Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2020 m. vasara
Didelės ir mažos kryžkelės

Ar vyrams reikia Bažnyčios?

2020-08-26 |
artuma202006 7 8 rs p32
Iš kairės: Ramūnas N., Edmundas S., Vytautas S., Artūras K., Mantas K., Mantas Š ir Artūras Š.
Vytauto Salinio nuotrauka.

Vyras ir Bažnyčia... Kodėl neretai vyrai nenori ar nedrįsta į bažnyčias ateiti? O gal jiems Bažnyčios nė nereikia? Ką vyrams veikti Bažnyčioje? Kas apskritai yra vyriškumas? Apie vyrus ir vyriškumą Bažnyčioje malonioje kompanijoje prie vyno taurės susirinko pasišnekėti septyni įvairių patirčių ir profesijų vyrai. Pokalbį veda Artumos kapelionas kunigas Artūras KAZLAUSKAS.

Artūras K.: Paprastai, jeigu mano namuose susirenka daugiau žmonių, tai būna ir vyrai, ir moterys. O šįkart – išskirtinai vyriška kompanija. Pirmiausia susipažinkime: Mantas KURAITIS – katalikiškos bendruomenės „Jono Pauliaus II piligrimai“ vadovas, piligriminių kelionių koordinatorius, šeimos vyras, dviejų vaikų tėvas; kunigas Ramūnas NORKUS – Kauno kunigų seminarijos rektorius, padedantis ugdyti seminaristus ir jiems keliauti kunigystės link; Edmundas SALADŽIUS – grafikas, iliustratorius, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, profesorius; Vytautas SALINIS – gidas, septynių vaikų tėvas, kartu su žmona įkūręs katalikišką pažinčių svetainę KitoLink.lt; Artūras ŠAFRONAS – teisininkas, teisėjas, paskutinius porą metų specializuojasi skyrybų bylose; Mantas ŠIDEIKIS – Kauno kunigų seminarijos auklėtinis.

Norėčiau pradėti nuo tokio pamąstymo. Kai keliaujame po Šventąją Žemę, užsukame į Magdalą, į naujai pastatytą bažnyčią, dedikuotą moters genijui. Pirmasis apie moters genijų pradėjo kalbėti popiežius Jonas Paulius II. Tačiau niekuomet nekalbama apie vyro genijų, tarsi tai būtų savaime suprantama. Kaip manote, koks yra vyro genijus, kas yra vyriškumas?

Ramūnas N.: Aš, kaip kunigas, iš karto pagalvojau apie šv. Juozapą. Jis gauna į pačias merginą, kuri sako, kad laukiasi nuo Dievo. Juozapas priima Mergelės Marijos žinią, palydi ją pagarbiai, mylėdamas, ja rūpindamasis. Man atrodo, kad tai ir yra vyro genijus – eiti į dialogą, į lygų santykį su savo šeimos nariais ir pradėti kelionę, kurią Dievas kiekvienam iš mūsų skyrė.

Vytautas S.: Prisimenu, Jurgitą (Vytauto žmona; red. past.) Kauno diena nominavo metų moters titului. Pasidalijau šia žinia feisbuke – įdėjau Jurgitos nuotrauką ir juokaudamas parašiau: „Už kiekvienos sėkmingos moters stovi ją palaikantis vyras.“ Mane nustebino pasipiktinusių žmonių reakcija. Galvojau: „Jeigu sėkmingas vyras, tai už jo būtinai turi stovėti moteris, kuri viską daro, kad jos vyras būtų sėkmingas, o sėkminga moteris viską pasiekia pati?“ Keistas stereotipas. Tiek sėkmingam vyrui, tiek sėkmingai moteriai reikalingas antrosios pusės palaikymas, priėmimas, rėmimas. Juk šv. Juozapas galiausiai priėmė Mariją ir tai, ką ji sako. Turbūt čia ir slypi paslaptis.

