Marijos Stanukytės asociatyvi nuotrauka
Toma Bružaitė
Kai kurios organizacinės psichologijos teorijos valstybę ir Bažnyčią apibūdina kaip supersistemas, kurių visa veikla nukreipta į savęs išlaikymą ir apsaugą. Tai didžiulės, kompleksiškos sistemos, gyvuojančios ant sudėtingai ir ilgai kurtų biurokratinių pamatų, suraizgytos nusistovėjusiais pareigybiniais, hierarchiniais santykiais, sunkiai keičiamomis organizacijų kultūromis, veikiančios iš inercijos pagal nusistovėjusias taisykles. Nepaisant to, kad institucijose dirba unikalūs, skirtingų kompetencijų ir kūrybingi žmonės, sistemos yra tapusios tarsi atskiri organizmai, kurių veikimo principų joms priklausantys žmonės jau nepajėgia pakeisti.
Dar daugiau – bet koks sujudimas, maištas ir bandymas kažką keisti sistemoje yra suvokiami kaip grėsmė jos egzistencijai. Jei pakeisi vieną detalę, visa sistema subyrės, įsivyraus chaosas. O tokios, ilgus šimtmečius kurtos sistemos chaoso nepakenčia – jos ir yra tam, kad chaoso nebūtų.
Bažnyčiai kaip institucijai šventieji neretai buvo priekaištas ir savotiški sistemos priešai, grasinantys nusistovėjusioms normoms ir taisyklėms. Daugelis šiandien didžiais užtarėjais laikomų šventųjų – pvz., šv. tėvas Pijus, šv. Kryžiaus Jonas ar šv. Žana d’Ark ir daug kitų – savo laiku buvo persekiojami, kritikuojami ir net atstumti savos Bažnyčios. Mat jų siūlymai bei reformos buvo per drąsūs, jie netylėjo, matydami Bažnyčios žmonių silpnumą ir klaidas. Net Bažnyčios susirinkimai ir jų paskatintos reformos, pvz., Vatikano II Susirinkimo atveju, dar ir dabar kai kurių priimami kaip instituciją žalojantys ir jos tapatumą naikinantys posūkiai. Paradoksalu, bet net pati Šventoji Dvasia gali tapti Bažnyčiai kaip institucijai savotišku priešu, kai sujudinamos nusistovėjusios struktūros ir sistemos. Tačiau Dievo veikimą palikime Jam – nežinomi Jo keliai, pranokstantys mūsų žmogiškas teorijas ir supratimą.
Bet štai apie mūsų pačių žmogiškąjį veikimą turėtume kalbėti – tai mūsų atsakomybės sritis. Sistema pati savaime nėra nei mūsų, nei norimo pokyčio ar pažangos priešas. Natūralu, kad norime ir siekiame tvarkos ar aiškumo savo bei visos bendruomenės veiklos srityse. Tik kurdami institucijas ir sistemas neturėtume išleisti iš akių pagrindinio tikslo – žmogaus. Nes bet kokia sistema kuriama tam, kad pasitarnautų žmogui, palengvintų jo gyvenimą. Taip yra ir su Bažnyčia – ji tapo institucija tam, kad bendruomenė galėtų lengviau tvarkytis, kad per Bažnyčią teikiamos malonės būtų lengviau pasiekiamos paprastiems žmonėms, kad silpniausi ir pažeidžiamiausi rastų saugų prieglobstį.Būtų galima sugalvoti daugybę dalykų, kurie padėtų pasverti bei pamatyti, kiek institucija yra dėl žmogaus, o kiek – dėl savęs pačios. Pažiūrėkime į šių dienų aktualijas mūsų bendruomenėje – nepilnamečių apsaugą nuo įvairaus pobūdžio, o ypač seksualinio, išnaudojimo Bažnyčioje. Kalbėti galime tik apie tai, kas yra girdima ir matoma viešumoje. Tad atsakingų ir sprendimus priimančių žmonių intencijas bei požiūrį galime matyti ir patirti tik tiek, kiek tai leidžia publikuoti dokumentai, pasisakymai viešoje erdvėje.
Nesileidžiant į smulkmenas ir atskirų interviu ar dokumentų analizę, norisi kelti vieną klausimą: kas įrodo Bažnyčios rūpestį žmogumi, nukentėjusiu nuo dvasininkų ar kitų Bažnyčioje dirbančių asmenų, bendruomenėmis, kuriose buvo įvykdyti nusikaltimai ir kurios teisėtai piktinasi bei praranda pasitikėjimą Bažnyčia? Kol kas viskas, ką turime, yra gražūs žodžiai.
