Robin Worrall / unsplash.com nuotrauka
Dr. Gintautas Vaitoška
Praeitą kartą kalbėjome apie „sąmonės emocionalizaciją“. Pasak Karolio Wojtylos, ji įvyksta, kai sąmonės lauką užplūsta emocijų debesis ir reikia gerai pakovoti, norint nepageidaujamai emocijai nepasiduoti. Tačiau būnant pakankamai budriam, galima pastebėti jau nedidelį sąmonę niaukiantį debesėlį, ir tada jau vien jo pamatymas turi galią jį išsklaidyti be ypatingų valios pastangų. Ir šįkart mąstysime, kaip išlaikyti sąmonės lauką šviesų ir džiaugsmingą.
Mentalinis persivalgymas
Sąmonės lauke mes „matome“ ne tik žmonių ir daiktų vaizdus, tačiau suvokiame ir save. Wojtyla tai vadino „refleksyviąja“ sąmonės funkcija. Tačiau kai sąmonės laukas neramus, norime „užsimiršti“. „Kur esi tada, kada nesi savyje?“ – klausia Tomas Kempietis Kristaus sekime. „Ką laimėjai viskuo domėjęsis, o save pamiršęs?“
Bėgame nuo savęs tada, kai sąmonės lauką jau temdo kokie nors debesys. Norime į juos nežiūrėti. Manome, kad pralinksmėsime ant pilkų debesų tepdami ryškių spalvų „dažus“, kuriais yra nuspalvinti vaizdai ir vaizdeliai mūsų telefonų ir kitokių įrenginių ekranuose. Tačiau sąmonės laukas, taip „dažant“ jame plūduriuojančius debesis, skaidrus netampa. Greičiau tampa murzinas.
Bėgame į įvairius dalykus: „vaizdelius“ ekranuose, darboholizmą (Evagrijus Pontietis per didelį aktyvumą vertino kaip akedijos – dabar sakytume depresijos – požymį). Taip pat ir mėginimas malšinti stresą persivalgant yra gerai žinoma pabėgimo nuo savęs rūšis.
Gestalt psichologijos kūrėjas Fritzas Perlsas – talentinga ir kontraversiška asmenybė – taikliai pastebėjo, kad galimas ir „mentalinis persivalgymas“. Panašiai kalbėjo Josefas Pieperis Trumpame širdies dorybių aprašyme. Reikia atskirti norą pamatyti nuo noro žiūrėti tik tam, kad žiūrėtum. Čia lengva matyti sąsają su persivalgymu, kurio metu valgome, nors jau esme sotūs. Panašiai ir su informacija: jau pažiūrėję žinias ir pamatę, ką reikėjo, galime dar tęsti žiūrėjimą tarsi kokį informacijos „laižymą“. Dažniausiai dėl to, kad nesinori grįžti į realybę.
Mūsų dienomis paplitęs toks nuolatinio mentalinio „kramtymo“ žanras kaip trumpų filmukų ir „postų“ žiūrėjimas bei naršymas internete gali gerokai nuvarginti smegenis. Priklausomybės nuo socialinių medijų specialistai kalba apie dopamino kiekio kritimą mūsų smegenyse, kai taip save varginame. Dopaminas yra vienas svarbiausių gerą nuotaiką atspindinčių ir kuriančių neuromediatorių smegenyse. Pojūčių stimuliavimas žiūrint įvairius vaizdelius ir filmukus, non-stop susirašinėjimas ir laukimas įvertinimų-patiktukų socialinėse medijose „išmeta“ tokį didelį dopamino kiekį, kad smegenys į jį reaguoja sumažindamos šio svarbaus neuromediatoriaus gamybą. Atsitraukus nuo ekrano, žemas dopamino kiekis reiškia prislėgtą nuotaiką. Tada ją vėl reikia „užkurti“ matant malonius spalvotus vaizdus. Vis stipresnius ir stipresnius, kol galų gale prireikia labiausiai „atgaivinančių“ – seksualinio turinio. Statistika kalba, kad tokius vaizdus žiūri du trečdaliai jaunų vyrų. Beje, jau Freudas Trijose esė apie seksualumo teoriją yra pastebėjęs, kad smegenų nuvarginimas stimuliuoja seksualinį instinktą.
