Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

2024 kovas 3
Sinodinės Bažnyčios link

Apie darbo etiką Bažnyčioje

2024-03-19 | Giedrė Kemėšienė
artuma202403_rs_27-1.jpg

g-kemesiene.jpgGiedrė Kemėšienė

Marijos Stanulytės asociatyvi nuotrauka

Praėjusiame numeryje skaitytojus kviečiau į kasdienę Bažnyčios tikrovę pasižiūrėti kiek netikėtu kampu, per švaistymo prizmę. Švaistūniškos praktikos gali būti subtilios ir nematomos, tačiau pamažu pastebime, jog darome daug, o padarome mažai; jog kažkur dingsta lėšos, energija ir galiausiai – net mūsų apaštališkasis entuziazmas.

Kaip vieną iš švaistymo formų paminėjau prastą darbo etiką. Ši tema atsirado iš asmeninių patirčių, bet tikiu, jog ji bus aktuali ne vien man. Jeigu mano profesinė etika yra prasta arba apskritai niekada apie ją nesusimąsčiau, ji daro įtaką ne vien mano veiklos kokybei, bet ir tiems žmonėms, kuriems su manimi tenka dirbti, komunikuoti, bendradarbiauti. Apie šią aktualią temą ryžtuosi kalbėti, kadangi manau, jog krikščionys šioje srityje turėtų siekti itin aukštų standartų ir būti pavyzdžiu kitiems. Tačiau svarbiausia – kad darbo ir bendravimo etiką atpažintume ir įtvirtintume kaip vieną iš praktinės artimo meilės formų Bažnyčioje. Konkretūs pavyzdžiai iš realaus gyvenimo parodys, kur dar turėtume pasistengti.

Vėlavimas. Nemirštanti klasika. Vėluojame atlikti įsipareigojimus, vėluojame laiku užsiregistruoti į renginį, o tada vėluojame ir į patį renginį. Vėluoju nusiųsti ir šį tekstą redakcijai… Galbūt iki galo ir nepavyks išgyvendinti šios ydos, tačiau svarbūs du dalykai: neįtvirtinti vėlavimo kaip normos ir komunikuoti. Jeigu nuolat vėluojame, nenurašykime šios ydos kaip asmenybės bruožo ar aplinkybių nulemto veiksmo – ydas vadinkime tikraisiais jų vardais! Jeigu vėluojate atlikti įsipareigojimus, nepradinkite, bet informuokite susijusius asmenis, kas vyksta ir kada galima tikėtis atliktų darbų .

Dingimas. Ši blogybė dažniausiai ištinka kaip vėlavimo pasekmė. Vėluoju, nemalonu, dingstu. Jeigu prisiėmiau įsipareigojimų ir dingau, sukeliu streso tiems, kuriems įsipareigojau, švaistau jų laiką, keliu riziką, jog dėl mano kaltės ir kiti bus priversti vėluoti. Jeigu nespėju, susiduriu su sunkumais ar apskritai nebegalėsiu atlikti savo įsipareigojimų. Svarbiausia – komunikuoti, kuo greičiau ir aiškiau, tuo neigiamos pasekmės bus mažesnės.

Priminimas. Mano mėgstamiausias! Ar ateisite skaityti paskaitos? Taip, bet dar atsiųskite priminimą. Ar parengsite reikalingą medžiagą? Taip, bet dar atsiųskite priminimą. Vieną, antrą, trečią. Manau, jog priminimai tikrai nusipelno labiausiai parazitinio įpročio nominacijos. Jeigu manęs kažkas paprašė atlikti paslaugą ir aš sutikau, baigta – nuo šios akimirkos tampu pats visiškai atsakingas. Jeigu sutikau, tačiau reikalauju dar atsiųsti priminimą, tai reiškia tik du dalykus: arba laikau save „aukštesnio rango“ asmeniu už besikreipiantįjį, ir šis, net gavęs mano pažadą, dar privalo apie mane tūpčioti, užuot ėjęs tvarkyti kitų reikalų; arba, jeigu nebepajėgiu visko atsiminti ir aprėpti, greičiausiai jau turiu per daug darbų ir tikrai nereikėtų imtis dar vieno. Priminimus pateisinu tik tuo atveju, jei mane prašymai užklupo vairuojantį ar stumiantį pirkinių vežimėlį parduotuvėje. Tada tikrai etiška ir teisinga besikreipusiajam pokalbio nutarimus ir papildomą informaciją kokia nors forma atsiųsti ir raštu.

