Depresija šiandien turbūt yra vienas labiausiai paplitusių žmogaus psichinės sveikatos sutrikimų. Savo aplinkoje nesunkiai rastume nuo to kenčiantį žmogų. Ypač sunku, jei tai artimasis. Norime jam padėti, tačiau kaip?

Šiuo vaizdingu posakiu psichiatrai apibūdina sunkią depresiją. Pats lotyniškas žodis depressio reiškia „nuspausti“, „nugramzdinti“, „prislėgti“. Dabar madinga apie liūdnesnį ar nusiminusį žmogų, lyg tarp kitko, mestelėti: „Turbūt depresija...“ Toli gražu ne kiekvienas liūdesys yra liga. Depresija – tai ypatingas liūdesys, o šią ligą nustato tik gydytojas. Suprantama, visi turėtų įtarti, pastebėti grėsmingus požymius. Apie tai ir pakalbėkime.

Tęskime bandymą geriau išgirsti popiežiaus kalbas Lietuvoje ir šįkart pasigilinkime į Pranciškaus kalbą Aušros Vartuose. Ši kalba yra tarsi tąsa jo minčių, pasakytų prie Prezidentūros, o sykiu ir atsakas į tai, ką Pranciškus išgyveno eidamas gatve Aušros Vartų link, kur jo laukė žmonės, turintys negalią, bei šeimos, įvaikinusios ar globojančios vaikus. Prisilietęs prie šių žmonių Šventasis Tėvas akivaizdžiai atgijo, pradžiugo, nušvito anksčiau nei saulė, kuri pasirodė virš apsiniaukusio Vilniaus jam išvykstant iš Aušros Vartų!

Kiekviena religija pradeda nuo sakymo, ką žmonės turi daryti, kad išsigelbėtų arba pasiektų „apšvietimą“. Krikščionybė neaiškina žmonėms, ką jie turi daryti, bet pradeda nuo to, ką Dievas padarė jiems per Jėzų Kristų. Tuo krikščionybė ir skiriasi nuo kitų religijų: skelbia dovaną, bet ne pareigą; pradeda nuo malonės, bet ne nuo įstatymo.

Jungtinėse Amerikos Valstijose per Didžiąją depresiją Dorothy Day, matydama, kaip Bažnyčia nutolusi nuo darbininkijos, kartu su Peteriu Maurinu 1933 m. pradėjo Katalikų darbininkų sąjūdį (angl. Catholic Worker Movement) už socialinį teisingumą, taikdarystę, solidarumą. Kai tos šalies vyskupai prieš keletą metų paskelbė Šeimos metus, pirmenybė buvo teikiama ne didesniam maldų skaičiui, skaitymui, dalyvavimui pamaldose, bet paprasčiausiam papročiui – maldai prie šeimos stalo.

Tęsiame pokalbį apie smurtą. Ar yra visuomenių be smurto? Deja, tokios visuomenės nėra. Galima tik kalbėti apie didesnį ar mažesnį smurto paplitimą. Nustatyta, kad matomas visuomenėje smurtas yra tik nedidelė smurto ledkalnio, nematomos dalies, apraiška. Kuo didesnė ši dalis, tuo daugiau smurto aplinkoje.

Jau kuris laikas Lietuvoje verda aistros dėl smurto prieš vaikus. Naudinga visuomenei diskutuoti apie agresiją ir smurtą, nustatyti visiems privalomą taisyklę – negalima agresyviai elgtis ir smurtauti prieš bet kokio amžiaus, lyties, socialinės padėties, sveikatos būklės žmogų. Tačiau keista, kad šis sudėtingas klausimas ir jo sprendimo būdai tampa priemone kovoti su labai svarbia, bet tik viena smurto rūšimi – mušimu, t. y. fiziniu veiksmu prieš vaiką.