Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

Kronika

Esame Šventojo Tėvo akys, ausys ir lūpos

2016-10-14 | Interviu su apaštališkuoju nuncijumi arkivyskupu Pedro López QUINTANA
artuma1610-rs-08-9

Šie metai mums keleriopai jubiliejiniai: švenčiame ne tik ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų, bet ir 90-metį nuo Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo, o lygiai prieš 25 metus atkurti visaverčiai diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto. Ta proga Artuma kalbina apaštališkąjį nuncijų arkivyskupą Pedro López QUINTANĄ.

Jūsų Ekscelencija, popiežius Pranciškus prieš pustrečių metų Jus atsiuntė tarnauti Lietuvoje; niekas tada dar nekalbėjo apie Gailestingumo metus, o Jūs tik atvykęs sakėte: „Ištikimybė [Viešpačiui] ypač pasireiškia gyvenant ir tikint, kad Dievas mus myli ir yra gailestingas. Reikia visiems perduoti šią Dievo meilę ir gailestingumą. Mes, kaip nuncijai, popiežiaus troškimu turime retkarčiais priminti ganytojams šiuos svarbius dalykus, kuriais derėtų gyventi vykdant sielovadą.“ Tai – pranašystė, Šventojo Tėvo intencijų nuojauta ar?..

Kaip kunigas, aš formavausi per Jono Pauliaus II pontifikatą. Iš jo gavau šventimus ir beveik 25 mano kunigystės metai praėjo jam esant popiežiumi. Galima sakyti, jis mane „užkrėtė“, nes jo pontifikatas buvo nukreiptas į Dievo gailestingumą. Visą gyvenimą Jonas Paulius II skelbė gailestingumą, būtent jis įvedė Dievo Gailestingumo šventę. Mano pašaukimas susijęs ir su popiežiumi Pauliumi VI, kuris daug nekalbėjo apie gailestingumą, bet jo veiksmai buvo gailestingi. Tad mano kunigystė buvo sąlygota šios realybės – klausytis, matyti ir parodyti žmonėms Dievo gailestingumą. Ir popiežius Pranciškus mums primena, kad Dievas yra gailestinga meilė, kad gailestingumas yra svarbiausias dalykas. Buvau labai laimingas, kad Šventasis Tėvas Pranciškus paskelbė šį jubiliejų. Nesijaučiu pranašu, bet gera suprasti, kad esi pastoracinėje bendrystėje su popiežiumi.

2014-ųjų vasarą Artumos skaitytojams parašėte laišką apie meilę, šeimą ir Dievą – ir vėl buvote kažkiek pranašiškas šiandienio Amoris laetitia balsas! Kokią dabar matote šeimų tikrovę?

Nepamirškim, kad Pranciškus kanonizavo Joną Paulių II kaip šeimų apaštalą. Jo pontifikatas buvo sutelktas į šeimą: jis įsteigė Popiežiškąją šeimos tarybą, Šeimotyros institutą, svarbus jo dokumentas apie šeimą Familiaris consortio (kuriuo, beje, remiasi ir Amoris laetitita). Anuo metu dirbau su juo Vatikane, tad, galima sakyti, jis man darė tiesioginę įtaką. Man tai buvo patvirtinimas ir sustiprinimas, kad šeima – itin svarbi ne tik Bažnyčiai, bet ir visuomenei, ir ypač mūsų laikais, kai visuomenė išgyvena krizę, nes šeima ją taip pat patiria dėl daugelio priežasčių. Jei ieškome būdų išspręsti visuomenės krizę, visų pirma turime apginti šeimą, kuri nuolat puolama šiandienos pasaulyje.

Ar galėtumėte pasidalyti apie savo šeimą?

Augau su dviem broliais ir dviem seserimis. Kai dabar mąstau, suprantu, kokie svarbūs visam gyvenimui man buvo šeima, mūsų santykiai. Tėvai mokė mus būti gerais krikščionimis liudydami ne žodžiais, bet darbais, mokė, kaip sugyventi su kitais, atsiverti ir patarnauti kitiems. Už tai esu jiems dėkingas. Mūsų šeima buvo labai pamaldi Švenčiausiajai Mergelei. Šį pamaldumą perėmiau iš šeimos – beje, ne tik iš mamos, bet ir iš tėčio.

