Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

2022 m. gruodis 12
Sinodinės Bažnyčios link

Ar tikrai išėjome į Sinodinį kelią?

2022-12-20 | Irena Eglė Laumenskaitė
artuma202212 rs 16 1
Juozo Kamensko asociatyvi nuotrauka

e-laumenskaite2020-2.jpgIrena Eglė Laumenskaitė

Pažadėjusi svarstyti mūsų Sinodinį kelią negalėjau numanyti, kad tai mane pačią išves į nelengvą kelią, nes iš pirmo žvilgsnio nesudėtinga analizės struktūra (ataskaitoms pasirinktos tos pačios septynios temos) taps klausimu: gal tai tik ataskaita apie ką kalbėjomės, o ne Sinodinė kelionė į bažnytinę bendrystę? Kelias yra tuomet, kai juo einama, bet kyla klausimas, kur einame?

Juk toks pirminis pasvarstymas, kas gerai, kas blogai ir ko norėtume, yra tarsi pasiruošimas kelionei, kai atsirenkami svarbiausi dalykai, kai apsitariama, bet tai dar nėra net mūsų kelionės planas, kur ir kaip ilgai keliausime. Atviru klausimu lieka, ar iš tikro jau apsisprendėme, kad eisime ir su kuo drauge eisime? Tad, tiesą sakant, šie susitikimai dar nebuvo kelias. Bet labai svarbu jau tai, kad aiškinomės, kaip ir kur dabar esame – apžvalgėme aplinką ir apžiūrėjome kelio dangą, kuri, regis, nėra lygus asfaltas, o greičiau duobėtas vieškelis su grioviais pakelėje. Tad ar išvis keliausime? Bet visa tai pamatyti buvo prasminga, kad nepasitenkintume vien topografiniu kelio žemėlapiu.

Pabandysiu aptarti, ką mes žvalgydamiesi prieš kelionę pamatėme.

Vis iš naujo skaičiau vyskupijų pateiktas Sinodinio kelio susitikimų apžvalgas, pamatydama ir tai, ko nepastebėjau pirmaisiais kartais. Bent kelių vyskupijų sinodinės grupės atvirai apibendrino, kaip vyskupijoje buvo reaguojama į popiežiaus pakvietimą, ir kaip vyko tie septyni susitikimai. Jei nenorime toliau laikytis vis dar gražinamo Bažnyčios įvaizdžio, po juo slėpdami jos gyvą veidą ir tuo patys jai kenkdami, svarbu pamatyti ir tai, ką skaudaus tie apibendrinimai atveria. Deja, buvo ir taip, kad vyskupijoje šiuos Sinodinio kelio susitikimus rengė mažiau nei pusė vyskupijos parapijų, nemažai kunigų skeptiškai žiūrėjo į šį renginį, nedalyvavo ir nepalaikė susitikimų moderatorių pastangų. Todėl ir parapijiečiai ar kitokių bažnytinių bendruomenių nariai dalyvavo tiek gausiai ir gyvai, kiek klebonas ar kapelionas Sinodinį kelią palaikė ir pakvietė; pasimatė, kad daugelis parapijiečių gal net nemąsto apie Bažnyčios tikrovę, nekelia klausimų net sau, nes jiems „viskas gerai“, kadangi ir toliau nori, kad tas „viskas“ būtų daroma ir sprendžiama už juos.

Tai bendra mūsų gyvenimo Bažnyčioje problema, kuri aiškiau atsiskleidė rengiant Sinodinį kelią.

Šiemet liepos mėn. Lietuvos Vyskupų Konferencija patvirtino vyskupijų pateiktų Sinodinio kelio apžvalgų apibendrinimą Lietuvos mastu, skirtą Vatikanui. Todėl nesikartodama ir jo nenagrinėdama, pabandysiu pasvarstyti, kas man asmeniškai atsiskleidė gilinantis į šiuos visiems prieinamus Sinodinio kelio apibendrinimus skirtingose vyskupijose ( sinodas.katalikai.lt).

Kokia maldos svarba?

