Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka
Fausta Palaimaitė
Kas nėra geriau asmeniškai pažinęs Kristaus žinios, neretai sako: „Mane blogai nuteikia tie baisūs vaizdai (Kryžiaus kelio ir kitų meno kūrinių, vaizduojančių Kristaus kančią), kurie aukština kančią, man daug labiau patinka pažiūrėti į švelniai besišypsančią Budos statulėlę.“ „O mane įkvepia“, – galiu pasakyti aš.
Kas mums trukdo žiūrint į Kryžių įžvelgti begalinę Dievo meilę? Trukdo pasikeitusi socialinė, kultūrinė, ekonominė situacija. Gyvename pertekliuje. Abrahamas Maslow manė, kad patenkinęs žemesniuosius poreikius žmogus imasi tenkinti aukštesnius, kurių pats aukščiausias – dvasinis. O iš tiesų, akivaizdu, kad piktnaudžiauja gausiomis gerybėmis, ima susinaikinti, pirkdami malonumą ir atsižadėdami prasmės. Susinaikinti? Priklausomybės, savižudybės, o konkrečiausiai – tai mažėjantis gimstamumas. Baisiai sunku savo gyvenimą aukoti vaikų gimdymui ir auginimui. Ir aš tokia pati, šitos kultūros dukra. Man sunku ką nors ištikimai iki galo daryti. Man sunku iš viso kažko imtis, jei man to nereikia patogiam gyvenimui. Žmonės praneša apie teisingas trečias skyrybas, didį gedulą praradus augintinį, apie šimtus tūkstančių kainuojančius naujus automobilius, pramogas ir gyvenimo stilių. Tai aišku, kad paskui nukreipti žvilgsnį į Kryžiaus kelio apmąstymą yra nepakeliamai skausminga. Nuo šio pasaulio dabartinės mados laikymosi žmogų ištinka psichikos sveikatos sutrikimai. Tiesiog dėl to, kad jis ima manyti, jog turi būti labiau laimingas, o taip nesijaučia. Psichoterapeuto Russo Harriso knygoje Laimės spąstai kaip tik tai analizuojama. Joje mokoma, remiantis priėmimo ir pasiryžimo terapija (ACT), savo laimę statyti ne ant malonumo, o ant vertybių pagrindo.
Lygiai tą krikščionys ir daro apmąstydami Kristaus kančią. Tikinčiajam kryžius yra Dievo meilės įrodymas. Teisinga teologinė mintis: net jei daugiau nė vieno žmogaus neegzistuotų, Jėzus už mane būtų gyvenęs ir miręs, yra sunkiai priimama ir suvokiama. Nes ši meilė kviečia atsiliepti taip pat besąlygine meile. O žmogus šitiek nepajėgia, jis norėtų truputį meilės: išgerti kavos puodelį su Kristumi, būti jo apkabintam, paguostam, išgydytam... Žmogui sunku priimti, kad Jėzus duoda tokio didumo meilę, kuri kainuoja laisvanorišką mirtį. Man nereikia, kad mirtum, tik pagydyk mano sūnų. Mes mieliau priimtumėm išmaldą, bet ne meilę.
Kiekvieną Gavėnią, kiekvieną metų penktadienį, kiekvienos dienos trečią valandą artindamasis prie Kristaus gyvenimo dovanojimo už mus visus slėpinio, žmoguje auga būties prasmė, jis sveiksta iš vartojimo ir paviršutiniškumo. Po truputį mokomės savo kelią orientuoti į tai, kas teisinga, prasminga, kilnu, amžina, atsilaikyti prieš visus potraukius, kurie nukreipia nuo svarbiausių vertybių. Intensyvi ir įsipareigojanti kasdienė malda, pasninkas – persimiegojimui, persidirbimui, svaigalams, rūkalams, kavai, ekranams, beprasmiui plepėjimui (ir t.t.), išmalda – atidavimas pinigų tiems, kurie dėl karo, gaisro, ligos ar kitokios objektyvios situacijos šiandien stokoja, mus gydo nuo savanaudiškumo pražūties.
Dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) pamokose mokoma, kad kančia yra patiriamas diskomfortas, padaugintas iš reakcijos į jį. Skausmas savaime nėra kančia. Kančia yra tai, ką manome apie skausmą. Jaučiant skausmą dažnai kančią sukelia mintis: „Aš daugiau negaliu pakelti, geriau mirti.“ Tačiau ėmus tyrinėti pojūčius pastebima, kad skausmas tai stiprėja, tai atlėgsta, kad skausmas yra tik skausmas, o aš ir net jusdamas skausmą galiu šį tą nuveikti. Kančia, kaip dažnai daugumos suprantama, būtent ir yra susitelkimas į savo skausmą betiksliai klausinėjant „už ką man?“. Kristaus kančios aprašyme kaip tik to ir nėra. Jis visą dėmesį sutelkęs į kažką kitą: kalbasi su motina po kryžiumi, ja pasirūpindamas, kalbasi su nukryžiuotu kitu žmogumi, ramina verkiančias moteris, kalba su Tėvu... Jis vedinas prasmės, kylančios santykio su Tėvu ir kiekvienu žmogumi, ir pasirenka atiduoti gyvybę. Šis išėjimas iš savo kentėjimo šimtmečius krikščionims padėdavo padaryti tą patį. Jei žmogus patirdavo stiprų ligos skausmą, neteisingą įkalinimą ir nebeturėdavo kitos prasmės ištverti, jis kreipdavo savo žvilgsnį ir sujungdavo savo patiriamą skausmą su Jėzaus, taip išeidamas iš kentėjimo į prasmę. Tikriausiai kiekvienas esame sutikę labai didelį fizinį ar emocinį skausmą patiriančių žmonių, kurie neįsitraukia į kentėjimą ir geba būti dėmesingi aplink esantiems, įsitraukti į bendravimą, rūpintis ar net nuoširdžiai nusijuokti.
Viktoras Franklis, perėjęs visus koncentracijos stovyklos siaubus, pastebėjo, kad žmogus baisios kančios akivaizdoje priimdamas atsakomybę už savo egzistenciją, kai jau nieko negali daryti, gali herojiškai kentėti, peržengdamas savo egzistenciją tikėjimu, meile, atjauta kitiems, o savo dienas kentėti su nuolankumu ir susitaikymu.
Tad atliekant bet kurias Gavėnios atgailos, išpažinties ir susivaldymo praktikas žmoguje turėti augti meilė, nuolankumas ir ramybė. Jei auga savigaila, saviplaka, gėdos ir kaltės jausmai, tuomet praktikos atliekamos netinkamai. Tai gydimosi iš tuštybės, puikybės, godumo ir kitų ydų laikas. Tai pasirengimo laikas įžengti į Kristaus Prisikėlimą – mūsų amžino gyvenimo viltį.
Projektą iš dalies finansuoja