Trukdymas. Atėjusį svarbų laišką reikia išsaugoti. Jeigu el. pašte neberandu informacijos, susiję raktažodžiai ją tikrai padės rasti. Jei man kažkas siuntė ką nors svarbaus SMS žinute, ją tikrai rasiu keliais ekrano brūkštelėjimais. Jeigu organizatoriai pažadėjo atsiųsti registracijos patvirtinimą po savaitės, tikrai nereikia anksčiau laiko užversti jų nerimaujančiais laiškais. Čia tik keli pavyzdžiai iš situacijų, kurias vadinu beprasmiais trukdymais. Jeigu į ką nors kreipiuosi kokiu nors klausimu, verta pasitikrinti, ar tikrai nebuvau gavęs informacijos jau anksčiau ; ar tikrai viską atidžiai perskaičiau; ar vadovaujuosi pateiktomis instrukcijomis. Pagaliau, gal į mano elementarų klausimą gerokai greičiau atsakys Google. Atrodytų, smulkmena, bet manau, jog tie, kuriems tenka organizuoti didelius renginius ar koordinuoti dideles grupes, sutartinai purtys galvas.

Pažadėjau – nepadariau. Kas nors paprašė manęs pasidalyti informacija socialiniuose tinkluose, pažadėjau. Prašytojas ramus – jo kvietimas pasieks tikslinę grupę. Tik nelaimėlis nepagalvojo, jog tas pažadas buvo vien tuščias „mandagumo gestas“. O gal pažadukas negavo trijų lauktų priminimų ir apie savo pažadą tiesiog pamiršo? Neįvykdytas pasižadėjimas tikrai yra didelė blogybė – ypač jei žadėtojas dar ir pradingo kaip į vandenį.

 

artuma202403_rs_27-2.jpg

Marijos Stanulytės asociatyvi nuotrauka

 

Pažadu – vilkinu užduotį. Kažkada patyriau, kai vienas žmogus turėjo paskambinti kitam žmogui, o po šio skambučio tam pačiam žmogui turėjo paskambinti trečias žmogus. Reikalas sutvarkomas per dien ą , o užtruko šešias savaites! Pirmasis žmogus „skambino“ tris savaites. O kai galiausiai prisiruošė, tą patį padarė ir antrasis – kito skambučio laukiau vėl lygiai tris savaites! Man niekaip nepavyko paspartinti šio proceso (nesuveikė net stebuklingieji priminimai), per visą šį laikotarpį sustojo kiti svarbūs ir skubūs darbai, kurie su šiuo skambučiu buvo susiję. Manau, pavyzdys gan iškalbingas ir papildomo komentaro nereikalauja.

Nekokybiškai atliktas darbas. Atmestinai atliekami darbai yra tapę tikra epidemija – ir ne vien Bažnyčioje. Tačiau šį sykį kalbame apie savo „kiemą“. Turbūt kiekvienas pateiktų savų tokio atmestinumo pavyzdžių, ypač jeigu teko gaišti savo laiką kažkieno kito klaidoms taisyti. Pamenu, kažkada gavau sąskaitos faktūros, pagal kurią turėjome sumokėti honorarą, juodraštį su pasiūlymu tą faktūrą baigti redaguoti patiems. Toks darbų numetimas kitiems vėlgi liudija, jog arba save laikau kažkokiu keistai privilegijuotu asmeniu kitų atžvilgiu, arba paprasčiausiai stokoju artimo meilės. Galiu manyti esąs didis apaštalautojas, darantis daug reikšmingų darbų, ir net nepastebėti, jog aplinkiniams nuolat tenka kamšyti mano atsainumo ir veiklos broko spragas .

Instrukcijų nepaisymas. Improvizuoti kartais yra gera ir reikalinga. Tačiau jeigu mūsų paprašė kažko labai konkretaus, tai ir padarykime būtent tai, ką buvome paprašyti atlikti. Jei kažkas pageidauja, jog atsiųstumėte reikalingą informaciją būtent el. paštu (o ne, pavyzdžiui, per mesendžerį) tai turbūt todėl, jog tam žmogui taip paprasčiau informaciją išsaugoti, apdoroti, kataloguoti. Smulkmena? Varvantis čiaupas irgi atrodo smulkmena, tačiau leisdami šiai problemai tęstis prarandame tonas vandens.