Jus galima vadinti šv. Jono Pauliaus II kunigu bei vyskupu – tai jo rankų uždėjimu buvote įšventintas, o vėliau ir konsekruotas bei tapote itin artimu bendradarbiu. Kokį jį prisimenate?

Man tai ypatinga Dievo malonė, kad suteikė galimybę būti arti Jono Pauliaus II. Džiaugiuosi, turėjęs galimybę daug metų dirbti arti jo Valstybės sekretoriate. Kuomet buvau sekretoriato Bendrųjų reikalų skyriaus asesorius, turėjau asmeniškesnį santykį su juo, rūpinausi jo asmenine korespondencija, kai jis keliaudavo po pasaulį, informuodavau medijas apie keliones, taigi turėjau palaikyti su juo artimą ryšį. Niekad nepamiršiu to darbo, asmeninių susitikimų. Jo liudijimas ugdė mane. Jis buvo labai pagarbus ir dėmesingas savo bendradarbiams, nuoširdaus pamaldumo žmogus. Jo santykis su Mergele Marija buvo ypatingas, gerbė ją kaip Motiną.

Buvau Romoje, kai Jonas Paulius II lankėsi Baltijos šalyse. Šventojo Tėvo vizitas ir tai, ką jis sakė, buvo labai svarbu šioms šalims – kviečiu iš naujo perskaityti tas kalbas. Jos skirtos ne tik 1993-iesiems, kalba man ir šiandien, nes keliami klausimai tebėra itin aktualūs.

Manau, jis turėjo labai gilų žmogiškojo orumo ir asmens laisvės suvokimą. Buvo jautrus Lietuvos ir Baltijos šalių realybei, labai domėjosi jų padėtimi, asmens laisvėmis ir teisėmis, gerbė bei vertino jų kultūras ir kvietė atrasti savo tikrąsias šaknis bei puoselėti tautinę tapatybę. Tuo šios Jono Pauliaus II mintys aktualios nūdien. Man gaila, kad žmonės tai primiršo.

Jis buvo labai dėmesingas kunigystei ir pašaukimams. Būtų įdomu išgirsti apie Jūsų pašaukimo kelią. Galbūt svarbu ir šeimoms pamatyti, ką galime padaryti, kad padėtume atsiskleisti pašaukimams į kunigystę.

Pašaukimas yra Dievo dovana, bet mes turime jį atrasti ir į jį atsiliepti. Tiesą sakant, mano pašaukimas pradžioje buvo truputį problemiškas – kiek priešinausi Dievo valiai, bet galiausiai pasidaviau; tuomet buvau 21 metų. Po kovos laikotarpio supratau, kad man tai buvo naudinga, nes tai – irgi Dievo planas. Atradau, kad Viešpats kiekvienam turi planą, kiekvieno laimė priklauso nuo to, ar suranda, priima Jo planą ir juo seka. Kovodamas šią kovą smarkiai dvasiškai ūgtelėjau.

Jeigu tėvai nori, kad jų vaikai būtų laimingi, turi netrukdyti pašaukimui. Tai suprato ir mano tėvai. Jie džiaugėsi, kai studijavau Madrido universitete inžineriją ir kūrė man planus. Aš rašiau dienoraštį ir kartą palikau jį namie, o viena iš seserų, labai smalsi, surado jį ir parodė tėvams... Taip jie sužinojo mano mintis apie kunigystę. Tuomet tėtis paskambino ir paliepė: „Tuoj pat sugrįžk namo.“ O tada pripažino, kad turiu mesti inžineriją ir eiti į seminariją. Tėvai suprato, jog norėdami laimės savo vaikui turi paaukoti svajones ar idealus, nes kunigystė yra jų vaiko, nors ir ne jų, kelias į laimę.