Pirmiausia, kas vyko visuose susitikimuose, bet nebuvo giliau įžvelgta juos aptariant, – tai maldos svarba. Popiežiui Pranciškui viskas apie Sinodinį kelią – o tai reiškia, ir viskas Sinodiniame kelyje – prasideda su malda, nes būtent per ją tikintieji atsiveria susitikimui vienų su kitais. Šitaip susitinkant jie kviečiami giliai klausytis ne vien žodžių kaip nuomonės ar informacijos, bet ir vienas kito kaip asmenų. Asmenų, su kurias drauge meldžiasi, priima Komuniją, gal dalyvauja kurioje nors parapijinėje veikloje. Bet būtent drauge meldžiantis jie gali atpažinti, kur link Šventoji Dvasia juos paragins judėti – taip, kaip elgėsi pirmieji krikščionys kaskart susirinkdami. Tad pagrindiniai Sinodinio kelio elementai yra malda, susitikimas, klausymasis ir situacijos ar perspektyvos įžiūrėjimas. Konkreti malda buvo pateikiama kiekvieno susitikimo pradžioje, ir kai kuriuos dalyvius net stebino pati jo forma, kad drauge susėdama, meldžiamasi, klausomasi, kalbamasi: „Prieš 10 minučių neįsivaizdavau, kad Bažnyčioj dar kažkas vyksta be Mišių.“

Ar tokia nuostaba ir atradimas reiškia, jog meldžiamės tik liturgijoje, kalbėdami rožinį drauge arba pavieniui? Gal mums malda yra vien mechaninis ir greitas žodžių kartojimas arba jau asmeniškas šauksmas Dievui tuomet, kai prispiria gyvenimo iššūkiai bei išbandymai? Betgi popiežius kalba, kad malda yra neatsiejamas mūsų bendrystės ir tikrojo atsigręžimo vienas į kitą pagrindas – būdas atsiverti Šventajai Dvasiai, be kurios Bažnyčia negalėtų keliauti, o juo labiau atsiliepti mylinčiai Dievo valiai. Jei iškart svarstytume toliau, gal tikrai reikėtų bažnyčiose tokių atvirų pasikalbėjimų, kur mokomasi vienas kito klausytis ir šitaip susivokti, kaip Šventoji Dvasia nori mus vesti pirmyn, kad Bažnyčia gyvėtų, o mes apsčiai turėtume gyvenimo? Juk dėl to pats Gyvenimo Viešpats priėmė žmogišką kūną, kad būtų arti mūsų.

Jei jau svajotume toliau, tai gal tokia patirtis, mums, pasauliečiams, įkvėptų nuolankios drąsos kreiptis ir į parapijos kleboną, kviečiant jį prie to parapijos gyvinimo prisidėti? O taip pat dar karščiau už savąjį kleboną ir kitus kunigus drauge melstis, kad jie panorėtų, išdrįstų atsiliepti į mūsų jau konkretesnius prašymus, kam tikrai ne vienas jų yra atviras bei pajėgus ir, svarbiausia, sutiktų dėl to „vargintis“. Kai girdžiu kokius nors dūsavimus dėl kunigo ar vyskupo abejingumo, atsargiai paklausiu, kaip dažnai už tą konkretų dvasininką žmogus meldžiasi? Vyskupo vardą bendrai pamini tik Mišių metu, bet ar tikrai už jį meldžiasi? O jei už tą konkretų nesimeldžia, tai kodėl kažko tikisi, o ypač norimų permainų? Negi tik-
rai manome, kad malda tėra privaloma Mišių ar kitokių apeigų dalis, kurią atliekame ir tiek? Kad susitikimuose išsakyti lūkesčiai ir troškimai galėtų pildytis, mums vis tik reikia pirmiausia prašyti Šventosios Dvasios įkvėpimo toliau keliauti Sinodiniu keliu, o tiksliau – išeiti į kelią, pasikliaujant ir kitų gerais pavyzdžiais, kurių vis tik yra.

Kas mums yra Bažnyčia ir kas – parapija?

Nuostabu tai, kad patys žmonės moderatorių dėka pagaliau prakalbo apie realius dalykus savo bažnyčioje – ne vien blogus, bet ir gerus. Prakalbo apie tai, kas mums rūpi, ko trokštame, kad turėtume daugiau gyvenimo. Tačiau nustebino, kad mūsų išsakytos įžvalgos buvo apie Bažnyčią lyg apie kažką atskirą nuo mūsų – tarsi iš šalies svarstytume ją kaip objektą. Šitaip šiandieniai žmonės dažnai kalba ir apie savo kūną, tarsi save su juo netapatintų. Tad kyla klausimas, ar Bažnyčia mums pirmiausia yra organizacija, kurią pagal pasiūlytus klausimus aptarėme, bet negalvojame, jog visa tai kalbėjome apie mus pačius? O gal manome, kad joje dalykai ir pokyčiai vyksta savaime, o mes tik stebime ir patiriame juos tiek, kiek bažnyčioje apsilankome ar apie ją girdime ir skaitome žiniasklaidoje?