Štai liepos viduryje vyskupai paskelbė 2025 m. nepilnamečių apsaugos Bažnyčios Lietuvoje apžvalgą (visą tekstą žr. p. 20). Viskas parašyta taip, kaip turi būti, taip, kaip tikėtumėmės iš gerai sustyguotos bei sklandžiai veikiančios institucijos. Sakinys apie rūpestį, išreikšta užuojauta, kelios frazės apie įsipareigojimą bendradarbiauti su teisėsaugos ir kitomis institucijomis, keli skaičiai, kad būtų konkretu, keletas sakinių apie programas, kad informuotų, jog kažkas tikrai vyksta. Na ir, žinoma, įsipareigojimas ateičiai. Viskas, ko reikia gerai institucinei ataskaitai.
Bet štai prabėgo vos mėnuo, ir vėl kalbame apie vaikų seksualinį išnaudojimą, iki šleikštulio bjaurius nusikaltimus. Kunigas kaltinamas juos daręs daugiau nei 20 metų, o ikiteisminiame tyrime nukentėjusiaisiais pripažinta bent 11 asmenų, kurie nusikalstamų veikų metu buvo 12–18 metų. Apie bylą ir jos aplinkybes teisėsauga kalbės tiek, kiek galima, saugodama nukentėjusiuosius. Tačiau tokie nusikaltimai daro žalą ne tik nukentėjusiesiems ir jų šeimoms, bet sykiu ir visai bendruomenei – pirmiausia parapijoms, kuriose kunigas tarnavo, taip pat visiems katalikams bei visuomenei. Bažnyčia yra jos dalis, joje veikia ir su ja bendradarbiauja. Ir žvelgiant į šį platesnį kontekstą, svarbu yra ne tik pats nusikaltimas, bet ir tai, kaip su jo pasekmėmis tvarkosi visa bendruomenė, o ypač sprendimus priimantys, institucinę sistemą kuriantys ir ją palaikantys asmenys.
Įsipareigojimas ryžtingai reaguoti į kiekvieną žinią apie galimą pažeidimą subliūkšta ištarus jau ne kartą girdėtą „mes nežinojome“, o atsakomybė numetama bendruomenėms ar aukoms, kurios raginamos būti budresnės ir daugiau kalbėti. Anksčiau, rodos, to užteko, kad nurimtume. Save sauganti sistema išmoko, kad toks pasiteisinimas ir atsakomybės perdavimas yra veiksmingi – grąžina tvarką ir pusiausvyrą. Tačiau ši atrama ima klibėti, nes vis garsiau klausiama: o kas bus daroma, kad sužinotumėte apie kitus dar neišaiškintus atvejus, kad daugiau nebereikėtų sakyti „mes nežinojome“? Kodėl atsakomybė už tylą ir nežinojimą tenka bendruomenei ar aukoms, kai atsakingų asmenų kuriama sistema yra neaiški, nelanksti ir nejautri nukentėjusiesiems?
Rengiami įvairūs dokumentai, kuriuose aprašomos reagavimo procedūros, pateikiamos prevencinės gairės ir remiamasi kitų šalių patirtimi. Tai naudingos priemonės, tačiau jų nepakanka norint pasiekti konkretų žmogų mūsų bendruomenėse. Popierinis reagavimas ar gairės atrodo gražiai, tačiau veiksmingumas yra abejotinas, jei dokumentas nėra pritaikytas konkrečiam kontekstui. Ar tinkamos prevencinės priemonės kuriamos remiantis nuodugniais problemos tyrimais ir aiškinantis, kodėl ji egzistuoja? Kas sistemoje sudaro žmonėms sąlygas metų metus daryti nusikaltimus ir likti nepastebėtiems, neišaiškintiems, nenubaustiems? Mums vertėtų klausti ir to, kodėl skriaudą patyrę ar apie ją žinantys bendruomenės nariai nesikreipia, nekalba? Kas sistemoje neveikia, kad žmogus nebegali ja pasikliauti, joje nesijaučia saugus ir iš tiesų nėra saugus?
Institucija, kuri savo tikslu ir centru laiko žmogų, o ne save pačią, ryžtingai keltų tuos klausimus ir, jei pati nepajėgtų rasti pagrįstų atsakymų, prašytų pagalbos. Pati save sauganti institucija ieško būdų, kaip užgesinti gaisrą, nuraminti bendruomenę, laimėti laiko, išsaugoti savo reputaciją, apsaugoti postus užimančius ar sistemai naudingus asmenis, grįžti į įprastą gyvenimą. Ir institucija save saugos tol, kol neatsiras pakankamos jėgos, sujudinančios jos pamatus. Jei taip atsitiktų mūsų bendruomenėje, visa, kas nereikalinga, kenkia ar net žaloja, imtų griūti, tačiau vis labiau ryškėtų tai, kas iš tiesų yra Bažnyčia – Dievo ir žmogaus susitikimo vieta.
Projektą iš dalies finansuoja