Artūras Š.: Juozapas tapo šventas neprataręs nė žodžio. Ar tai ir yra vyriškumas – tylėti? Aš nežinau.

Edmundas S.: Kadangi čia yra kunigų ir kalbame apie vyriškumą ir moteriškumą, kyla mintis apie šventuosius – Teresę Avilietę, Ignacą Lojolą. Bet aš esu pasaulietis, menininkas. Kalbėsiu iš savo inkilo – ką gali vyras menininkas padaryti? Viską. Vyrai pastato katedras, kuria muziką, tapo paveikslus, nulipdo skulptūrą, padaro vitražus. Mes savo kūryba, architektūra, muzika ir vaizduojamuoju menu parodome pagarbą Švenčiausiajai Trejybei. Esu įsitikinęs, kad visi šie dalykai yra labai svarbūs liturgijai. Menas nėra priedėlis, jis suaugęs su liturgija. Kai nueinu į katedrą, išgyvenu didingumą. Ir man to visai negėda.

Mantas Š.: Kada vyras tampa vyru? Ar tada, kai jam sukanka 18 metų ir jis pradeda gyventi savarankiškai? Ar vyriškumas reiškiasi nuo gimimo? Man atrodo, kad tėvas, dorai augindamas sūnų, perduoda vyriškumą. O sūnus jau dorai augins savo sūnų. Bėda, kai šiais laikais nustojama bendrauti tarpusavyje, šeimoje nebelieka santykio.

Ramūnas N.: Man patinka popiežiaus Pranciškaus mintis apie tai, kas yra vyras ir tėtis šeimoje. Pranciškus sako, kad „tėtis yra pavyzdys sūnui, kaip reikia mylėti mamą“.

Mantas K.: Mano nuomone, vyro genijus yra tėviškumas. Kiekvienas vyras, taip pat ir kunigas, turi būti tėvas. Tėvo dienos proga su 25 vyrų grupe ėjome piligriminį žygį į Šiluvą. Kartu ėjęs teologas, remdamasis Senuoju Testamentu ir žydų tradicija, pasakojo, kad kiekvienas vyras turi būti kunigas ir atstovauti šeimoje Kristui. Vyras yra kunigas savo aplinkoje, savo šeimoje. Jis į šeimą atneša Kristų. Tad man vyro genijus yra tėvystė ir kunigystėviename. Dėl to norėčiau į pirmą vietą iškelti šv. Juozapą, nes jis buvo tėvas ir jo gyvenime buvo Kristus.

Artūras K.: Labai gaila, kad katalikams vyro pavyzdys nėra Jėzus iš Nazareto. Manau, kad taip yra dėl to, jog nesame su Juo susipažinę. Ne be dailininkų „pagalbos“ mums Jėzus yra pusiau moteriškas, tarsi ne vyras – visada geras, visada mielas, nepasakys kieto žodžio (nors sako), nepaims diržo (nors paima). Iš tiesų tai Jėzus yra tikras vyras.

Smagu, kad mes visi esame toje pačioje valtyje, kuri yra Bažnyčia. Vis dėlto matome, kad vyrų, praktikuojančių ir ypač prisiimančių atsakomybę Bažnyčioje, Lietuvoje yra daug mažiau. Kartais net sakoma: „Religija – bobų reikalas.“ Moterys perduoda ir tikėjimą šeimose. Pavyzdžiui, mano tėvas buvo geras žmogus, sąžiningas, doras vyras, rimtas komunistas. Kadangi nebuvo prisiplakėlis, į bažnyčią nėjo, nesimeldė ir nesižegnojo, kai net kunigas ateidavo kalėdoti. Jis manė, kad žmona, jo Teresiukė, turi užsiimti vaikų auklėjimu. Ji ir perdavė mums tikėjimą.

Kaip jaučiatės tokioje Bažnyčioje, kur dauguma – moterys?

Artūras Š.: Aš labai gerai jaučiuosi. Juk neinu į bažnyčią žvalgytis į kitus. Esu dėkingas savo sutuoktinei, kuri atvedė mane į Bažnyčią.