Lietuvos Sinodinio kelio organizacinė grupė tikrai pasistengė, parengdama trumpus kiekvieno susitikimo temos filmukus kaip įvadinę medžiagą svarstyti pateiktus klausimus. Filmuke apie bendrą liturgijos šventimą buvo akcentuojamos mums suprantamos realijos: kaip jaučiamės atėję į bažnyčią, ar viskas yra paruošta, kad liturgiją švęstume. Todėl ir susirinkusieji kalbėjo daugiau apie tai, kad bažnyčioje šilta, vyksta vaikų Mišios, kurios gyvesnės, nuoširdesnės, choras ir giedojimas pakelia dvasią; tinkamai paruošta aplinka: geras įgarsinimas, patogūs suolai, kokybiškai giedamos giesmės *. Vieni bažnyčioje jaučiasi saugiai, ramiai, priimti, patiria nuoširdų bendravimą, kiti atvirkščiai – jaučiasi įsitempę, įpareigoti, suvaržyti, nes ateina iš pareigos. Svetingumas tikrai labai svarbus dalykas (reikėtų ir mažamečiams vaikams paruošti žaidimų kampelį, kad tėvai, atsivedę juos į bažnyčią, galėtų ramiau dalyvauti Mišiose ), bet ar svetingumą užtikrina tik kitų parengta aplinka ir liturgijos eiga, tarsi mes bažnyčioje tebūtume kviestiniai svečiai? Ar mes, parapijos žmonės, svetingai priimame tuos, kurie retai beateina, ar pastebim naujus veidus? Jei kiekvienas ateiname ir išeiname skyriumi ar su vienu kitu artimuoju, bet nemanome daugiau kam nors angažuotis, ar tikrai esame Bažnyčia? Todėl kyla pats opiausias klausimas: kas bus tas subjektas, kuris pasirengęs ar bent apsisprendęs drauge keliauti toliau, kad mūsų išsakyti norimi pokyčiai, kuriuos pagal pateiktas septynias temas jau apsvarstėme, vis tik vyktų?

Žmonės skirtingai suvokia, kas yra Bažnyčia:vieniems tai savotiška socialinės rūpybos organizacija, kitiems – ritualinių paslaugų biuras, dar kitiems „Jėzaus vardo diskusiju ̨ klubas ar politinių partijų filialas“. Šiandienis katalikas dažniau yra jos, kaip institucijos, paslaugų vartotojas nei bendruomenės narys, nes patiria, jog daugeliui dvasininkų jis iš tikro nerūpi.

Kas realiai yra parapija ar kita bažnytinė bendruomenė, jei tapatinimasis su ja labai neapibrėžtas? Skirtingai nuo konkrečios vienuolinės bendruomenės, į kurią įeinama per įžadus ir įsipareigojimus, visi kiti, laikantys save katalikais, priskiriame save konkrečiai miesto parapijai nebe pagal teritoriją, o pagal skonius ir panašius pasirinkimus. O šie kinta, ypač jei kažkas konkrečioje bažnyčioje nepatinka, todėl ieškoma, gal kitur bus geriau. Tad kokia gali būti mūsų tapatybė, mūsų reali bendrystė, kad mes apsispręstumėme judėti toliau – prisiimti atsakomybę, įsipareigoti, ir tik taip galėti kažką keisti? Bet įsipareigoti kam – klebonui? O jeigu klebonui tas keliavimas visai nerūpi, tad kokiu pagrindu, kokiems tarpusavio saitams mes norime įsipareigoti, imtis iniciatyvos? Gal tai ir yra tas didžiausias abejotinas pagrindas, ar šį kartą tarpusavy pasikalbėję, kažką suvokę, ir susivokę, išgirdę ir kito nuomonę iš tikro drauge pajudėsime?