Tad reiktų „nedeginti“ savo smegenų. Gali būti smagu lėkti dideliu greičiu, tačiau neekonomiškas vairavimas sutrikdys variklio darbą ir teks sustoti pusiaukelėje. Žinoma, tai nereiškia, kad visada reiktų važiuoti monotoniškai: pramoga ir žaidimas mūsų gyvenime taip pat reikalingi. Ir vaizdelių pažiūrėjimas yra galimas – žinoma ne tokių, kurie skatina gašlumą, – jau atlikus darbus. Post negotium iucundum otium, sakydavo romėnai – pažaisti malonu po darbo. Kai žaidžiame darbų neatlikę, maloniai nesijaučiame.
Kaip išlikti realybėje?
Vienas patikimų bėgimo nuo savęs ženklų yra žaidimas dienos metu. Pažaisti – pažiūrėti filmą ar net „filmukus“, pasikalbėti ar net paplepėti su draugais – geriau vakare. Taip pat ir ilgesnį žinių skaitymą ar žiūrėjimą galima priskirti pramogos žanrui. Retai kada mums reikia daug ką sužinoti dienos metu.
Kad nepradingtume iš gyvenimo, verta per daug neužsimiršti ir žaidžiant. Stebėkime, ar nebus sunku žaidimą pabaigti. Paprastas mentalinio persivalgymo ženklas yra blogėjanti nuotaika smegenims toliau vargstant. Geriau kažką pažiūrėjus ar perskaičius palikti ekraną ir sugrįžti prie normalaus gyvenimo. Pažiūrėti pro langą, šį tą paveikti ne virtualioje erdvėje (pavyzdžiui, virtuvėje...) Iš pradžių gali atrodyti, kad tai bus per daug niūru ar nuobodu, – ir tai jau ženklas, kad dopamino gamyba išreguliuota. Tačiau greitai galima pajausti, kad ir važiavimas normaliu tempu yra smagus – t. y. dopamino koncentracija po nedidelio išsekimo greitai atsistato. Reikia tik truputį pakentėti, ir grįšime į buvimą savyje. Kad ir ne ekstazė, tačiau normali nuotaika. Ekstazė yra trumpalaikė.
Tyrėjai sako, kad jau priklausomam nuo socialinių medijų (non-stop kontaktų, susirašinėjimo, filmukų, klipų etc.) žmogui dopamino koncentracija gali atsistatyti per keturias savaites. Pirmas dvi savaites teks kentėti abstinenciją: nuotaika bus žemesnė ir norėsis vėl pasinerti į žiūrėjimą dėl žiūrėjimo. Tad geriau iki priklausomybės nenusiristi. Suaugęs gali būti kaip vaikas: pažaisti vaikui reikia, tačiau po kiek laiko tėtis pašaukia namo. Kad neišsektų, neklaidžiotų ir nepaklystų.
Liliya Grek / unsplash.com nuotrauka
Tiesą širdyje kalba Jėzus
Ir vaikui, ir suaugusiam sunku nustoti žaisti, jei žaidimui pasibaigus laukia bloga nuotaika. Norvegų psichoterapeutas Nilsas Grenstadas yra kartą pasakęs evangelinį palyginimą, atspindintį mūsų baimę į ją pažvelgti. Mokiniai, plaukdami valtimi ežere, persigando, matydami per bangas ateinančią jų link „šmėklą“. Tada išgirdo Jėzaus balsą: „Nebijokite. Tai aš!“
Iš tiesų, bloga nuotaika, nerimas ir vidinė įtampa gali būti tarsi ta šmėkla, laukianti mus prislėgti, kai tik išlįsime iš žaidimų pasaulio. Ne visada lengva ją nugalėti, o tai reiškia – pamatyti, kad kiekvienai problemai galima atrasti sprendimą. Sprendimas yra gilesnė tiesa apie situaciją – kieno ir kur padaryta klaida ir kaip ją ištaisyti. Tiesą širdyje kalba Jėzus, tik turime geriau įsiklausyti.