Kodėl vyrų bažnyčiose mažiau? Galvoju, gal čia kliudo auklėjimas? Juk nuo mažens berniukui kalama: „Būk vyras, neverk“ ir pan. Taip pat filmuose matome, kaip tarybinis karys už tėvynę gyvybę atiduoda, koviniuose filmuose vienas visus ištaško ar visus išgelbėja ir t. t. O čia – svetima vieta, eini ir nežinai kur, nežinai, kaip elgtis, todėl sėdi kaip pagautas ir dėl to jautiesi nesmagiai. Vienas atsiklaupia, kitas atsistoja, o ką man daryti? Vyrams sunku daryti kažką automatiškai, nesuvokiant prasmės.

Kauno Sobore kunigas klausinėja vaikų, besirengiančių Pirmajai Komunijai: „Kokia čia Mišių dalis?“ Taip ir aš pradėjau skirti dalis, atpažinti, kas po ko vyksta. Kai daugiau įgyji žinių, jautiesi stipresnis – tavęs niekas neužklups, kvailai nepasielgsi.

Vytautas S.: Turėdamas laiko, rytais nueinu į Mišias Vilijampolėje (Šv. Juozapo bažnyčia Kaune; red. past.). Kadangi netoliese yra laidojimo namai, dažniausiai rytinės Mišios būna už mirusiuosius. Akivaizdžiai matosi, jog dauguma žmonių į bažnyčią ateina pirmą kartą. Man labai patiko, kad kunigas Emilis (kun. Emilis Vasiliauskas; red. past.) paaiškina: „Dabar mes atsiklaupiame, nes vyks tas ir tas.“ Galvoju, kad to reikia, tada žmogus yra saugus, nesijaučia nevykėlis.

Ramūnas N.: Mums atrodo, kad tai, ką mes mokame, turi žinoti ir kiti. Atėjusiems atrodo, kad jiems turėtų pasakyti. Galbūt trūksta susiklausymo? O jei dar kas pasižiūri, kad ne taip pasielgei, apskritai darosi nejauku. Gal ir pati bendruomenė atstumia?

Manau, kad šį barjerą galima įveikti, tik reikia susėsti ir kalbėtis. Mums, vyrams, reikia viską logiškai pagrįsti, bet iš tiesų viskas ir yra pagrindžiama, tik reikia kalbėtis.

Mantas K.: Kartą piligriminėje kelionėje kartu ėjęs vyriškis sakė: „Bažnyčioje nesu susituokęs ir į bažnyčią neinu, nes nežinau, ką ten atėjus daryti. O žygyje žinosiu, ką daryti.“ Tas vyras tikrai nesmagiai jautėsi bažnyčioje. Vyrui patirti baimės jausmą yra labai nemalonu.

Kita vertus, vyrai rečiau eina į bažnyčią, nes jiems sunkiau pripažinti Dievą kaip stipresnį. Moterys iš prigimties žino, kad kažkas už jas yra stipresnis – tėtis, sužadėtinis, berniukai, kurie pastumia. Vyras pats nori užkariauti, būti stipriausias, geriausias.

Trečia priežastis – mes neturime tėvo pavyzdžio. Jeigu tėtis neina į bažnyčią, mama gali eiti, kiek nori, vaikui tai nebus pavyzdys. Neturime kunigo namuose, kuris atstovautų Kristui.

Vytautas S.: Tėvo pavyzdys iš tiesų sūnui yra labai svarbus. Buvo minėta, kad tėvas, auklėdamas sūnų, auklėja ir sūnaus sūnų – tai, ką tu perduodi savo sūnui, jis perduos savo vaikams.

Be to, tikėjimas yra labai intymus, o mes, vyrai, nesame linkę į jausmus ir atviravimą. Apie ką paprastai mes kalbamės? Apie aparatūras, automobilį. Tačiau niekuomet nesišnekame apie savo patirtis Bažnyčioje.

