Tai bus pasakojimas apie visų antibiotikų pradžios tėvą, penicilino atradėją, Nobelio premijos laureatą serą Alexanderį Flemingą. Šis kuklus, didele humoro doze apdovanotas škotas stebino savo atkaklumu, atsidavimu gydytojo profesijai, mokslui, nesavanaudiškumui ir daugeliu kitų patrauklių savybių. Jo atradimas nuo Antrojo pasaulinio karo dienų išgelbėjo galybę gyvybių, tebegelbsti ir dabar.

Sekmadienis. Šeimos renkasi į Mišias. Ateina ir dvi poros, vedinos būriu vaikelių. Įsižiūrėjus galima atpažinti, kad tik keli iš jų panašūs į savo tėvelius. Suprantu – tai globoti svetimus vaikus pasiėmusios šeimos. Iš tolo dvelkia santarvė, santykių šiluma, neįkyrus motiniškumas. Žinoma, šis šeimų vaizdelis turi kitą pusę – kasdienybę, sklidiną didžiulių pastangų: ne tik maistą pagaminti, bet ir kiekvieną nuprausti, aprengti, sušukuoti, paglostyti, priglausti, nuraminti, sutaikyti, pamokyti, ugdyti, slaugyti susirgusį. Mamos suspėja. Jos neatrodo išsekusios. Vaikai glaustosi ir prie tėčių. „Iš kur šeimos semiasi tiek meilės!? Pasisekė tiems vaikeliams!“ – nejučia pagalvoju.

Pastaraisiais metais Šventosios Lietuvos veidą nušvietė nauja šviesa. 2017 m. buvome liudininkai, kai altoriaus garbė pripažinta pal. Teofiliui Matulioniui. Minint Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo 300 metų jubiliejų Lietuvos vyskupai 2018 m. vasario 11 d. mūsų šalį paaukojo Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai. Netrukus po popiežiaus Pranciškaus apaštalinio vizito į Lietuvą, tų pačių metų lapkričio 7 d., mus pasiekė dar viena džiugi žinia – aukščiausios bažnytinės vyresnybės sprendimu pal. Mykolas Giedraitis pripažintas palaimintuoju. Tokio rango įvykių tankumas – tai malonės lietus, dėl kurio net sausringiausia dykuma turėtų sužaliuoti ir pasipuošti naujais žiedais.

Nuo vaikystės prisimenu litaniją, kuri skambėdavo mūsų parapijos bažnyčioje kiekvieną gegužės vakarą. Prisimenu rankoje laikytą fotografuotą mąstymų kiekvienai gegužės dienai knygelę ir kitą, spausdintą mašinėle vos įžiūrimu tekstu. Vėliau sužinojau, kad kaimuose – tai vienuose, tai kituose namuose, tai prie vieno, tai prie kito kaimo kryžiaus – renkasi žmonės į mojines,po maldos pratęsiamas šokiais ir linksmybėmis.

Skaitydami apie teigiamų herojų nuotykius praeityje, natūraliai priimame, kad jie drąsiai kovojo už teisingumą, kad, nepaisydami pavojų, gynė silpnesniuosius ir skriaudžiamuosius bei svarbiausias jiems vertybes – tikėjimą, tėvynę, buvo pasirengę dėl to kentėti ar žūti. O ir mūsų netolimoje istorijoje yra gražių pavyzdžių, kai žmonės kovojo už Lietuvos laisvę, gynė tikėjimą, žinodami, kad rizikuoja ne tik savo, bet ir artimųjų gerove, laisve ar gyvybe.

Tėvai yra ne tik pirmieji vaiko ugdytojai, bet ir gynėjai, saugantys vaikus nuo nesaugiame pasaulyje paplitusių grėsmių, nuo išnaudojimo, kad vaikas nepatirtų įvairių rūšių smurto, taip pat ir seksualinio išnaudojimo. Kaip apsaugoti vaiką nuo smurto? Nenoriu įkyrėti skaitytojams ilgais ir nuobodžiais straipsniais, tad šį kartą apsiribosiu trumpomis įžvalgomis ir rekomendacijomis.

Tėvystės žinios ir gebėjimai perduodami iš kartos į kartą. Ryškiausiai įsimename išskirtinius – skausmingus arba džiaugsmingus – įvykius. Bausmes, jų priežastis, pobūdį, trukmę ir pasekmes dažniausiai atsimename kaip vienus skausmingiausių vaikystės patyrimų, deja, linkusius pasikartoti ir kitoje kartoje.