingame užkampyje. Natanielis su pasibjaurėjimu sušuko: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ Pilypas atsakė: „Eik ir pasižiūrėk!“ (Jn 1, 46). Šv. Karolis de Fuko (Charles de Foucauld) sakė: „Tegul Nazaretas būna jūsų pavyzdys visu savo paprastumu ir platumu... Nazareto gyvenimą galima gyventi bet kur. Gyvenkite juo ten, kur jis naudingiausias jūsų artimui.“ Kad ir kur būtume ir ką būtume padarę, Dievas ateina, kad pasiliktų: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20).

Todėl branginame vietas, kuriose sutikome Emanuelį – Dievą su mumis. Mėgstame liturgiją, kurioje įžvelgėme dieviškąjį grožį, savo vaikystės bažnyčias, liaudies pamaldumą. Myliu nuostabią savo mokyklos benediktinų abatiją, kurioje pirmą kartą pajutau atsivėrusias dangaus duris. Kiekvienas iš mūsų turi savo Taboro kalną, ant kurio įžvelgė šlovę. Mums jų reikia. Todėl kai keičiamos liturgijos ar griaunamos bažnyčios, žmonės patiria didelį skausmą, tarsi būtų naikinami jų namai Bažnyčioje. Norime – kaip Petras – pasilikti.

Kiekviena vietinė Bažnyčia yra Dievo namai. Dievo Motina Marija pasirodė viduramžių šventovėje Valsingheme (Anglijoje), Lurde (Prancūzijoje), Gvadalupėje (Meksikoje), Čenstakavoje (Lenkijoje), La Vange (Vietname), Donglu (Kinijoje) ir kt. Nėra jokios konkurencijos. Anglijoje sakome: „Gera žinia, kad Dievas jus myli. Bloga – kad Jis myli ir visus kitus.“ Šv. Augustinas sakė: „Dievas myli kiekvieną iš mūsų taip, tarsi mes būtume tik vienas vienintelis.“ Alžyro Dievo Motinos bazilikoje (Notre Dame d’Afrique) yra užrašas: Priez pour nous et pour les Musulmans(„Melski už mus ir už musulmonus“).

Dažnai Sinodinį kelią sunkiausia yra priimti kunigams. Mes, dvasininkai, rūpinamės maldos vietomis ir švenčiame liturgiją. Kunigams reikia stipraus tapatybės jausmo, esprit de corps. Tačiau mums visiškai neaišku, kas mes būsime šioje nuo klerikalizmo išlaisvintoje Bažnyčioje? Kaip dvasininkai gali priimti tapatybę, kuri nėra klerikalinė? Tai didelis iššūkis atsinaujinusiai Bažnyčiai. Priimkime jį be baimės, naują brolišką tarnaujančios kunigystės supratimą! Galbūt galime atrasti, kaip šis tapatybės praradimas iš tikrųjų yra neatsiejama mūsų kunigiškosios tapatybės dalis. Tai pašaukimas būti ištrauktam už visų tapatybių ribų, nes „dar nepasirodė, kas būsime“ (1 Jn 3, 2).

 

artuma202312_rs_17-3.jpg

Už stovyklos ribų

Dievas įkuria savo namus tose vietose, kurias pasaulis niekina. Mūsų brolis dominikonas Frei Betto pasakoja, kaip Dievas apsigyveno Brazilijos kalėjime. Kai kurie dominikonai buvo įkalinti už pasipriešinimą diktatūrai (1964–1985 m.). Brolis Betto rašė: „Kalėdų dieną, Dievo sugrįžimo į namus šventę, didis džiaugsmas. Kalėdų naktis kalėjime... Dabar visas kalėjimas gieda, tarsi vien mūsų giesmė, laiminga ir laisva, turėtų skambėti visame pasaulyje. Moterys gieda savo sekcijoje, o mes plojame... Visi čia žino, kad tai Kalėdos, kad kažkas atgimsta. Ir savo giesme liudijame, kad ir mes atgimėme, idant kovotume už pasaulį be ašarų, neapykantos ir priespaudos. Visai kas kita matyti šiuos jaunus veidus, prispaustus prie grotų ir dainuojančius apie savo meilę. Nepamirštama. Tai nemalonus reginys mūsų teisėjams, prokurorui, mus sulaikiusiems policininkams. Šios nakties grožis būtų jiems nepakenčiamas. Kankintojai bijo šypsenos, net ir silpnos.“

Taigi Viešpaties grožį įžvelgiame savo Taboro kalne, kur, kaip ir Petras, norime pasistatyti palapines. Gerai! Bet „Jo klausykitės!“ Mėgaujamės akimirka, paskui nusileidžiame nuo kalno ir einame į Jeruzalę. Tam tikra prasme turime tapti benamiais. „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9, 58). Jie eina į Jeruzalę, šventąjį miestą, kuriame gyvena Dievo vardas. Tačiau už miesto sienų Jėzus miršta dėl visų, gyvenančių už sienų, kaip Dievas apsireiškė savo tautai dykumoje už stovyklos ribų. Jamesas Alisonas rašė: „Dievas yra tarp mūsų kaip išvarytasis“. „Todėl ir Jėzus, norėdamas savo krauju pašventinti tautą, kentėjo už miesto vartų. Taigi išeikime jo pasitikti už stovyklos ir prisiimkime jo paniekinimą“ (Žyd 13, 12–13).

Arkivyskupas Carlos Aspiroz da Costa, dar būdamas naujokų magistru, dominikonų šeimai rašė: „Už stovyklos ribų, tarp visų tų kitų, nustumtų už stovyklos ribų, yra vieta, kur sutinkame Dievą. Kelionė reikalauja išeiti už institucijos ribų, už kultūros sąlygotų sampratų ir įsitikinimų, nes būtent už stovyklos ribų susitinkame su Dievu, kurio neįmanoma kontroliuoti. Būtent „už stovyklos ribų“ sutinkame Kitą, kuris yra kitoks, ir atrandame, kas esame ir ką turime daryti.“ Būtent išeidami už stovyklos ribų pasiekiame namus, kuriuose „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28).

