Alex Guillaume / unsplash.com nuotrauka
Fausta Palaimaitė
Kartą vienam jaunuoliui aiškinau, kad jis turi atsiversti. Šis apsivertė kūlverstį, o paskui atsivertė – padarė kūlverstį atvirkščiai ir juokdamas pranešė: „Atsiverčiau!“ O ką mes turim galvoje kalbėdami apie atsivertimą?
Atsivertimo istorijų liudijimai dažniausiai būna susiję su žmogaus religinių pažiūrų pakeitimu, kuomet buvo vienoks (ateistas), o paskui, dėl pačių įvairiausių aplinkybių ir priežasčių, tapo kitoks (katalikas, krikščionis). Tačiau šiandien – labiau apie atsivertimą kaip apie įprastinę tikėjimo praktiką. Jėzaus kvietimas nuaidintis jo veiklos pradžioje „Atsiverskite ir tikėkite Evangeliją!“ (Mk 1, 14) ragina rasti naują požiūrį, dalykų susiejimą ir savo vaidmenį situacijoje.
„Man nereikia atsiversti, aš doras tikintis žmogus nuo vaikystės“, – pasakytų kas nors, nesupratęs Jėzaus. Ir Evangelijoje buvo lygiai toks žmogus (Mk 10, 17–23), kuris atėjo pas Jėzų, visų Dievo įsakymų nuo vaikystės besilaikantis. Jis užsinorėjo sužinoti, ką jam dar nuveikus, kad užsitikrintų Dievo karalystę. Tačiau kai Jėzus meiliai pažvelgęs paprašė jo parduoti viską ką turi, gautus pinigus išdalinti vargšams ir jį sekti, anas nuliūdęs nuėjo sau. Mat jo dorumas ir puikumas buvo ne Dievo, o savo paties ir kitų žmonių akyse.
Atsivertimas yra kasdienė krikščionio tikėjimo praktika. Tai praktikuojantis žmogus dažnai (kasdien) išgyvena Jėzaus buvimo šalia džiugų tikrumą, nepaisant, lengvas ar sunkus jo gyvenimas, su ligomis, netektimis, krizėmis. Toks žmogus dažnai ragauja Jėzaus žadėtą gyvenimo apstybę (Jn 10, 10), nepriklausomą nuo nieko. Tarnauju sielovadininke kalėjime (išsamiau žr. š.m. birželio Artuma, p. 18), aną savaitę ateina pas mane vyras pasikalbėti, apie 50-ies, raumeningas, su daugybe tatuiruočių ir turįs mažai dantų. Jie beveik visi ir matosi, nes šypsosi iki ausų. „Tai koks stažas?“ – klausiu po to, kai susipažįstame. – „30 metų, pradėjau nuo 14-os metų, bet dabar man nesvarbu!“ – Džiūgauja vyras. Jis atsivertė prieš keletą metų kalėjime, nuo tada ėmė pasitikėti Jėzumi. Tvirtina, kad jam vis tiek, laisvėje ar kalėjime, nes Jėzus yra šalia. O tai, kad jis vėl suimtas, jam tikras stebuklas, mat niekaip negalėjo atsikratyti priklausomybės nuo amfetamino, tai va: jau keturi mėnesiai švarus! Ir aš jaučiau, kad mes abu esame to paties Mokytojo mokiniai. Tikriausiai kiekvienas esame sutikę tokių žmonių, kurių kasdienybė nepaprastai sunki, bet jie džiugūs, ramūs, nes jiems nestinga prasmės suvokimo ir pasitikėjimo Dievu.
