Rasokit, dangūs, iš savų aukštybių.
Debesys lykit lietumi teisybės!
Išdžiūvus žemė teatsigaivina
Ir Atpirkėją mums teišdaigina.
Mieli Artumos bičiuliai!
O, kad jūs žinotumėt, kaip mano siela pradžiunga, net kūnas atsigauna, vos išgirdus pirmuosius šios nuostabiausios Advento giesmės garsus ir žodžius! Suskambo jie man dabar, kai sėdau rašyti jums paskutinį laišką šiais ypatingais – Jubiliejaus – metais. Tad supratau, kad negaliu giesme nepasidalinti su jums – gal ims ir jums prašviesės, palengvės akis pakėlus?!.
Kaip tamsią naktį klysdamas keleivis
Į dangų žvelgia, ar neprasiblaivęs,
Taip amžiais žmonės, klydę ir klajoję,
Dangaus pagalbos šauktis nesustoja.
Adventas yra ir tas metas, kai natūraliai imi peržvelgti pasibaigiančius metus... Įdomu, kaip jums, bet man asmeniškai, o ir Artumos redakcijai, ir, panašu, kad mūsų žemiškajai Tėvynei bei visam pasauliui – labai sunkūs metai... Išties tiršta tamsa, regis, taip slegia padangę, kad be Dangaus pagalbos jau nebeįmanoma. Paradoksalu (o gal natūralu?), kad nors tie metai tituluoti „šventaisiais / malonės metais“, tačiau jų būta tokių sunkių...
Kaip ryto saulės laukia vyturėliai,
O Dieve, laukiam mes, akis pakėlę;
Šaukiam pagalbos žmonės nusidėję,
Meldžiame, prašom siųsti Atpirkėją.
Na, pripažinkim, net ir Advento laiku, kai puikiai žinom, jog tai – pasirengimo, laukimo, pritylimo, apmąstymo metas, tačiau... taip gyventi – kam lengvai sekasi?! Tikrai ne man, net atvirkščiai: tas „metų galas“ dažniausiai būna „kažkoks košmaras“. Žinoma, turim visokių priemonių, pavyzdžiui, adventinių rekolekcijų, susikaupimo dienų ar net savaitgalių, pasižadėjimų – mažiau triukšmo, mažiau ekranų, mažiau naršymo, blaškymo(si)... Regis, taip paprasta, juk smulkmenos, bet kodėl taip sunku?..
O Dieve Tėve, geras, gailestingas,
Išgirsk maloniai maldą ilgesingą;
Siųsk savo Sūnų – mums teviešpatauja
Ir mūsų žemei duoda veidą naują.
Veidą naują... Žinot ką, drįsiu pasiūlyti sau ir jums dar vieną mažą smulkmeną šiam Adventui: o jeigu tik penkias, dešimtį, o gal net visas penkiolika minučių stabteltume, išjungtume visus ekranus ir tik žiūrėtume į šio Artumos viršelio paveikslą, tyliai... Gal pavyktų? Kartą, o gal ir keliskart, o gal ir dažniau? (Beje, paveikslas pavadintas tiesiog „Naujagimis“; iš jo sklindanti ir kitus nušviečianti šviesa išduoda... O toji Motinos žvilgsnio ramybė! Betgi ranka ta – kieno? Močiutės Onos? Juozapo? mūsų?..) Ramybės jums.
P. S. O kaip (kužda kažkas) dėl Kalėdinių dovanėlių rūpesčių?.. Gal banaliai, ale pakartosiu: nesukite galvų, patikimais kanalais paaukokite Ukrainai, na, dar galite užsakyti Artumą labiau ar mažiau artimiesiems, bet kur kas svarbiau: dovanokime jiems savo laiką! O vis tik – vaikams dovanų?! Ai, palikite jas Kalėdų Seneliams ir Senelėms.
