Berengdami Carito Lietuvoje atsikūrimo trisdešimtmečiui skirtą rugsėjo numerį, suvokėme, kad tokiai pat savo žurnalo sukakčiai nieko nesuplanavome. Gal kaltas tas 30-metis. Atrodo, taip neseniai šventėme tikrąjį jubiliejų – 25 gyvavimo metus, o dabar kaip ir tūlam trisdešimtmečiui – darbų per akis, gimtadieniai jau nebe taip jaudina ir kasdienybė po truputį pilkina gyvenimą. Gal todėl nusprendėme parinkti kelis straipsnius iš senųjų numerių ir juos atspausdinti. 

Greta visiems žinomų ir lengviau suprantamų gerųjų darbų kūnui Katalikų Bažnyčios katekizme rikiuojasi ir gerieji darbai sielai. Vienas jų – nemokantį pamokyti. Neatsitiktinai, kuomet prieš 30 metų Lietuvoje atsikūrė Caritas, vienas jo tikslų buvo ugdymas. Tada dar nebuvo nei katalikiškųjų mokyklų, nei darželių, nei neformalaus ugdymo centrų, bet būta akivaizdaus noro suteikti tikėjimą ir pažinimą kaip įrankį gelbėtis nuo skurdo. Dabar beveik nemadingai skamba šis gerasis darbas – juk kiekvienas gyvena taip, kaip sugeba ir kaip nori. O ir mokytojas dabar nebemoko vaikų, bet palydi atradimo kelionėje; kai kuriose edukologijos srovėse jau senamadiška sakyti „mokytojas“, geriau skamba „fasilitatorius“. Gal ir neblogai būtų tokia reforma?

Katalikiškąjį švietimą Lietuvoje kuruojantis vyskupas Kęstutis KĖVALAS ką tik grįžo iš Niujorke, JAV, vykusio Pasaulinio katalikiškojo ugdymo kongreso. Tad kalbiname jį, teiraudamiesi, kaip Lietuvos katalikiškasis švietimas atrodo pasaulio kontekste, žvelgiant iš platesnės perspektyvos.

Tai bus pasakojimas apie visų antibiotikų pradžios tėvą, penicilino atradėją, Nobelio premijos laureatą serą Alexanderį Flemingą. Šis kuklus, didele humoro doze apdovanotas škotas stebino savo atkaklumu, atsidavimu gydytojo profesijai, mokslui, nesavanaudiškumui ir daugeliu kitų patrauklių savybių. Jo atradimas nuo Antrojo pasaulinio karo dienų išgelbėjo galybę gyvybių, tebegelbsti ir dabar.

Sekmadienis. Šeimos renkasi į Mišias. Ateina ir dvi poros, vedinos būriu vaikelių. Įsižiūrėjus galima atpažinti, kad tik keli iš jų panašūs į savo tėvelius. Suprantu – tai globoti svetimus vaikus pasiėmusios šeimos. Iš tolo dvelkia santarvė, santykių šiluma, neįkyrus motiniškumas. Žinoma, šis šeimų vaizdelis turi kitą pusę – kasdienybę, sklidiną didžiulių pastangų: ne tik maistą pagaminti, bet ir kiekvieną nuprausti, aprengti, sušukuoti, paglostyti, priglausti, nuraminti, sutaikyti, pamokyti, ugdyti, slaugyti susirgusį. Mamos suspėja. Jos neatrodo išsekusios. Vaikai glaustosi ir prie tėčių. „Iš kur šeimos semiasi tiek meilės!? Pasisekė tiems vaikeliams!“ – nejučia pagalvoju.

Pastaraisiais metais Šventosios Lietuvos veidą nušvietė nauja šviesa. 2017 m. buvome liudininkai, kai altoriaus garbė pripažinta pal. Teofiliui Matulioniui. Minint Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo 300 metų jubiliejų Lietuvos vyskupai 2018 m. vasario 11 d. mūsų šalį paaukojo Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai. Netrukus po popiežiaus Pranciškaus apaštalinio vizito į Lietuvą, tų pačių metų lapkričio 7 d., mus pasiekė dar viena džiugi žinia – aukščiausios bažnytinės vyresnybės sprendimu pal. Mykolas Giedraitis pripažintas palaimintuoju. Tokio rango įvykių tankumas – tai malonės lietus, dėl kurio net sausringiausia dykuma turėtų sužaliuoti ir pasipuošti naujais žiedais.

Nuo vaikystės prisimenu litaniją, kuri skambėdavo mūsų parapijos bažnyčioje kiekvieną gegužės vakarą. Prisimenu rankoje laikytą fotografuotą mąstymų kiekvienai gegužės dienai knygelę ir kitą, spausdintą mašinėle vos įžiūrimu tekstu. Vėliau sužinojau, kad kaimuose – tai vienuose, tai kituose namuose, tai prie vieno, tai prie kito kaimo kryžiaus – renkasi žmonės į mojines,po maldos pratęsiamas šokiais ir linksmybėmis.