Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

Laudacija „Artumai“

2014-10-16 | Jurgita ir Vytautas SALINIAI
Marijos Stanulytės nuotrauka
Marijos Stanulytės nuotrauka

Šiandieną gavome „misiją“ – išreikšti laudaciją – giriamąjį žodį – žurnalui, su kuriuo, atrodo, taip esam apsipratę jau, kad net… sunku ką gero pasakyti! Todėl mes nelabai suprantame ir tiesą sakant, manome, kad redaktorius smarkiai rizikavo taip mumis pasitikėdamas... Juk kalbant apie mūsų santykį su žurnalu čia susiklostė situacija, panaši kaip šeimoje – kai su artimu žmogumi ilgą laiką gyveni, daugelis jo net ir pačių gražiausių ir geriausių savybių bei poelgių pasidaro tarsi savaime suprantami ir juos priimi tik tarsi „taip ir turi būti“...

Kai girdime žodį artuma... į galvą pirmiau ateina mintys apie draugystę, meilę, seksą. Ir visai ne be reikalo! Visi šie išvardinti dalykai sunkiai beegzistuotų be vienokios ar kitokios artumo formos, tiek fizine, tiek dvasine prasme – tai sudedamosios dalys. Tačiau, pats artumas apima kur kas daugiau, negu vieną apibrėžtą jausmą. Regis, aiškiai juntamas artumas nuspalvina mūsų gyvenimus, papildo išgyvenamų jausmų spektrą, suteikia santykiams gilesnę prasmę. Tiesa, nuspalvinti nėra taip lengva, kai esi nespalvotas...
Ačiū mūsų mylimam bičiuliui Dariui, kad mums suteikė nuostabią progą į „Artumą“ pažvelgti iš daug arčiau, nei bet kada iki šiol. Ir žinot, kuo daugiau žvelgiam į kelią, kurį nuėjo žurnalas nuo savo 1-ojo numerio 1989 m. iki šio, kurį laikome savo rankose, tuo labiau didėja nuostaba, o su ja – pagarba bei dėkingumas Jums ir visiems, kurie čia negalėjo būti, kurie jau 25-erius metus savo širdis, talentus ir laiką dovanojate tam, kad šis žurnalas gyvuotų ir padėtų mums tarpusavio ir Dievo artume lengviau sugyventi.

Dėl tikslumo reiktų pasakyti, kad esam gerokai jaunesni už „Artumą“ – mūsų santuokiniam artumui tik vienuolika... Kuomet, cituojant pirmojo žurnalo redakcijos įžanginį žodį, „atėjo Caritas“, buvau bebaigiantis mokyklą...

O man tebuvo devyneri... Ir žinot, nors tuomet gal pilnai ir sąmoningai nesuvokėm viso mūsų Tautos išsilaisvinimo konteksto, kuriame užgimė šis žurnalas, tas širdį virpinantis jaudulys užuodus Laisvės vėją įsirašė giliai į mūsų sielas ir vėl prabudo dabar vartant pirmuosius „Caritas“ numerius.

Tas jausmas kažkiek primena vaikystėje išgyventą jausmą... Kalėdų šventės belaukiant – kai žinai, kad jau tuoj ateis Kalėdų senelis, kuris atneš tau dovanų, tu jo taip lauki, bet ir taip bijai... kad širdis, atrodo, tuoj ims ir iššoks iš krūtinės...
Ir štai panašus jaudulys! Dar Laisvės rytui neišaušus, būrys be galo drąsių, ryžtingų ir plačiai atvertas širdis turinčių moterų su seserimi Albina Pajarskaite MVS priešaky, apsiginklavusių tik Meile ir Pasitikėjimu Dievu, kaip teigė sesuo Albina pirmajame žurnalo numeryje, suburia katalikišką moterų sambūrį Caritas, kuris „nori būti motinos širdimi, kuri priglaustų kiekvieną priblokštą medžiaginio ar dvasinio skurdo“ (kun. S. Tamkevičius, „Caritas“ Nr.1, p. 20).

Vos pusmečiui tepraėjus po Carito steigiamojo suvažiavimo, „gimsta“ išsvajotas ir labai lauktas kūdikis – žurnalas „Caritas“. Jį tikrai norisi vadinti kūdikiu suvokiant, kiek žmonių jį augino, puoselėjo, rūpinosi negailėdami savo laiko, jėgų ir kitų išteklių, kaip juo džiaugėsi ir kiek vilčių dėjo. Tik tie, kurie „sūpavo“ šį kūdikį, mums gali paliudyti, koks yra tas džiaugsmas, kai pagaliau gali prabilti į savuosius Žodžiu, kuris taip ilgai buvo draustas ir už kurį tiek daug buvo paaukota… Tiesiog negali nežavėti šių žmonių idealizmas.

Stebuklas yra ir patys žmonės, ir tai, kaip jie įveikė tiek įvairių sunkumų bei iššūkių, kad žurnalas gyvuotų. Jaunesniems, o gal net ir daliai mūsų kartos žmonių jau gali būti sunku suvokti, ką reiškė, pvz., gauti leidimą TOKIAM žurnalui, kai visa spaudos kontrolė tuo metu buvo griežtose cenzūros institucijų rankose.

