Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

2021 m. rugsėjis 9
Kronika

Dar kartą apie žegnonę

Iš redakcijos pašto

2021-09-30 | Darius Baronas
artuma202109 rs 16

d-baronas2018.jpgDarius Baronas

Darsyk ir – tikimės – ne paskutinį kartą grįžtame prie mūsų žegnonės, kurią su Jumis, mieli skaitytojai, pradėjome aptarinėti šios vasaros Artumos numeriuose. Džiaugiamės, kad reaguojate! Taip darykite ir toliau, nes tai juk apie mus: mūsų maldas, teologiją, Dievo garbinimą bei šlovinimą, perkeičiantį ir patį mūsų gyvenimą – tad ar galėtų būti kas svarbiau!? Tik vieno prašome – darykite tai pagarbiai, su meile ir argumentuotai, taip, kaip istorikas bei Artumos bičiulis Darius Baronas padarė.

Nors ir nesu teologas, bet būdamas istorikas medievistas (tiriantis viduramžių istoriją – red. past.) leisiu sau suabejoti, ar esama arijonizmo pėdsakų lietuviškoje žegnonėje „Vardan Dievo Tėvo…“ ir kitose maldose, kur minimas Dievas Tėvas. Ilgus amžius ir iki pat kunigo Vaclovo Aliulio laikų Lietuvos katalikų dvasininkai buvo tikri dėl savo išpažįstamo tikėjimo ir sakomų maldų katalikiškumo. O dabar še tau, pasirodo, visi jie klydo! Nešiojo arijonizmo erezijos virusą ir jį skleidė?! Koks skandalas! Ką dabar daryti?! Imtis skubių erezijos šalinimo priemonių ir maldas „dezinfekuoti“ taip, kaip patartų kunigas Laimonas Nedveckas (ir jo bendraminčiai)? Pristabdykim arklius!

1. Mintis apie galimą arijonizmo pėdsaką lietuviškoje žegnonėje seniai žinoma. Ją išsakė dar akademikas Zigmas Zinkevičius. Net garbusis akademikas nepateikė tvirtų įrodymų, kurie leistų suprasti, kaip IV a. eretiška formuluotė išniro Lietuvoje po, tarkim, tūkstančio (!) metų; pati ši teorija vertintina tik kaip darbinė hipotezė, ne daugiau.

2. Tarp Lietuvos kunigų maža mokslininkų (sakau tai su dideliu skausmu širdyje), nenuostabu, kad šios teorijos šalininkai nepateikia jokių papildomų argumentų. Diskusijos nepastūmėja į priekį, pasitenkinant tiesmukišku savo tiesų dėstymu. Iš kur kunigas Nedveckas žino, kad dar ir XIII a. „baltų tautų krikštytojai vokiečiai katalikai savo maldose dar nebuvo ištaisę užsilikusių arijoniškų klaidų“? Juokinga skaityti, kad XIII a. baltai neofitai patys versdavosi maldas iš vokiečių kalbos („Tad priėmę Krikštą, prūsai, latviai ir lietuviai, versdami vokiškas maldas į savąsias kalbas, perėmė ir arijoniškus intarpus, neturinčius nieko bendra su per krikštą gautu tikėjimu.“).

3. Lietuviškas pasakymas „Dievas Tėvas“ išties yra tam tikra įdomybė, reikalaujanti išsamaus, argumentuoto, racionaliais argumentais grįsto tyrimo. Kadangi bent kol kas nematau jokių argumentų, leidžiančių pagrįsti, kas ir kaip galėjo tūkstantį metų (!) saugoti, laikyti ir galiausiai „naiviems“ Baltijos šalių čiabuviams perduoti arijonų erezijos kvapu (tariamai) atsiduodančią klaidą, nematau jokio pagrindo abejoti mūsų tradicinės žegnonės katalikiškumu.

4. Galiu pateikti savo paties hipotezę. Vaizduotėje persikelkime į XIII–XIV a. Lietuvos aplinką. Kokius krikščionis geriausiai pažinojo mūsų protėviai dar būdami pagonimis? Be abejo, rusėnus stačiatikius. Ar buvo lietuvių stačiatikių XIII–XIV a.? Be abejo, buvo. Kokią krikšto formulę jie girdėdavo tariamą stačiatikių krikšto metu? Во имя Отца и Сына и Святого Духа. Tai kaip atskirti naujai krikštijamą lietuvį-
kataliką nuo seniau pakrikštyto lietuvio-stačiatikio, kai dar ir XV a. lietuviai katalikai naudodavosi rusėniškos raštijos priemonėmis išpažindami savo katalikiškąjį tikėjimą? Todėl atsižvelgdamas į akivaizdų lietuvių pagonių, lietuvių katalikų artimumą stačiatikių pasauliui, manau, kad „Dievo Tėvo“ formulės įvedimas buvo mūsų protėvių pirmųjų krikštytojų pragmatinis sprendimas, kaip lietuvius katalikus atskirti nuo stačiatikių pasaulio. Tai, ko gero, viena iš priemonių brėžti konfesines ribas.

5. Mažai tikėtina, kad lietuviška žegnonės formulė siektų karaliaus Mindaugo laikus (XIII a. vid.). Po Mindaugo nužudymo neliko jokios institucijos, kuri tuo metu užsimezgusią lietuvių katalikų tradiciją būtų galėjusi perduoti ateities kartoms. Viską reikėjo pradėti iš naujo XIV a. Todėl manau, kad „Dievo Tėvo“ formulės atsiradimas lietuviškoje žegnonėje ir kitose maldose turi būti sietinas visų pirma su specifiniais sielovados iššūkiais, kilusiais Lietuvoje XIV a. pab. – XV a. pirmoje pusėje. Gali būti, kad „Dievo Tėvo“ atsiradimas ir išlikimas per amžius lietuviškoje žegnonėje, krikšto formulėje ir kitose maldose sietinas suApaštalų tikėjimo išpažinimu: „Tikiu į Dievą Tėvą“ ( Credo in Deum Patrem omnipotenten). Tad kas norėtų „užuosti“ tariamas arijonizmo apraiškas lietuvių katalikų maldose, turėtų verstis per galvą, laužtis pro atviras duris, šokti nuo uolos ir pan.

6. Puikiai suprantu, kad dabar negaliu pateikti gerai argumentuoto paaiškinimo dėl lietuviškos „Dievo Tėvo“ formulės atsiradimo. Pasiūliau tik hipotezę ir keletą spėjimų bei pasvarstymų. Savo aiškinamąja galia jie yra ne ką silpnesni negu Zinkevičiaus teiginiai ir spėjimai. Kitas tyrėjas gali pateikti savo (geresnę) hipotezę, įtikinamesnius paaiškinimus. Diskusija turi tęstis, bet jei norim, kad ji plėtotųsi, turime pateikti argumentus kaip istorinių, filologinių ir liturgijos istorijos tyrimų padarinį.

7. Nematau jokių argumentų ir būtinybės, kodėl turėtų būti keičiamos, perdaromos lietuvių katalikų tradicinės tikėjimo išpažinimo formulės.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2021 spalis 10

Artuma - artuma202110 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22