artuma202212 rs 16 2
Juozo Kamensko asociatyvi nuotrauka

Popiežiaus Pranciškaus „slaptas“ planas

Parūpo klausimas, kokiam tikslui popiežius Pranciškus „užvirė“ šitą procesą? Kai vieno kito pasauliečio pasiteiravau, išgirdau eilinį katalikišką burtažodį: „Kad labiau atsivertume Šventajai Dvasiai.“ O kam šito mums reikia, jei ne tam, kad Dvasia išjudintų Petro laivą, kiek užsibuvusį užutekyje? Tačiau vis tik koks yra šio pajudėjimo tikslas? Paieškojusi, atsakymą radau: popiežius Pranciškus trokšta, kad pagaliau būtų įgyvendinamas Vatikano II Susirinkimas. Tai, kad po jo būta didelių krizių, o svarbūs pokyčiai taip ir liko vien dokumentuose, pripažįsta ne vienas apie tai mąstantis. Taigi kur problema, kad jau šešiasdešimt metų vis dar tai tebesvarstome? Drįstu manyti, kad ji paprasta, bet ir gili: pokyčių būtinybę įžvelgė tik didieji Bažnyčios teologai ir dalis ganytojų, o visa Bažnyčia tą suvokti, o juo labiau įgyvendinti, nebuvo parengta. Nepasirengusi buvo ir didžioji dalis dvasininkijos, tad ką kalbėti apie mus, pasauliečius. Lietuvoje nemažai kunigų tų Susirinkimo dokumentų iki šiol nėra skaitę, o juo labiau drauge aptarinėję, kaip tuos sprendimus įgyvendinti. Deja, į istorinį archyvą nugulė ir mums skirtos dviejų Lietuvą aplankiusiųjų popiežių kalbos. Lankstinukai buvo paruošti, kalbų knygelės gražiai išleistos ir netgi padalintos, bet kas toliau?

Tad kas šiuo atveju gali vykti toliau, kai popiežius, regis, neatlyžta ir numatytus sinodus apie Bažnyčios Sinodinį kelią padalino į du etapus? Pirma, tuo išplečiama tolesnė galimų svarstymų ir ieškojimų galimybė; antra, jau suprantama, kad šis pirmasis mūsų „apšilimas“ galimai kelionei į realią bendrystę Bažnyčioje (jos sinodiškumą) buvo tik išėjimas į Sinodinį kelią. Gal todėl jo žemyninio etapo darbiniame dokumente (ŽED) „Išplėsk savo palapinės erdvę“ kalbama ne tiek apie kelią, kiek apie pirminę sinodiškumo patirtį, kai paragavome jo skonio ir norime tai tęsti toliau. Maža to, šiam dokumentui parengti popiežius Pranciškus pirmą kartą subūrė didoką įvairių šalių vyskupų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių ekspertų, pasižyminčių įvairiomis dalykinėmis kompetencijomis, grupę, kuri ne priešokiais, bet susirinkusi drauge su redakcine grupe ir prie jų vėliau prisijungusiais Generalinės tarybos nariais beveik dvi savaites nagrinėjo visus vietinių Bažnyčių (kartu ir Rytų apeigų), vienuolijų bei kitų bažnytinių organizacijų atsiųstus Sinodinio kelio apibendrinimus. Tai rodo popiežiaus pastangas į Bažnyčios sinodiškumo patirtį išvesti ne vien Bažnyčią „iš apačios“, bet ir „iš viršaus“. Svarbu tai, kad šis dokumentas neliks tik Vatikane, bet bus persiųstas tolesniam aptarimui vietinėse Bažnyčiose. Skaitydama šį dokumentą lietuviškai, pamačiau, kad, deja, gal intuityviai kaip mūsų nuostata, vėl raktiniu žodžiu pasirinktas ne „sinodiškumas“, bet „sinodalumas“, išreiškiantis ne būdą būti Bažnyčia, ne Bažnyčios bendrystę kaip jos esmę, bet tik vieną iš galimų Bažnyčios (kaip organizacijos) charakteristikų. Tačiau „Šventoji Dvasia prašo mūsų būti labiau sinodiškais“ – apibendrino Anglijos ir Velso vyskupų konferencija ( ŽED, 3).