Jubiliejiniame „Artumos“ numeryje skaitome gerbiamos Vandos Ibianskos juodu ant balto užrašytą liudijimą: „Lietuvos komunistų partijos CK Ideologinio skyriaus vedėjas Justas Vincas Paleckis neprieštaravo ir net padėjo sutvarkyti reikalus su GLAVLIT’u.“ O tai, kaip tuo metu reikėjo gauti popieriaus žurnalui spausdinti, jau atskira istorija!

Gi žurnalas nenutrūkstamai jau 25 metus kviečia į kasmėnesinį susitikimą prabildamas į mus, anot iš Viešpaties artumo dabar į mus žvelgiančio kardinolo Vincento Sladkevičiaus, „meilės, gailestingumo, savitarpio supratimo ir dvasinio atsinaujinimo kalba“.

Net šventasis popiežius Jonas Paulius II čia yra pridėjęs savo ranką, na, gal tikriau – žodį ir, tikiu, širdį pridėjęs (tuometinė žurnalo redaktorė miela Vanda Ibianska galėtų apie tai paliudyti su visom detalėm). Ir taip „Caritas“ transformavosi į „Artumą“.

Iš tikrųjų, jei įdėmiau paskaitome žurnalo anotaciją, negalime nesižavėti, jog „vienintelis Tėvynėje Lietuvoje katalikiškas žurnalas šeimai ir ne tik, atviras visiems krikščionims, tikintiems ir bedieviams“, o publikacijos skirtos kiekvienam šeimos nariui ir vienužiams! Drąsus užmojis! Ir tikrai – žiūrėk, kurią dieną vaikai nosis sukišę bando susitarti, kuris kokį paveikslėlį spalvins, o vyresnioji jiems dar ir paskaito… Draugų būry susitikę ne kartą vienas kito paklausiam: „Ar matei? Skaitei?“ Seneliai prašo: „Kai naujas numeris išeis, ir man atvežk.“

Beje, kalbant apie atvežimą... „Artuma“ visos Lietuvos spaudos kontekste išsiskiria ne tik tuo, kad yra vienintelis katalikiškas mėnraštis šeimai, bet ir tuo, kad pats žurnalo platinimas netelpa į jokius įprastus spaudos platinimo rėmus. Sakykit, kur matyta, kad ką tik „iškeptą“ naująjį žurnalo numerį po pakelį išsidalija visa redakcija (įskaitant buhalterį, dailininkę, redaktorių ir net direktorių) ir išzvimbia visi kas kur – į parapijas, šeimų centrus, į miestus ir atokius kaimelius. Ne tik naująjį numerį atveža, bet ir palabina, aplanko lyg šeimos narius. Sakykit – ar netobula?

Žinoma, tenka prisipažinti, kad nutinka ir taip, jog, pavyzdžiui, paimi į rankas spalio numerį ir suvoki, kad rugsėjo žurnalo nesi dar akyse regėjęs... Bet čia, matyt, kaip su artumu šeimoje – kad kurtum santykį, turi pabūti kartais atskirai, kad vėl sugrįžęs stiprintum draugystę. Arba kaip su laime – labai lengva apsiprasti. Greičiau pajuntame jos nebuvimą… O šito, tikiu, ne tik mes, bet ir visi „Artumos“ skaitytojai nenorėtų!… Nes „Artuma“ rašo gerai.

Tiesą sakant, ji visada rašė gerai, kas šiaip jau ne visada būdinga katalikiškai spaudai. Ir kasmet rašo vis geriau ir geriau. Net jei neskaitai „Artumos“, turi pripažinti, – ji rašo gerai! Ji mus ne tik informuoja, drąsina, kviečia ir įkvepia veikti, bet ir pabara, pamoko, kartais net suerzina, ir taip sujaudina, kad net ašarą išspaudžia.

Be to, „Artuma“ turi vieną neįtikėtiną savybę, o kartu ir privilegiją – ji yra „trečias poroje“. Neretai, kai poros santykiuose atsiranda įtampa bei atitolimas ir atsiranda trečias, kuris paguodžia, pataria, išklauso, pora išsiskiria. Tuo tarpu „Artuma“ savo tekstais taip įsivelia į poros ir šeimos gyvenimo aktualijas bei sprendimus, kad garantuotai patampa tuo „trečiuoju“. Tačiau kai ji guodžia, pataria, išklauso tik stiprina poros bendrystę. Ir štai Jums trečias poroje! Todėl atleiskit (kad jau leidot mums šįvakar čia kalbėti, tad kreipiamės visų skaitytojų vardu), kad kartais esame apsnūdę ir nerangūs Jums padėkoti, padrąsinti ar pakritikuoti, kad neretai esame pernelyg apsipratę ir pamirštame, koks brangus mums yra laisvas katalikiškas žodis.

Gyvuokit, nes esat mums labai brangūs ir reikalingi. O per mūsų padėką, pagarbą ir džiaugsmą „Caritu/Artuma“ – tebūna šlovė Viešpačiui, per kurio malonę visa tai gauname!

 

< atgal į sąrašą

Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 vasara 6/7/8

Artuma - artuma202006-7-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22