Pasakiau Dievui „taip“, tačiau... Jam nepasidaviau. Nuėjau į seminariją, bet turėjau savo planų, sakiau: „Aš būsiu toks ir toks kunigas.“ Galiausiai suvokiau: „Gerai, Tu, Dieve, rodyk man kelią...“ Nustebau, kai po kunigystės šventimų mane pakvietė į Popiežiškąją bažnytinę akademiją tapti diplomatu. Tai visiškai prieštaravo mano ketinimams, bet jei Bažnyčia prašo, esu pasirengęs. Pradžioje mane tai išvedė iš pusiausvyros, nes buvau labai prisirišęs prie savo šeimos ir šalies. Bet suvokiau, kad pašaukimo laimė – tai vykdyti Dievo valią. Mes turime ieškoti Dievo valios ir būti jai atviri.

 

artuma1610-rs-08-9_3.jpg

Ačiū, kad pasidalijote tokia asmeniška patirtimi. Galbūt ne visi mūsų skaitytojai žino, ką veikia apaštališkieji nuncijai ir kodėl popiežiui taip svarbu turėti savo atstovus kone visame pasaulyje?

Popiežiaus valstybė buvo pirmoji, pradėjusi siųsti savo atstovus į kitas šalis. Tai daryta norint palaikyti ryšius, nes tuo laiku krikščioniškoje Europoje buvo svarbu žinoti Šventojo Tėvo nuomonę.

Dabar svarbiausia nuncijų ir apaštalinių delegatų užduotis yra būti Visuotinės Bažnyčios bendrystės įrankiais. Nuncijus palaiko vienybės ryšius tarp Šventojo Tėvo ir vietinės Bažnyčios. Kartais sakome, kad mes esame popiežiaus akys, ausys ir lūpos. Mėgstu sakyti, kad žmonės turi matyti ne mane, bet mano asmenyje – Šventojo Tėvo asmenį. Tai svarbiausia mūsų funkcija.

Po to turime ir tą politinę funkciją, nes Šventasis Sostas kaip valstybė ir jos galva – popiežius – yra visateisiai tarptautinių santykių subjektai. Tad atstovaujame Šventajam Tėvui ir palaikome Bažnyčios reikalus toje šalyje. Giname ir primename valdžiai bendruomenės teises, beje, ne tik katalikų, bet ir visų religinių bendruomenių, kad šios turi sąžinės laisvę ir laisvę išpažinti tikėjimą. Mes nesame kaip kitos šalys, turinčios savų politinių, ekonominių interesų, bet giname tos šalies piliečius, jų teises prieš valdžios atstovus.

Pažvelkim tad į mūsų vietinę situaciją. Kaip, Jūsų nuomone, įgyvendinamos 2000-aisiais tarp Lietuvos ir Vatikano pasirašytos tarptautinės bendradarbiavimo sutartys?

Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas, šį birželį lankęsis Lietuvoje su oficialiu vizitu, sakė, kad politiniai santykiai su Lietuva yra labai geri. Dauguma sutarties punktų įgyvendinti be didesnių sunkumų. Galbūt yra problemų, tačiau jos susijusios ne su santykiais, bet su visuomenės realybe – ir Lietuvoje yra stipri sekuliarizacija. Norėtume, kad Bažnyčia būtų labiau matoma visuomenėje, taip pat ir švietimo dalykuose. Bet manau, kad Lietuvoje sutartis įgyvendinama, yra vyriausybės parama ir laisvė veikti bei dirbti.

Problema – kaip dirbti šioje plintančioje sekuliarizacijoje. Reikia vis labiau įtraukti pasauliečius į Bažnyčios gyvenimą. Man susidarė įspūdis, kad Bažnyčia Lietuvoje per daug klerikalinė. Žinoma, tai susiję ir su istorija, bet juk praėjo jau 25-eri laisvės metai. Labai džiaugiuosi, kad popiežius Pranciškus įsteigė naują – Pasauliečių, šeimos ir gyvybės – dikasteriją. Tai buvo padaryta būtent dėl šios priežasties – kad pagausintų pasauliečių dalyvavimą Bažnyčios gyvenime. Manau, jog iš dalies sekuliarizacijos priežastis yra ta, kad daug žmonių nesijaučia aktyviais Bažnyčios nariais. Jie buvo ugdomi kaip pasyvūs nariai, tik priimantys kunigo patarnavimus. Lietuva dar turi tai atrasti. Kaip mokė Vatikano II Susirinkimas, pasauliečiai turi būti aktyvūs Bažnyčios, parapijos nariai visose srityse: administracinėje, socialinėje ir kt.