Pagrindiniai trukdžiai Sinodinei kelionei drauge

Tam, kad turėčiau atskaitos taškus svarstyti, kaip keliavome mes, laukiau, kol Vatikanas paskelbs bent preliminarias įžvalgas, kas išryškėjo iš visų jam nusiųstų apibendrinimų. Pasimatė, kad tikrai daug kur pasauliečiai džiugiai sujudo, kad ir jų nuomonė Bažnyčiai yra svarbi, ir, aptardami pasiūlytas septynias temas, daug kur išsakė panašius džiaugsmus ir panašius skaudulius. Tarp pastarųjų svarbiausi yra šie: nemažos dvasininkijos dalies jei ne priešiškumas, tai bent abejingumas tokiam sinodiniam ėjimui drauge, o reiškia – ir jo sąlygojamiems galimiems pokyčiams. Beveik visur buvo išsakytos nuoskaudos dėl Bažnyčią kompromituojančio klerikalizmo, nes jis ir vietinėse Bažnyčiose reiškiasi toli gražu ne vien seksualiniu, bet ir socialiniu, psichologiniu bei finansiniu piktnaudžiavimu turima socialine galia. Tačiau ne mažesnė problema yra ir pačių pasauliečių pasyvumas – jų baimė laisvai išsakyti savo nuomonę ar prašymus, o taip pat nenoras ir nepasirengimas prisiimti savo atsakomybės dalį Bažnyčios gyvenime. Lietuvoje taip pat dažniau minimas didelis atotrūkis tarp kunigų ir pasauliečių: supratimo apie vieni kitų gyvenimo ypatumus ir rūpesčius trūkumas, pasitikėjimo, susikalbėjimo, bendradarbiavimo stygius; „per maža prisilietimo prie avies, palaiminimo, nešimo ant pečių, o tuomet nuoširdžios meilės ganytojui .“ Ten, kur visuomenėje silpnas pilietiškumas, susirūpinimas vien savo interesais reiškiasi ir Bažnyčioje. O galbūt priežastinis ryšys yra atvirkščias: kur vyrauja apeiginė katalikybė, laikant save tikinčiaisiais vien „iš tradicijos“, ten ir visuomenėje, ypač perėjus sovietinio periodo susvetimėjimą, nekuriamas bendruomeniškas santykis, nes yra susitelkiama vien į savąją gerovę.

Mums prieinamoje sinodas.katalikai.ltsvetinėje publikuojamas ir teologiškai gilius kardinolo Christopho Schönborno pokalbis apie sinodiškumo pagrindus, galimybes ir pavojus.

Atskleisdamas sinodinio kelio Vokietijos problemas, jis atskleidžia ir jų priežastis: susiaurintą Bažnyčios sampratą, siekiant joje, kaip blogai veikiančioje organizacijoje, padaryti tvarką, nes pasauliečiai į sinodinį kelią buvo sušaukti 2019 m. Vokietijoje išaiškėjus dvasininkijos seksualinio piktnaudžiavimo mastams. Todėl iškeltas klausimas apie lygų pasauliečių ir dvasininkų dalyvavimą priimant pagrindinius sprendimus, o taip pat kiti reikalavimai, kurie galiausiai reiškė ne reformas Bažnyčioje, bet pačios Bažnyčios reformavimą. Šiek tiek pažinodama pasauliečių veikimo Vokietijoje ypatumus – jie rinkdavosi į bažnytines grupes ir organizacijas, bet nedalyvaudavo Mišiose – pagalvojau, kad jiems „koją pakišo“ istoriškai susiformavęs vokiškojo Ordnung principas: siekti tvarkos, disciplinos, suderinimo, tobulesnės organizavimo sistemos. Mums, regis, tai negresia, bet klauskime, „kas istoriškai būdinga mums?“, nes tai neišvengiamai reiškiasi ir Bažnyčioje. Nagrinėdama lietuviams opius vertybinius orientyrus, kurie kaip būdinga mąstysena atsispindi ir Šventojo Rašto bei maldų vertimuose („Apie mąstyseną ir kalbą: Arba kaip meldžiamės, taip tikime, kaip tikime – taip gyvename“, Colloquia (39)), supratau, kad garbė, kaip socialinis pripažinimas, išreiškiamas dažna fraze „gražiai pasirodyti“, persmelkė ne tik mūsų viešą ir privatų gyvenimą, bet įsišaknijo ir Bažnyčioje. Šiuo atveju tai dažniausiai reiškiasi abstrakčiais postringavimais, moralizavimais, aptakiais apibendrinimais, gražiu pasirodymu prieš vyresnybę, ir tuo pačiu metu vengiant dalykinio atvirumo, dialogo bei galimų iššūkių.