Mantas Š.: Girdėjau juokaujant, kad vyrai kiekvienam dalykui turi po stalčiuką ir atidaro tik tą, kurio jiems tuo metu reikia. Juk su vaiku reikia kalbėti vaiko kalba, su seneliu – senelių, su jaunu žmogum – jaunimo, tačiau Bažnyčioje turime bendrą liturgiją, kuri visiems bendrai kalba. O vyrui reikia struktūruotos kalbos, reikia žinoti, kurį stalčiuką išsitraukti, kad jis galėtų įsidėti.

Artūras K.: Ar nuoširdžiai galvoji, kad vyrams reikia kažko specialaus? Smetonos laikais kunigai vykdė vyrišką pastoraciją – jie suprato, kad vyrams reikia kažko visai kito. Ar manot, kad kunigai gali kažką padaryti, kad vyrai pradėtų eiti į bažnyčią?

 

artuma202006 7 8 rs p32 2

Vytauto Salinio nuotrauka

 

Mantas K.: Iš tiesų, pamokslai, katechezės, bendra liturgija labiau skirta emocijoms žadinti. Rečiau būna viena aiški mintis. Turiu pajausti, o jeigu nepajaučiu, tada neišgyvenu; jeigu neišgyvenu, ko tada man eiti?

Dėl gimtosios nuodėmės vyras linksta į darbą, t. y. veiklą, o moterys – į vyrą. Moterims užtenka pamokslo arba jausmo per Mišias, vyrams reikia veiksmo. Ką vyras, atėjęs į savo parapiją, gali nuveikti? Galbūt patarnauti kartu su savo vaikais, aukas rinkti, vėliavą ar kryžių procesijoje nešti, žolę nupjauti šventoriuje? Tuomet vyras eina į bažnyčią, nes jaučiasi reikalingas savo parapijoje. Mačiau, kaip Kaune Jėzuitų bažnyčioje per Mišias atsistoja šeši vyrai ir eina rinkti aukų. Vyrai turi kažkuo prisidėti, ne tik išgirsti gerą pamokslą ar kažką pajausti. Reikia vyrus įtraukti, pakviesti.

Edmundas S.: Mūsų istorijoje buvo baisių momentų – kataklizmai, du karai, okupacijos. Ir štai neliko vyrų. Neliko, kas perduotų tradiciją.

Kita vertus, mes esame labai drovūs. Iš vienos pusės – tai privalumas, iš kitos – trūkumas. Mažam vaikui aiškiname: „Kaip rankas laikai?“; „Šito negalima“; Tu nusižiovavai.“ Ir vyras užauga nesavarankiškas, nepasitikintis savimi. Be to, berniukų prigimtis dabar yra niokojama; atsirado belytiškumas. Toks vyras užaugęs būna drovus ir bažnyčioje. Kita vertus, žmonėms per homilijas reikia viską paaiškinti, kad jie suprastų.

Mantas K.: Klausydamas profesoriaus, išgirdau, kad jau pats vyriškumas XXI amžiuje yra opi problema. Dažnai vyrai patys nesupranta, ar jie vyrai, ir kuo toliau, tuo ši problema didesnė. Arba vyrai tampa moteriškesni.

Artūras Š.: Tačiau aukas renka, Mišiose patarnauja vyrai, kurie ateina į bažnyčią ne pirmą kartą, kurie žino, kada klaupti, kada stoti, kada žegnotis. O kaip užkalbinti tą, kurį žmona ar draugė atsivedė pirmą kartą, kuris nustebęs žvalgosi ir nežino, ką daryti. Prie jo galėtų prieiti kunigas ir paprašyti: „Klausyk, baigėsi degtukai žvakelėms degti, ar gali sulakstyti?“ „Prašau, tuoj nulėksiu.“ Taip užsimegs kontaktas ir žmogus bendraus.

Artūras K.: Ar jūs teigiate, kad viena didžiųjų problemų yra didžiulė atskirtis tarp kunigų ir pasauliečių?

