Kartą paklausiau savo parapijos bendražygių, kas jiems ateina į galvą paminėjus Vatikano II Susirinkimą. Atsakymai nenustebino – visi kaip vienas išvardijo pasikeitimus liturgijos šventime, t. y. žinojo, kad po jo vykdyta liturgijos reforma. Tačiau niekas nepaminėjo fakto, kad Susirinkimas iš esmės pakeitė katalikų dvasininkijos ir pasauliečių padėties vertinimą Bažnyčioje. 

Tikime, kad Dievas save apreiškia, būna tarp mūsų per Žodį, sakramentus ir bendruomenę – Bažnyčią. Ilgą laiką daugiausia dėmesio teko sakramentams ir individualiai maldai, sunkiau mums su Šventuoju Raštu, bendra malda bei giesme, su bendruomeniškumu.

Pasauliečių samprata, taip, kaip šiandien juos suprantame, istorijoje labai kito. Bažnyčios kūrimosi metu gyvavo savaiminga bendrystė, be ryškaus skirtumo tarp pasauliečių ir dvasininkų. Krikščionybei tapus oficialia religija, Bažnyčioje atsiranda pasauliečių sampratą keičianti hierarchinė struktūra. Iniciatyva pereina į dvasininkų rankas, pasauliečiai pamažu išstumiami iš bažnytinės veiklos, paliekant jiems tik paklusnumo hierarchijai pareigą. Tad pažvelkime, kaip tai kito istorijos eigoje.

Jau praėjo penkeri metai nuo enciklikos Laudato si‘ pasirodymo. Apie ekologinį atsivertimą vis dažniau išgirstame ir bažnytinėje aplinkoje, kaip ir apie dar vieną iš daugelio jūros gyvūnų, nugaišusių iš bado dėl to, kad skrandis buvo pilnas plastiko... Žinios apie klimato kaitą mus pasiekia kone kasdien. Kartu ir patys, pavyzdžiui, pastebime, kokias neįprastai kitokias žiemas išgyvename; šiltų batų praėjusį šaltąjį sezoną beveik ir neprireikė, o sniego prisiminimas – stipriausias iš gegužės 12-osios ryto, kai buvo žalia ir balta tuo pat metu.

Arkivyskupas metropolitas vadovauja jam paskirtajai vietinei Bažnyčiai per nuotolį... Tačiau ne dėl pandemijos, o iš esmės tremtyje, nes savo šalies valdžios nebeįleidžiamas į tėvynę, atskirtas nuo savo ganomųjų. Tokia sukrečianti XXI amžiaus realybė, ištikusi Bažnyčią mūsų kaimynėje Baltarusioje ir jos pirmąjį po II pasaulinio karo ganytoją – arkivyskupą Tadeuszą Kondrusiewiczių.

Sėdime prie laužo dainuodami poeto eiles „<...> lietuviai barzdočiai dūmoja; / galanda kirvius, / kalavijus aštrius“. Kalavijas – labai aišku, o kad kirvis, kuriuo nuo amžių skaldėme malkas ir prakurą, būtų žiaurus, neatėjo į galvą iki Šv. Baltramiejaus mugės Vilniuje, kai šarvuotas viduramžių riteris su kukliu pėstininku rodė kariško kirvio galybę skydui nublokšti, šarvų jautriai vietai prakirsti.

Kiekviename gyvenimo etape kažkam ruošiamės. Iš pradžių nuosekliai ir įdėdami daug pastangų dvylika metų mokomės mokykloje, kad vėliau galėtume rinktis profesiją, stoti į pasirinktą kitą ugdymo įstaigą ir vėl mokytis. Paskui renkamės darbą, kuriame irgi kasdien mokomės įveikti vis naujas užduotis, iššūkius, ir tokiu būdu tobulėjame. Neretai, pradėjusios lauktis pirmagimio, lankome kursus gimdyvėms ir ruošiamės vaikelio atėjimui. Paradoksalu, bet kai jau pasiliekame tik JIS ir AŠ, suvokiame, kad patekome į nežinomybės kupiną jūrą... Kiekviename žingsnyje lydi atsakomybė ir begalės klausimų, kaip geriausiai pasirūpinti Dievo tau patikėta vaiko gyvybe, emocijomis, sklandžia raida, tobulėjimu.