Nuo pakraščių į centrą

Devintajame dešimtmetyje, apmąstydamas Bažnyčios atsaką į AIDS, lankiausi vienoje Londono ligoninėje. Konsultantas man pasakojo, kad vienas ten esantis jaunuolis ieškojo kunigo, vardu Timothy. Dievo Apvaizdos dėka man pavyko jį patepti prieš pat mirtį. Jis paprašė būti palaidotas Vestminsterio katedroje, Anglijos katalikybės centre. Jį supo paprasti žmonės, atėję į tos dienos Mišias, taip pat sergantieji AIDS, slaugytojos, gydytojai ir jo draugai gėjai. Tas, kuris buvo periferijoje dėl savo ligos, seksualinės orientacijos, o labiausiai dėl to, kad buvo miręs, atsidūrė centre. Jį supo tie, kuriems Bažnyčia buvo namai, ir tie, kurie paprastai į bažnyčią niekada neįeitų.

Mūsų gyvenimą puoselėja mylimos tradicijos ir pamaldumai. Jei jų netenkame, liūdime. Tačiau taip pat turime prisiminti visus tuos, kurie Bažnyčioje dar nesijaučia kaip namie: moteris, kurios jaučiasi nepripažįstamos senų baltųjų vyrų, tokių kaip aš, patriarchate! Žmones, kurie mano, kad Bažnyčia yra pernelyg vakarietiška, pernelyg lotyniška, pernelyg kolonijinė. Turime keliauti link Bažnyčios, kurioje jie būtų centre, o ne pakraščiuose.

Kai cistersas Thomas Mertonas tapo kataliku, jis atrado „Dievą, tą centrą, Kuris yra visur, o jo kraštai – niekur, kuris atranda mane“. Taigi Bažnyčios atnaujinimas yra tarsi duonos minkymas. Tešlos kraštus dedame į centrą, o centrą paskirstome į pakraščius, visą pripildydami deguonies. Minkant duoną panaikinamas skirtumas tarp kraštų ir centro, o „Dievo duonoje“, kurios centras yra visur, o kraštų nėra, – surandant mus.

Kaip būti namuose

Ir paskutinis, labai trumpas žodis. Rengiantis šiam Sinodui ne kartą buvo užduodamas klausimas: „Bet kaip mes galime būti Bažnyčioje lyg namuose, kai joje tokie baisūs seksualinio išnaudojimo skandalai, ypač dvasininkų?“ Daugeliui tai buvo paskutinis lašas. Jie susikrovė lagaminus ir išėjo.

Šventasis Tėvas savo meditacijoje sakė: nusidėjėliui – taip, sugedimui – ne. Tuo mes tikime, susidurdami su seksualinio išnaudojimo sugedimu, kuris yra rimta krizė visai Bažnyčiai. Kaip jie vis dar gali būti namuose, kai teko susidurti su tokiu sugedimu Kristaus kūne? Šį klausimą uždaviau Australijoje, kur Bažnyčią siaubingai sukrėtė tokio pobūdžio skandalas, vykusiame katalikų vadovų susitikime. Kaip jie liko? Kaip jie vis dar gali būti namuose? Ir jų atsakymas buvo toks... gražus. Vienas jų citavo Carlo Carretto, jaunesnįjį šv. Karolio de Fuko brolį, kurio žodžiai apibendrino Bažnyčios dviprasmiškumą – mano namai, bet dar ne mano, atskleidžiantys ir slepiantys Dievą:

„Kiek daug turiu tave kritikuoti, mano Bažnyčia, ir vis dėlto kaip stipriai tave myliu! Tu privertei mane kentėti labiau nei bet kas kitas, ir vis dėlto aš tau skolingas daugiau nei kam kitam. Norėčiau, kad būtum sunaikinta, ir vis dėlto man reikia tavo buvimo. Tu sukėlei daugybę skandalų, ir vis dėlto tik tu viena padėjai man suprasti savo šventumą. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų man norėjosi užtrenkti savo sielos duris tau prieš veidą – ir vis dėlto kiekvieną naktį meldžiausi, kad galėčiau numirti tavo patikimose rankose! Ne, negaliu būti laisvas nuo tavęs, nes esu viena su tavimi, nors ir nesu visiškai tu. Tai kur tada aš eisiu? Statyti kitos Bažnyčios? Bet negalėčiau pastatyti tokios, kurioje nebūtų tų pačių ydų, nes jos yra mano ydos.“

Evangelijos pagal Matą pabaigoje Jėzus sako: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ Jei Viešpats pasilieka, kaip mes galime išeiti? Dievas amžiams apsigyveno mumyse su visais mūsų skandalingais ribotumais. Dievas pasilieka mūsų Bažnyčioje net su visu sugedimu ir piktnaudžiavimu. Todėl privalome pasilikti. Tačiau Dievas yra su mumis, kad išvestų mus į platesnes atviras Karalystės erdves. Mums reikia Bažnyčios, mūsų dabartinių namų su visomis silpnybėmis, bet taip pat reikia kvėpuoti Dvasios pripildytu deguonimi mūsų būsimuose namuose be sienų.

Artumos redakcijos vertimas

Straipsnyje panaudotos asociatyvios Jono Pauliaus II piligrimų bendruomenės nuotraukos iš piligrimystės į Ekumeninį maldos budėjimą Romoje


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 balandis 4

Artuma - artuma202404_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22