Taip pat Lietuvoje pasigendu daugiau pasauliečių katalikų politikoje, jie sėdi namuose... O turėtų liudyti Evangeliją ne tik Bažnyčioje, bet ir visuomenėje. Tam turime parengti pasauliečius. Man tai atrodo ypatingos svarbos dalykas šiuo metu. Tam, žinoma, reikalinga ir dvasininkijos formacija. Kunigai turi iš naujo atrasti savo tapatybę ir ne tik švęsti liturgijos grožį, bet labiau dalyvauti ir žmonių gyvenime, lydėti (ne vadovauti), būti su jais: su jaunais, su vaikais, su visa visuomene.

Parapija nėra kunigo, kunigo parapija yra mirusi parapija. Gavę atsakomybę Bažnyčioje, pasauliečiai suvoks ir savo atsakomybę visuomenėje. Po to, kai supras, kas yra bendruomenė, ką reiškia jai priklausyti, taps artimi ne tik bažnyčioje, bet ir visuomenėje. Tai labai svarbu.

 

artuma1610-rs-08-9_4

Gal mūsų pačių, pasauliečių, pareiga aktyviau veikti, daryti daugiau?

Jeigu kunigai nėra pasirengę, nieko nepadarysite. Pirmiausia turite parengti dvasininką, nes jis – bendruomenės ganytojas. Taip, reikia pastūmėti ir pasauliečius. Ir popiežius Pranciškus tai vis primena, ragindamas išeiti iš bažnyčių, tačiau būti ne lyderiais, o tais, kurie skatina, palaiko, gaivina.

Dar vienas skubus bei svarbus dalykas – šeimos. Čia, Lietuvoje, labai daug sudaužytų šeimų, reikia jas gydyti ir – ypač jauniems žmonėms – padėti atrasti Santuokos bei šeimos grožį, vaikų ugdymo, atsakomybės grožį. Tam turime ruošti ir kunigus – palydėti šeimas.

Viena iš nuncijaus pareigų – padėti popiežiui atrinkti ir paskirti tam kraštui ir laikmečiui reikalingus vyskupus; prašome papasakoti, kaip atrenkami kandidatai, koks yra procesas iki paskyrimo vyskupu?

Šventasis Tėvas nepažįsta visų, todėl jam reikia nuncijaus – asmens, kuris padėtų parinkti kandidatus. Paprastai popiežiui siunčiami trys vardai su charakteristikomis, nuncijaus patarimu, Vyskupų kongregacijos nuomone, ir popiežius pasirenka iš trijų kandidatų. Tačiau prieš tai atliekama apklausa – apie tą asmenį, jo savybes klausiama per 50 įvairių jį gerai pažįstančių žmonių nuomonių – vyskupų, kunigų, vienuolių, pasauliečių. Tad vietinė Bažnyčia yra labai įtraukiama į šį procesą, su ja konsultuojamasi, nors ne viešai (žmonių, su kuriais konsultuojamasi, yra prašoma apie tai nepasakoti, kad apsaugotume kandidatus – geriausia žmogui, kai jis nežino, kad yra kandidatas, juk gali ir nebūti paskirtas vyskupu). Tai ypatinga apklausa, labai ilga, kurioje daug klausimų apie kandidato asmenybę, pastoracinę veiklą, kad būtų matyti, ar jis gali tapti vyskupu. Tuomet parengiama informacija Šventajam Tėvui, kuris po to ir nusprendžia. Kartais jis nepasirenka nė vieno iš trijų, o parenka kitą – jis laisvas tai daryti. Popiežius irgi žino krašto realybę (nuncijus jį nuolat apie tai informuoja, taip pat ir vyskupai vizito ad limina metu). Šiam procesui reikia laiko. Mėgstu sakyti, jog šis darbas dažnai dirbamas koplyčioje, jis nelengvas ir labai atsakingas, turi galvoti apie bendruomenės ganytoją ir daug prašyti Dievo pagalbos, kad apšviestų, padėtų padaryti teisingą sprendimą, idant Šventajam Tėvui gerai patartum.

