Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

Istorija

ŽURNALO GIMIMAS
„Carito“-„Artumos“ 25 metų jubiliejui

V. Ibianska
Vanda IBIANSKA

Tada Sąjūdis jau siūbavo galinga banga, Lietuvos atgimimas skleidėsi tarsi bundanti pavasarinė gamta, kurios nebegali sutramdyti jokia jėga. Bažnyčios persekiojimas slopo, į viešumą išėjo vienuolijos. Sąjūdžio suvažiavime Lietuva pirmą kartą pamatė Katalikių moterų sambūrio Carito steigėjas. Ši katalikiška organizacija gyvavo jau kurį laiką. Įsikūrė diskretiškai, tyliai, be garsių būgnų ir fanfarų. Ją palaimino Bažnyčios ganytojai, ir moterys, lydimos Dievo palaimos, pradėjo savo darbą. Visuotinio pakilimo metu abejingų gėriui, artimo meilės darbams beveik nebuvo. Tiesa, menkiau išprusę ar nutolę nuo tikėjimo žmonės įsivaizdavo Caritą esant mažaraščių senyvų moterų, vadinamųjų davatkėlių bažnytine organizacija. Puikiai prisimenu, kai bene 1994 m. vienoje televizijos laidoje daugelis neteko amo man paaiškinus, jog Carito generalinė sekretorė yra mokslų daktarė, o dauguma narių turi universitetinį išsilavinimą.

Caritas sparčiai populiarėjo, augo, plėtėsi. Greit tapo akivaizdu, kad sovietinių represijų ir režimo nukamuotai Lietuvai reikia ne kelnių, aspirino ir mėsos konservų, o visai ko kito. Reikėjo skiepyti gerumą, ugdyti tikėjimo, dorovės daigus, kalbėti apie visa ko pagrindą – tvirtą, darnią šeimą. Tam būtina buvo spauda. Ir štai, praėjus vos porai mėnesių po steigiamojo Carito suvažiavimo, ses. Albinos Pajarskaitės MVS ir jos bendraminčių bei padėjėjų iniciatyva 1989-ųjų birželio 28 d. gautas sovietinės valdžios leidimas Katalikiškam moterų sambūriui Caritas kartą per mėnesį lietuvių kalba leisti 5 spaudos lankų žurnalą. Pradinis tiražas – 30 tūkst. egz., kaina 1 rublis. Žurnalas taip ir pavadintas – „Caritas“.

Lietuvos komunistų partijos CK Ideologinio skyriaus vedėjas Justas Vincas Paleckis neprieštaravo ir net padėjo sutvarkyti reikalus su GLAVLIT’u (griežtos sovietų cenzūros institucija – V. I.). Prie rašto KP CK Ideologinio skyriaus vedėjui J. V. Paleckiui buvo nurodytos tokios periodinio leidinio temos ir gairės:

 

„Žurnalo „Caritas“ preliminarinio turinio metmenys:

1. Įvadinis straipsnis

2. Teoriniai dorovės ir žmogaus būties klausimai

3. Iš grožinės literatūros/vaizdeliai, novelės, apybraižos, romanų ištraukos/

4. Praktiniai patarimai šeimos, žmogaus auklėjimo, ligonių slaugos klausimais

5. Namų židinio kampelis, įvairios žinios šeimos ūkio vedimo, vaikų priežiūros, šeimos švenčių organizavimo ir kitais klausimais

6. Labdara: našlaičiai ir beglobiai seneliai, kova su alkoholizmu, narkomanija, prostitucija, kalinių reikalai

7. Norime padiskutuoti. Atsiliepimai apie atskiras knygas, žurnalų straipsnius šeimos, žmogaus auklėjimo – doros ir kitais klausimais

8. Žinios iš pasaulio lietuvių gyvenimo.

9. Kronika – informacija apie „Caritas“ ir kitų organizacijų labdaros bei Tautos papročių puoselėjimo renginius.“

 

Pirmoji vyriausioji redaktorė – ses. Albina Pajarskaitė MVS. Redakcinę grupę sudarė 20 žmonių. Visi dirbo be jokio atlyginimo. Darbavosi kunigai, seserys vienuolės, filologai. Profesionalių žurnalistų stigo. Nepaisant to, 80-ies puslapių žurnalas reguliariai išeidavo kas mėnesį.

 

Pirmoji „Caritas“ redakcija, 1989 m.

Sėdi iš kairės: svečias, kun. Sigitas Tamkevičius, Gintė Damušytė, Birutė Vilkaitytė, ses. Gema Bagdonavičiūtė, Elvyra Žeižienė, Marytė Kontrimaitė. Stovi: Petras Plumpa, kun. Lionginas Kuncevičius, Bitė Vilimaitė, ses. Bernadeta Mališkaitė, kun. Robertas Grigas, Olga Kazlienė, Alvydas Vaitkevičius, ses. Birutė Briliūtė. 1989 m.

 

Pirmojo, pasirodžiusio 1989 m. spalio mėnesį, numerio pradžioje šviesaus atminimo J. Em. Vincentas kardinolas Sladkevičius rašė: „Ačiū Dievui, mūsų tautos gyvenimas pasireiškia dar vienu ryškiu palaimos ženklu. Tai naujasis mėnesinis žurnalas „Caritas“, kuris prabilo į tautą meilės, gailestingumo, savitarpio supratimo ir dvasinio atsinaujinimo kalba.“

 

Redakcija, 1989 m.