Didžioji dauguma Evangelijos tekstų yra tarsi atsivertimo provokacijos. Štai pirmieji mokiniai (Mk 1, 16–20) žvejoja, prieina Jėzus, kviečia palikti tinklus ir sekti juo. Jie taip ir pasielgia. Vadinasi, jie išgirdo Jėzaus kvietimą, patikėjo ir padarė taip, kaip Jis kvietė: atsivertė. Buvo dar vienas bičiulis (Lk 9, 59), kurį Jėzus kvietė juo sekti, bet šis ėmė aiškinti, kad jam reikia pirma nukaršinti savo tėvus... Jis nenuėjo su Jėzumi, neatsivertė... Antai Petras pasiduoda baimei ir išsigina Jėzaus, tačiau atsiverčia – graudžiai pravirksta ir vėl atnaujina bičiulystę su Mokytoju, o Judas pasitraukia ir pasikaria. Vyras, kuris nori tik žinoti: „Kas yra mano artimas?“ gauna atsakymą – parabolę apie gerąjį samarietį (Lk 10, 29-36), bet Jėzus apibendrina: žinoti neužtenka, reikia eiti ir taip daryti.
Iš tos meilės Jėzui mūsų kiekviena išpažintis turėtų būti vis labiau Atsivertimo sakramentas, kuomet ateiname kaip Petras ir išpažįstame savo bailumo, aplaidumo, savanaudiškumo paklydimus su išankstiniu džiaugsmu, kad draugystė su Mokytoju pagilės, kad artumas bus dar šiltesnis, nes esu pasiruošęs eiti ir padaryti. Arba jau atlikau prieš ateidamas švęsti šį sakramentą.
Taip pat malda su Evangelija, kuomet tyloje ištiriu save, kur girdimas žodis kreipia mano mintis, jausmus ir veiksmus: gal į atleidimą, tarnavimą ar tylią maldą, į poilsį, dalyvavimą bendruomenėje, ar tiesiog savo įnorių paleidimą. Jei tam pasiryžtu ir prašau pagalbos, nuostatos gali būti perkeistos akimirksniu. Ir tas Evangelijos džiaugsmas... tikrumas, kad iš tiesų veikia, iš tiesų gydo, iš tiesų išlaisvina: taip ir vyksta, kaip sako Jėzus.
Pagrindinės atsivertimo kliūtys save vadinančiam krikščioniu žmogui gali būti neatleidimas ir nuoskaudos, kurias jis brangina labiau nei Jėzų. Trukdo ir uždari, statiški gyvenimo projektai, kuriuos pats žmogus susigalvojo arba kažkada atpažino pašaukimo kelio pradžioje: juk mokiniai Evangelijoje nuolat išmušami iš vėžių, nes reikia tai eiti, tai plaukti, tai ilsėtis, tai minią pamaitinti, tai velnius išvarinėti... Tad ar šeimos, ar pašvęstas gyvenimas lygiai taip – nuolatinis atsivertimas, nes šiandien galbūt reikia kažką daryti kitaip nei vakar, ar priešingai – toliau tęsti, nors mirtinai atsibodo. Specialius poreikius turinčių vaikų atėjimas į šeimą, netektys ar net skyrybos nereiškia, kad kas nors nepataisomai sugadinta, bet kad vėl ir vėl esame kviečiami atsiversti ir priimti Jėzaus meilę per tas aplinkybes, kurios yra šiandien. Kliūtis gali būti ir baimė priimti naują kvietimą, pvz., tarnystei vargšams, arba neturtą, dėl bankroto ar vidinio raginimo dalinti turtą, arba su amžiumi susijusius apribojimus. Tai ir „fariziejų raugas“, kai žmogus užstringa nuosavame teisume, atitolina nuo tinkamos atsivertimui nuostatos. Toks žmogus vargsta su savo mintimis, kurios nuolat užimtos kitų žmonių teisumu ir vertinimu, tuo pačiu žmogus ir iš savęs reikalauja nežinia kokių pasiekimų, o tai atima džiaugsmą ir bendrystę.
Pati geriausia žinia – atsivertimas tai ir yra ta laimė, kurios visi norime ir linkime vieni kitiems, tik jos pagrindas yra Jėzaus artumas, o ne kokie nors išoriniai pasiekimai. Be to, Jėzui nėra kliūčių suteikti atvertimo dovaną, tad švęskime atsivertimą dėkingai ir dažnai!
Projektą iš dalies finansuoja