Vytautas S.: Mes kartu su žmona rengiame sužadėtinius Santuokai. Tai aštuonių susitikimų programa, o paskutiniame susitikime dalyvauja kunigas. Pastebėjome, kad žmonės dažniausiai turi susikūrę savo įvaizdį, jog prie kunigo geriau nelįsti, nes jis gali aprėkti, duoti per galvą, nes nieko nesupranti. Dažniausiai pasišnekėję su kunigu jie nustemba, kad šis yra šiltas ir tarnaujantis.

Mantas K.: Sakyčiau, vyrai ne tik kunigų bijo. Jie bijo klausti, bijo prašyti pagalbos, bijo eiti, kur nežino. Pavyzdžiui, žmona sako: „Sustok, paklausim, kur šis kelias veda.“ – „Aš pats žinau, tuoj išsiaiškinsiu. Dar šešis kartus pasiklysime, ir rasiu.“ Aš ir policininko bijau klausti, nes man atrodo, kad gali mane nubausti, kodėl ne vietoj sustojau. Manau, kad čia yra autoriteto baimė – geriau neisiu, nelįsiu, pats išsiaiškinsiu.

Artūras K.: Drįstu užduoti klausimą – ar vis dėlto vyrai yra bailiai?

Ramūnas N.: Manau, kad vyrams labai svarbi patirtis, jie jaučiasi nesmagiai ten, kur jiems jos trūksta.

Artūras Š.: Kai vyras kažką žino ir yra tai patyręs, jaučiasi saugesnis. Jeigu trūksta žinių ar patirties, jam baisu pasirodyti kvailesniam ar silpnesniam. Bet kokį įrankį pasiėmęs vyras paleidžia jį be instrukcijos, o instrukciją skaito tik tada, jeigu sugadina.

Mantas K.: Aš gal tai vadinčiau ne baime, o pasitikėjimo trūkumu. Nelabai pasitikiu policininku, kunigu, žmogumi, nes jis gali mane apšaukti, nubausti. Mums trūksta saugumo jausmo, nesame gavę to šeimoje. Kai vyras nesijaučia saugus, jis nepasitiki.

Edmundas S.: Karolis Wojtyła (popiežius Jonas Paulius II) sakė: „Nebijokite.“ Tai yra autoritetas, todėl tai svarbu. Popiežius Pranciškus taip pat drąsus žmogus. Vyrai atsistatys.

Vytautas S.: Dabar berniukai, vaikinai dažnai auga tik su mamomis, nemato vyro pavyzdžio. Ateina į darželį ar mokyklą, ten taip pat juos auklėja ir moko moterys. Kaip toks žmogus gali suvokti vyriškumą?

Artūras Š.: Turbūt kiekvienu laikmečiu moteriškumo ir vyriškumo supratimas kinta. Karžygių laikais tikras vyras buvo tas, kuris galėjo kapoti galvas, o moteris – kuri galėjo gimdyti daug tvirtų, sveikų vaikų. Šiandien visų teisės lygios, jau kalbama apie trečią, ketvirtą, šeštą lytį.

Kartais po skyrybų vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su tėčiu. Aš užaugau kitame laikotarpyje ir man neįprastai atrodo vyras-mama. Mes su žmona užauginome dvi dukras, ir man atrodo, kad lengviau yra eiti į darbą, pavargti, nemiegoti, negu supinti mergaitei kasas ir išleisti į mokyklą. Turbūt kiekviena karta vis iš naujo vertina moteriškumą ir vyriškumą, tik svarbu surasti atskaitos tašką.

Mantas Š.: Taip, šiais laikais keičiasi lyčių supratimas – moterys vyriškėja, o vyrai moteriškėja. Manau, kad tam didelę įtaką daro socialiniai tinklai, žiniasklaida.

