Mylimi ir kantrūs Artumos bičiuliai,
lyg maža būtų tų karantinų – pradėjome dar vieną – Gavėnią?! Ji kai kuriomis (ypač lotynų) kalbomis taip ir vadinama – keturiasdešimtadienis. Iš to, tiesą sakant, ir gimė vienas baisiausių nūnai žodžių – karantinas, nes jo pradžia – kai laivai atplaukdavo iš svetimų, galimai infekuotų kraštų, jie būdavo neįleidžiami į uostą 40 dienų – kol išmirs visi užsikrėtusieji... O išlikusieji gyvi tada jau svetingai priimami krantą.
Tad, kaip ir viską Bažnyčioje, švenčiame Gavėnią. Ką, švenčiam dar vieną karantiną? Tūlas praeivis galėtų tarti: „Jie visai ligoniai, ar ką?! Ar dar po vieno 40-adienio išliks gyvųjų švęsti tų Velykų?!“ Nors, tiesa, jie gajūs, tie krikščionys katalikai: ne vienas pasaulio galiūnas jiems vis žadėjo greitą mirtį, o jie – it kokie virusai mutavęsi – vis dar čia, zarazos. Beje, dabar net ir patys save pakankina papildomom gavėniom, ir nieko, atlaiko! Antai, kone su velykiniu džiaugsmu šį Pelenų trečiadienį – lygiai po devynių savaičių – galėjom vėl legaliai dalyvauti Mišiose (nors ir su titaniškais ribojimais, pvz., didmiesčiuose – nepaisant to, kokio milžiniško tūrio katedra ar bazilika – po 15 sielų vienu metu). Ir nieko, atlaikom, tyliai.
Kaip tyčia šiom dienom papasakoja vienas tėvas jėzuitas, Belgijos vyskupų konferencijos atstovas spaudai, kad pas juos Briuselyje galioja lygiai tokia pati – 15 žmonių taisyklė; bet jie tą patį Pelenų trečiadienį savo maldos namuose aukojo – dėmesio! – 24-erias Mišias, idant visi trokštantys galėtų pradėti tą Gavėnią pasibarstę galvas pelenais! Gal kas regėjote pas mus šitokį uolumą? Prašau, pasidalinkit, nes man neteko to girdėti; užtat savo akim gyvai, ne tik per ekraną mačiau, kaip žmonės brazdino užrakintų didmiesčio bažnyčių rankenas – nesėkmingai, šaltyje, bet vis vien – gana tyliai... Nežinau, ar kažką dėl to realiai galėjau padaryti, bet vis vien prieš tuos žmones (daugiausia tai – garbaus amžiaus moterys) jaučiuosi kaltas, todėl – atsiprašau... Kaip diakonas Mišių aukoti negaliu, ale bent pelenų ar Komunijos atnešt galėčiau...
O kol kas – „atnešu“ Jums kovo Artumą, kuri, kaip tikimės, galėtų irgi būti dar viena žalia šakelė – it vilties ženklas po tvano Nojui! Todėl viršeliui ir parinkome šią mūsų bičiulio Rimo Šapausko nuostabią nuotrauką: tas želmuo, pramušęs net asfaltą, tarsi skelbia gerąją naujieną – Dievui, kurio rankose yra pasaulis ir Bažnyčia, nėra neįmanomų dalykų! Ir tas bažnyčios atspindys ant šlapio grindinio su viltimi mums primena, kad Bažnyčia – Dangaus atspindys ir sykiu Nojaus laivas, mus saugiai plukdantis į Dievo karalystę!
Ir Viešpats šiai kelionei mums parūpina visokio pastiprinimo. Pavyzdžiui, per popiežių Pranciškų: būtent jo valia šiemet švenčiam Juozapo metus, o kovo 19-ąją pradedame ir Amoris Laetitia-Šeimos metus! Tad šį mėnesį Artuma kreipia žvilgsnį į mus – tėvus ir vaikus – Bažnyčioje: įkvepiantys, šeimos vyrų ir kunigų, tėvystės pavyzdžiai. Ką patiria ir ko siekia šeimos? Kas motyvuoja ir kas nuvilia mūsų kunigus?.. Suprasti, pažinti ir broliškai sugyventi. Globojant mus – Bažnyčią ir šeimas – šventam Juozapui!
Darius Chmieliauskas
P. S. Beje, nuo mums taip brangios Kovo 11-osios iki 19-osios – Šv. Juozapo liturginės iškilmės – lygiai devyndienis, tad norintys galime jungtis į dar vieną maldos noveną: už mūsų Lietuvą, Bažnyčią ir šeimas!