Laiškai į kosmosą. Ar teko patirti, kai jūsų išsiųstą laišką, užklausą, prašymą apgaubia gili kosminė tyla? Atsakyti į gautą laišką ar žinutę, mano manymu, yra etiketo pradžiamokslis – nesvarbu, ar į jus kreipėsi „oficia-
lesnėmis“ komunikacijos priemonėmis, ar atsiuntė žinutę socialiniuose tinkluose. Jei gavote kvietimą, kuris nedomina, tiesiog padėkokite. Jei gavote prašymą, kurio negalite išpildyti, mandagiai atsisakykite. Jei prašymą įvykdėte ar įvykdysite, tai ir informuokite besikreipiantįjį. Mano kelios operatyviai skirtos minutės kažkam sutaupys ilgas ir nerimastingas valandas laukiant atsakymo bei pakartotinių laiškų rašymą. Paradoksalu, bet kartais atrodo, jog populiariam kavinių tinklui tu rūpi labiau negu savo ganytojams, kolegoms, bendruomenės nariams, nes kavinių tinklas į tavo užklausą atsakė aiškiai ir greitai. Verslui rūpi jo klientas, ir šio rūpesčio motyvas yra nauda. Man turėtų rūpėti mano bendruomenės narys ar ganomasis, ir šio rūpesčio motyvas turėtų būti praktinė artimo meilė.

Išimtys. Padaryti išimtį kartais yra adekvatu, žmogiška, net būtina. Bėda prasideda tada, kai kažkokių sau suteiktų privilegijų pagrindu pradedu prašyti išimčių visada ir visur. Net jei galiu sumokėti už renginį, vis vien nuolat verkšlenu dėl nuolaidų. Jei kažkur turiu užsiregistruoti – tai visad jau pasibaigus registracijos datai ir t. t. – sąrašą galima tęsti. Išimčių ir išskirtinių sąlygų reikalavimas ypač apsunkina darbą, kai organizuojami dideli, sudėtingi ar greitų sprendimų reikalaujantys renginiai ar projektai. Taigi prieš prašant sau išimčių visada verta pasižiūrėti į šią situaciją iš organizatorių „varpinės“ .

Užsiregistravau – neatėjau. Gebėti įsipareigoti ir padaryti atsakingą sprendimą darosi vis sunkiau. Neverta tikėtis, jog liksiu ištikimas dideliuose dalykuose, jei nepraktikuoju mažų . Jei užsiregistruoju į renginį, paskaitą, savanorystę, parapijos grupę, bet nepasirodau ir net neinformuoju atsakingų asmenų, sukuriu nepasitikėjimo bei neprognozuojamumo situaciją, iššvaistau Bažnyčios lėšas ir galbūt tuščiai užimu kažkieno kito vietą.

Šis sąrašas nėra baigtinis. Dirbantieji bei tarnaujantieji kitose srityse turbūt galėtų jį tęsti. Net jeigu pasirodytų, jog tai nevertos dėmesio smulkmenos, jos yra svarbios. Kai stebimės, kur dingsta mūsų laikas ir pinigai, atsakymo reikia ieškoti „smulkmenose“: penkios minutės, penki eurai… Mėnesio gale šie nereikšmingi penketukai virsta dešimtimis ar šimtais iššvaistytų valandų bei pinigų. Darbe ar tarnystėje mano arba bendražygių ydos ir prasti etiniai standartai gali lemti, jog darbams atlikti reikės gerokai daugiau laiko, jog kažkam (arba man) teks dirbti neatlygintinus viršvalandžius, jog džiaugsmo ir artimo meilės bus gerokai mažiau. Kita vertus, šie blogi įpročiai dažniausiai yra tik simptomai, ledkalnių viršūnės. Nerdami giliau aptiksime daug įdomesnių tikrųjų priežasčių. Ši akistata gali būti skaudi, tačiau ji ir graži, nes atveria pokyčių galimybę. Galbūt vėluojame, nereaguojame ir darome klaidų todėl, jog esame perkrauti darbais? Gal net esame prie išsekimo ribos, bet neklausome savo kūno ir psichikos ir krauname ant savęs dar daugiau? O gal esame apnuodyti informacinio triukšmo, kuris paralyžiuoja ir nuolat išmuša iš vėžių? Gal ilgus metus mes ir mūsų darbas buvo nevertinamas, nesulaukėme deramo atlygio ir dėmesio? Taigi ir įpratome daryti viską pusėtinai, nebeeikvoti savo brangių jėgų. Ir net jei vieną dieną situacija pasikeitė, tas pusėtinumas mumyse jau yra taip suvešėjęs, jog net nebeturime įgūdžio iš savęs daugiau pareikalauti. Galiausiai, gal mums tiesiog trūksta empatijos ir artimo meilės, o visa kita – tik bandymai pasiteisinti?

Šis straipsnis jau antrasis iš serijos „Praktiniai pamąstymai apie Bažnyčios gyvenimą“. Po dviejų gana kritiškų tekstų kitame numeryje – ironiška – skirsiu dėmesį pačiai kritikai. Kalbėsimės apie tai, kada kritika Bažnyčioje tampa destruktyvi ir kokias pasekmes tai sukelia.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 balandis 4

Artuma - artuma202404_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22