Grįžkime prie jubiliejinių sukakčių; mezgant normalius santykius tarp Vatikano ir Lietuvos bei formuojant Lietuvos bažnytinę provinciją, milžiniškas nuopelnas priklauso buvusiam Vilniaus vyskupui, tuometiniam popiežiaus Pijaus XI apaštališkajam vizitatoriui, dabar jau palaimintajam Jurgiui Matulaičiui; kaip manote, ar pakankamai vertiname jo indėlį ir ko nepadarome, kad vis dar nesulaukiame jo kanonizacijos?

Truputį liūdžiu, kad Lietuva nepakankamai stengiasi dėl šventųjų. Ne tik dėl Matulaičio – tikiuosi, kad tėvai marijonai padirbės nuodugniau, nes Matulaitis labai svarbi figūra Lietuvai. Bet tam reikia, kad ir žmonės daugiau sužinotų apie Matulaitį, jį geriau pažintų. Juk žinote, kad kanonizacijai reikia stebuklo; o stebuklui reikia, kad žmonės prašytų užtarimo; o kad prašytų, jie turi žinoti, jog yra toks šventasis, kuris padeda. Reikia žmones kviesti melsti Matulaičio užtarimo. Tai išskirtinė asmenybė Lietuvos Bažnyčios istorijoje.

Reikia labiau pasistengti, daugiau padirbėti ir prie kankinystės bylų, ypač prie sovietmečio kankinių. Gėdinga, kad per tiek metų taip nedaug dėl to padaryta. Tik Teofiliaus Matulionio byla toli pažengusi, o visi kiti dar kelio pradžioje. Procesas neturėtų būti labai sunkus, nes kankinių bylos lengvesnės nei kitos. Lietuva neturi daug šventųjų, tad atsidurtų „greitai judančioje eilėje“ beatifikacijai. Kuo daugiau laiko praeis, tuo bus sunkiau, nes liudininkų vis mažėja ir bus vis sunkiau surinkti visą dokumentaciją.

Ir pabaigoje – ar galėtumėte patvirtinti mūsų viltis, kad popiežius Pranciškus apsilankys Lietuvoje?

Taip, tokia galimybė yra. Šventasis Tėvas laukia patogaus momento. Kaip matot, dabar jis lanko Kaukazo šalis – Armėniją, Gruziją, Azerbaidžaną; jis jaučia palankumą tokioms šalims. Popiežius supranta, kad po sovietmečio, po 25 laisvės metų jums reikia naujo vilties ir padrąsinimo žodžio, ir jis nori atvykti. Turime melstis, kad atsirastų tinkama proga. Tikiuosi, ilgai laukti nereikės. Baltijos šalių prezidentai kvietė popiežių atvykti (2018 metais bus švenčiamas Nepriklausomybės šimtmetis), ir Šventasis Tėvas sakė: „Gerai.“ Bet neatmetu galimybės, jog atvyks ir anksčiau.

Esu tikras, kad kai atvyks, popiežius kalbės mums naujai, bet tai bus tie dalykai, kuriuos kalbėjo ir Jonas Paulius II – jie labai aktualūs šiais laikais. Jis ragins mus liudyti Evangeliją. Jonas Paulius II, būdamas čia, sakė: „Nepamirškite savo šaknų, savo istorijos.“ Tai aktualu ir dabar – prisiminti. Dabar daugeliui jaunų žmonių tas komunizmo laikotarpis yra labai tolimas, jie nesupranta, kokia dovana yra laisvė.

Nuoširdžiai dėkojame Jums už pasidalijimą ir meldžiamės už Jus bei popiežių Pranciškų, prašydami pal. Jurgio ir visų mūsų kankinių užtarimo!


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. gruodis 12

Artuma - artuma201912 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
LT-44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22