Kartais reikia, kad tą balsą išgirsti mums padėtų kitas žmogus. Sielos ramybės atstatymas, suprantama, yra visos psichologijos ar dvasinio gyvenimo tikslas, tad čia galime priminti tik patį svarbiausią kelią ramybės link. Esame sukurti pagal Dievo, kuris yra „save spinduliuojantis gėris“, paveikslą, ir mūsų gyvenimo tikslas ir sielos esmė yra skleisti gėrį. Jei taip gyvenome šią dieną ar šią valandą, sieloje jausime ramybę, jei ne – bus neramu. Dažnai galvojama, kad gerumas reiškia silpnumą, bet tai netiesa. Meilė, sakė šventasis Augustinas, yra visų dorybių esmė. Vadinasi, gerumas iš mūsų reikalauja ne tik švelnumo, tačiau ir visų keturių „ašinių“ savybių: teisingumo, susivaldymo, protingumo ir tvirtumo. Pastaroji dorybė reiškia taip pat ir drąsą pasipriešinti blogiui.
Kaip rašė žymi psichoanalitikė Karen Horney, pasitikėjimo savimi stokojantis žmogus dažnai tampa piktas, kai nepasipriešina neteisingam kieno nors elgesiui. Gal stengėsi būti geras, krikščioniškai elgtis? Tačiau meilė nėra baimė. Trūkstant drąsos, sieloje kaupiasi pyktis. Neteisingą kito žmogaus elgesį galima kritikuoti, svarbu tik išlikti gero linkinčiu tam žmogui. „Jei tektų artimą ir pabarti, neužsitrauk per tai nuodėmės“, – sakoma Kunigų knygoje (19,17), o iškalbingasis Augustinas yra trumpai išreiškęs šį klasiškai krikščionišką principą: „Nekęsk nuodėmės ir mylėk nusidėjėlį.“
Jei pasipriešinsime išlaikydami draugiškumą, „nugalėsime blogį gerumu“. Šį apaštalo Pauliaus paliepimą labai vertino palaimintasis Jurgis Matulaitis – vyskupas, kuris buvo ypač tvirtas ir drąsus. Toks gerumas yra stiprus.
Bloga nuotaika ar įtampa gali kilti ir dėl situacijos, kurioje patys buvome pikti, neteisūs ar pasipūtę. Kartais to nepastebime savyje, ir ne veltui psalmistas kalbėjo: „Kas gali suprasti savo klaidas? Apvalyk mane nuo slaptų nuodėmių!“ Ši 19-oji psalmė yra itin „psichologiška“. „Slaptos nuodėmės“ – tai tos, kurių aš savyje nepastebiu. Suirzimą ir artimo nemėgimą ne visada galime savyje pastebėti. Tačiau tokios „smulkmenos“ kelia konflikus.
Atradę savo klaidą konkrečioje situacijoje – pavyzdžiui, „buvau su Petru irzlus“ – pripažįstame tiesą. Ši tiesa yra Jėzaus, o ne nemalonios šmėklos ištarta. Jėzus nenuteisia, Jo akyse tu nesi nevykęs žmogus.
Reziumuojant galima pasakyti: nuo ekrano visada verta laiku atsitraukti. Išsaugosime ir sąmonės skaidrumą, ir minčių skaistumą, ir netgi normalią dopamino koncentraciją...
Projektą iš dalies finansuoja