Tai, kas svarbiausia minėtame kardinolo Schönborno svarstyme, yra Bažnyčios prigimties ir jos esmės analizė, kuri įgalina Bažnyčios netapatinti su ją diskredituojančiu klerikalizmu ir, tą giliau suprantant, drauge ieškoti kelių šiai piktžaizdei gydyti. Svarbu dar kartą pabrėžti, kad už jos įsišaknijimą atsakingi ne vien dvasininkija, bet ir pasauliečiai, kai jie (ir vyskupai) užmerkia akis prieš kunigų „dvigubą gyvenimą“ ar kitokius piktnaudžiavimus , kartais net gina tai lyg savo garbę, tačiau už nugaros apkalba ar nusivylę pasitraukia. Pagrindinė priežastis tam, ką išsakė ir vykusių susitikimų dalyviai – pastoracijos Bažnyčioje stoka (žmonės nesupranta išpažinties prasmės, nesusigaudo liturgijoje, trūksta dvasinio palydėjimo), menkas tikėjimo supratimas, vyrauja ritualinė praktika, kunigų nesupratingumas ir parapijiečių nuvertinimas, kai kunigai visą dėmesį sutelkiabažnyčios remontui ar gražinimui, nes ir vyresnybei šitai matoma bei vertinama. Tai, kad cituojamose sinodinių susitikimų įžvalgose nebuvo diskusijos apie mūsų pastangas ir sunkumus kurti bendrystę, bet vyravo lūkesčiai ko norėtųsi, kaip turėtų būti, nesvarstant, kaip mums tam įsipareigoti, o taip pat ir vienas kitas pasisakymas pvz., jog reikėtųriboti vyskupų ir popiežiaus kadencijas, kadBažnyčia turi būti neutrali, kad vertėtų įvesti aiškius įkainius už patarnavimus ir ją pertvarkyti, taip, kad geriau veiktų (akademinės bendruomenės nariams būdingi pasvarstymai), rodo neadekvatų Bažnyčios supratimą. Bet gal ne vienas būtent taip ją ir patiria?

Ar moterų vaidmens klausimas yra svarbus?

Kai užsienio katalikiškuose dienraščiuose pasirodė pirmoji informacija apie sinodiniuose susitikimuose išryškėjusias pagrindines Bažnyčios problemas, minimos buvo trys: klerikalizmas bei pačių pasauliečių pasyvumas, nesirūpinimas tais, kurie atsidūrė „pakelėje“, ir moterų vaidmens Bažnyčioje problema. Jei ŽED teigiama, jog visame pasaulyje pastebimas didėjantis sąmoningumas ir jautrumas šiam klausimui , reiškia, apie tai buvo kalbėta ne vien Vakarų šalyse, bet ir kituose žemynuose. Temai „Persvarstyti moterų dalyvavimą“ skiriami net šeši šio dokumento skirsniai (60–65), tačiau sinodinių susitikimų Lietuvoje apibendrinimuose to kaip ir nėra. Ką tai reiškia, jei šių susitikimų vyskupijose koordinatorėmis buvo daugiausia moterys, kurios prisidėjo ir rašant apibendrinimus? Jei net jos šio reiškinio nereflektuoja, tai ko norėti, kad moters vaidmens Bažnyčioje klausimą svarstytų kunigai, o juo labiau vyskupai? Tačiau tai ne feministinių pretenzijų, bet savivokos ir moters dovanų bei gebėjimų svarbos klausimas. Ar mes įpratome prie to, kad moterys Bažnyčioje yra tik patarnautojos, budėtojos, valytojos, vaikų katechetės, o vienuolės atlieka menkai apmokamus darbus? Peržvelgusi mūsų visus apibendrinimus radau vieną kitą abstraktų teiginį, kad trūksta moterų vaidmens Bažnyčioje, reikėtų stiprinti moters vaidmenį parapijoje, kai prieš tai buvo įžvalga, kad bendruomeninio santykio krizę liudija tai, jog Bažnyčioje dominuoja moterys, o vyrai įsitraukia per mažai. Jei vieni teigia, jog bažnyčia – „moterėlių“, dėl ko vyrai nesijaučia bažnyčioje „namie“ , o vienas kitas kelia moterų kunigystės klausimą, kokį bendrą susivokimą visa tai rodo?

Kartą prie pietų stalo Vilniaus kunigų seminarijoje tuometinis jos rektorius prasitarė, jog būtų gerai, kad seminarijos vadovybėje atsirastų bent viena moteris, nes ji padėtų ir seminaristus, ir jų ugdymo procesą pamatyti kiek kitaip, nei mato vyrai. Būtent kitokio žvilgsnio, kitokių žmogiškųjų gebėjimų šiandien stinga Bažnyčioje, kai Lietuvoje ji labai feminizuota (kunigas, zakristijonas ir moteriškės), bet sprendimus jos gyvenimui priima vien vyrai. Ar ne tame glūdi didžiulis pagarbos ir jautrumo kiekvienam asmeniui stygius, apie kurį vienaip ar kitaip minėjo mūsų sinodinių susitikimų dalyviai?

Tęsinys. Pradžia 2022 m. rugsėjo Artumoje


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 gegužė 5

Artuma - artuma202405_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22