Lapkričio 9-ąją minėjome Berlyno sienos griuvimo 25-ąsias metines. Berlyne jos minėtos labai iškilmingai, su gausybe svečių ir baltų balionų instaliacija. Lietuvoje ši naujiena, tiesa, pateko į žinių laidas, bet negalėtume sakyti, kad ir mes šią dieną labai minėjome. O tikriausiai be reikalo.

Kartais gali pagalvoti, kad toks ilgas šiltas ruduo yra lyg Viešpaties dovana, leidžianti mums įkvėpti oro prieš sunkių klausimų laikus. Mat laikai ateina sunkūs ir nėra abejonės, kad jie nuolat kels mums sąžinės klausimus.

Patarlė sako: „Roges ruošk vasarą.“ Galbūt tikrąsias roges vaikams jau esate paruošę, tačiau šįkart ne apie jas. Man kilo klausimas, ar mes, šeimos, esame tinkamai pasirengusios 2015 m. kovo 1 d. vyksiantiems savivaldybių tarybų ir merų rinkimams? Politikai dar vasarą pradėjo pasirengimo rinkimams darbus – formuojami kandidatų sąrašai, rengiamos rinkiminės programos, svarstomos rinkiminių kampanijų strategijos.

Jei Dievas ragina mus negeisti svetimo vyro ar moters, kodėl tada klesti prostitucija? O kas ir ko prostitucijoje geidžia? Tikrai žinau, kad atsiras tokių, kurie tvirtins, jog tai TOS moterys viską užkuria, jos geidžia, jos yra šeimų ardytojos. Tada drąsiai atsakysiu, kad tai stereotipinis ir siauras požiūris. Gi prostitucijos egzistavimo priežastis paprasta – pasiūlą sukuria paklausa, todėl kalbėsiu apie ją. Atėjo laikas drąsiai pažvelgti į tuos, kuriuos ilgai buvo bandoma palikti nuošalyje – į vyrus, perkančius seksą.

Nesuklyskite manydami, kad prostitucijoje tik moterys siūlo, o vyrai tik perka...

Negailestinga statistika (teigianti, jog pusė santuokų išyra) ir tikrovė šalia bemaž kiekvieno iš mūsų (kai vis išgirstame pribloškiančią žinią apie dar vienas skyrybas – galbūt giminių, draugų, bendradarbių), o labiausiai žmonių patiriamas skausmas, deja, kai kada ir antros laimės iliuzijos skatina ieškoti atsakymų. Jų ieškome kartu su mūsų skaitytojams jau gerai pažįstamu psichoterapeutu, šeimų konsultantu, vadovaujančiu Santuokos ir šeimos studijų programai Tarptautiniame teologijos institute Trumau (Austrijoje), Gintautu VAITOŠKA.

Jeigu kūnai yra tai, per ką asmenys susisieja vienas su kitu taip artimai, kad tampa „vienu kūnu“, įgyvendindami Kūrėjo nuo žmogaus sukūrimo skirtą pašaukimą būti laimingiems, kokia yra mergeliškumo (celibato, susilaikymo, skaistumo ar nekaltumo) prasmė? Su šiuo klausimu tęsiame kūno teologijos temą šv. Jono Pauliaus II katechezėse.

Tas klausimas nuolatos grįžta į diskusijų centrą – ne tik katalikiškoje, bet ir visuomeninėje erdvėje, ypač tada, kai į dviprasmišką ar konfliktišką situaciją patenka davę celibato pažadą, – kunigai arba vienuoliai. Kurioziška, bet tokiais atvejais netrūksta sveikinimų. Vieni nuoširdžiai pasidžiaugia, kad koks nors kunigas paliko „Bažnyčios sugalvotą klystkelį“ ir atrado tikrąjį laimės kelią. Kitų mintyse ir žodžiuose daugiau piktdžiugos – esą vėl nesuveikė viduramžiška bažnytinė schema, skirta pinigams kaupti ir „Vatikanui turtėti“.

Šiais laikais net ir daugybė tikinčių žmonių pirma ilgai draugauja, kartais ir gyvena kartu, o tuokiasi kur kas vėliau. Tai tapo norma, nesukeliančia problemų ir Bažnyčią lankančiam žmogui. Tokia pasikeitusi situacija keičia ir svetimavimo supratimą; juk svetimavimas buvo suprantamas kaip santuokinės ištikimybės nesilaikymas. Jei su žmogumi esi drauge jau ilgą laiką, kartu leidi šventes ir atostogas, planuoji drauge kurti gyvenimą, tuomet ėjimas ar net dairymasis į šoną visuomenėje lygiai taip pat laikomas neatleistinu, kaip ir susituokusiems. Taip, dabar daug įvairiausių santykių atmainų: draugystė be romantikos ir seksualinių ryšių, seksas be draugystės ir bendravimo, „neįpareigojantys santykiai“... Visa tai gali būti puikūs nesąžiningo elgesio pateisinimai. Mat iš tiesų, žiūrint iš esmės, romantiškų santykių su žmogumi kūrimas savaime įpareigoja ištikimybei.