Edmundas S.: Man įdomus dar vienas aspektas – Bažnyčia ir vyriškumas. Kunigas ir vyriškumas. Kunigas-karys. Mes žinome 1863–1864 m. sukilimo vieną iš vadų – kunigą Antaną Mackevičių, kuris mirė didvyriška mirtimi, arba Meksikos išsivadavimo lyderį kunigą Miguelį Hidalgo, kuris kovėsi su ispanais. Didvyriški kunigai, jeigu reikia, nebijo pasipriešinti net ginklu. Švelnumas ir vyriškumas. Arba labai rimta ir atsakinga karo kapeliono pareigybė. Negalime apie tai nekalbėti, nes Tėvynę ginti yra labai svarbu.

Vytautas S.: Galiu drąsiai pasakyti, kad mes esame bailiai, nes kitiems neliudijame savo tikėjimo. Mes su vienu bičiuliu nemažai bendravome ir tik po ilgo laiko išsiaiškinome, kad abu esame tikintys ir einame į bažnyčią. Tik neseniai su šeima pradėjome viešoje vietoje prieš valgydami laiminti maistą, nes buvo nepatogu. Liudydami kasdienybėje, mes, pasauliečiai, galėtume skleisti Gerąją Naujieną.

Artūras K.: Gal dar norėtumėte pridurti pabaigoje paskutinę mintį?

Mantas K.: Dirbu Bažnyčioje, todėl norime išbandyti visus būdus, kaip auginti vyrų bendrystę. Mes žaidžiame krepšinį, einame į žygius, organizuojam pirtelę, tačiau pastebėjome, kad vyrai yra labai pavargę. Pasaulio tempas juos taip įsukęs, kad jie nebeturi laiko ir jėgų. Gal tai ir rodo, kad vyrams reikia Bažnyčios, reikia sustoti ir ateiti į bažnyčią. Mus gali sustabdyti tikėjimas, nes pasaulis nesustabdys.

 

artuma202006 7 8 rs p32 3

Vytauto Salinio nuotrauka

 

Edmundas S.: Nesame tokie jau bailūs. O ką vyras, būdamas Bažnyčioje, gali duoti? Geriausiai gali duoti savo sugebėjimus. Ilgainiui būnant Bažnyčioje išryškėja visi jo sugebėjimai. O nėra gražesnės dovanos, kaip ta dovana, kurios truputį ir gaila atiduoti, ir tau ji labai patinka. Nes dovana, kuri tau pačiam nepatinka, nėra dovana.

Mantas Š.: Lietuvoje turime tris palaimintuosius. Vienas iš jų – Jurgis Matulaitis – savo šūkiu pasirinko žodžius „Blogį nugalėk gerumu“. Vyrams tenka gyvenime susidurti su blogiu ir reikia bandyti jį nugalėti gerumu, o ne kumščiu. Kitas palaimintasis – Teofilius Matulionis – mėgdavo kartoti Jėzaus žodžius: „Tiesa padarys jus laisvus.“ Tik gyvendami tiesoje tiek vyras, tiek moteris galėsime ieškoti tikrosios tiesos.

Artūras K.: Turiu didelę malonę palydėti Dievo Motinos komandos grupelę. Susitikimuose dalijamės, kaip sekasi gyventi pagal komandos principus. Vienas iš jų – kunigas turi pakviesti kitą kunigą į maldą. Iš tiesų, turbūt, tai yra vienas didžiausių iššūkių – pakviesti kitą kunigą maldos. Štai du vyrai, kurie yra tikintys, besimeldžiantys (bent turėtų taip būti), ir sunku pakviesti kitą melstis. Tokie štai vyrai, bet jie nėra prarasti. Gyvatė Rojaus sode „įkando“ per Ievą ir Adomą, bet Kristus mus išgelbėjo, tik yra ilgas sveikimo kelias, kai mes visi, vyrai ir moterys, būsime sveiki Dievo karalystėje. O dabar, kol einame to link, duok Dieve, sveikti dėl sveikesnio pasaulio.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 m. rugsėjis-spalis

Artuma - artuma202009 10 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22