Nuotraukoje sėdi iš kairės: Genovaitė Bukauskienė, Aldona Kačerauskienė, viešnia, Birutė Vilkaitytė, svečias, Marytė Kontrimaitė. Stovi: ses. Albina Pajarskaitė, Salomėja Zastarskytė, Bitė Vilimaitė, ses. Bernadeta Mališkaitė, Aurelija Žiemelytė, kun. Robertas Grigas, Petras Plumpa. 1989 m.

 

Tuo metu jau buvo leidžiamas kun. Vaclovo Aliulio MIC redaguojamas „Katalikų pasaulis“, tačiau to bendrame sovietinės spaudos fone akivaizdžiai nepakako, tad „Caritas“ stengėsi užpildyti dar vieną nišą. Vartant 1989 metų žurnalus, negali nežavėti redakcijos darbuotojų geri norai, pasišventimas ir entuziazmas. Tuo laikotarpiu reikėjo „užkaišyti daug skylių“, todėl meilės Tėvynei ir autentiško tikėjimo sklidinų pasišventusių žmonių šitoks pasišventęs darbas tiesiog pakeri. Ir visa tai buvo daroma be jokio materialaus atlyginimo, nors tarp jų tikrai buvo sunkiai materialiai besiverčiančių.

 

Redakcija 1994 m.

Sėdi iš kairės: Genovaitė Bukauskienė, Albina Pribušauskaitė, Vanda ibianska. Stovi: Pvytautas Zdansevičius, Danutė Vitkevičienė, ses. Bernadeta Mališkaitė, kun. Robertas Grigas, Olga Kazlienė, Alvydas Vaitkevičius, ses. Birutė Briliūtė. 1994 m.

 

Bėgo metai, kito nuotaikos ir prioritetai. Pasigirdo vis garsesnis aukso veršio bliovimas, atsivėrė sovietinio auklėjimo padarytos žaizdos. Nustoję varžytis daugelis garsiai ėmė šūkalioti apie savo dažniausiai nepagrįstas ambicijas ir norus. Kitų spalvų įgijo vis labiau smunkanti dorovė, per siūles ėmė braškėti vis daugiau šeimų. Į Lietuvą pūtė mirties kultūros tvaiką nešantys vėjai. Pakitusioje situacijoje atsirado kitų interesų ir dėmesį traukiančių objektų. Nenuostabu, jog skaitytojų ratas siaurėjo. Kad žurnalas neužgeso – tikras stebuklas. Visagalis per žmones mus palaikydavo net tada, kai rodėsi, jog padėtis absoliučiai beviltiška. Neturėjome pinigų, mūsų kompiuteriai buvo panašūs į žoliapjoves, stigo autorių, nes nebuvo iš ko mokėti honorarų. Redakcijoje dirbo dvi žurnalistės ir trys techniniai darbuotojai, nebe dvidešimt, kaip kadaise. Daug metų „Artumoje“ atsidavusiai talkino atsakingoji sekretorė, o vėliau ir vyr. redaktorės pavaduotoja Regina Pupalaigytė. Ir atmosfera buvo kita: karaliavo ramybė, taika, supratimas.

Nors žurnalas balansavo ant griūties ribos, tačiau, matyt, buvome reikalingi, nes išlikti padėjo popiežius, dabar jau šventasis Jonas Paulius II, pas kurį atsidūriau visai nesuprantamu ir neįtikėtinu būdu. Važiavau į Romą turėdama bilietą į vieną pusę, be pinigų viešbučiui, kelionei atgal, pragyvenimui ir... be jokio kvietimo. Visai nepaaiškinamai viskas sprendėsi lengvai ir sklandžiai.

 

Pas Joną Paulių II, 1996 m.

Pas Joną Paulių II, 1996 m.

 

Šventajam Tėvui tą pačią ar kitą dieną po pokalbio su manimi padavė paskutinio žurnalo „Caritas“ vertimą. Šv. Jonui Pauliui II patiko mano „ant karštųjų“ parengtas reportažas iš Kauno krikščioniškųjų gimdymo namų gimdyklos, kur prieš savaitę praleidau porą naktų, kad aprašyčiau, kaip atrodo žmogaus gimimo stebuklas prašalaičio akimis. Gal todėl pats Šventasis Tėvas paprašė, kad žurnalą skirtume šeimai. O gal ir ne todėl, kas žino? Taip atsirado „Artuma“. Tada ėjo 1996-ieji metai.

 

Redakcija, 1999 m.

Iš kairės: Vanda Čekanauskaitė, Regina Pupalaigytė, ses. Baeta Anelė Žižytė, Zita Mažeikienė, Vanda Ibianska. 1999 m.

 

Nusipirkome kompiuterius (tada jie buvo labai brangūs), išmokėjome skolas. (Tiesa, išeivijos surinktos lėšos žurnalo leidybai jau buvo panaudotos visai kitiems Caritas reikalams.)

Dievas pasiuntė į pagalbą dar vieną asmenį. Jis panoro likti nežinomas, nors rėmė mus pinigais kelerius metus. Esu jam be galo, be krašto dėkinga ir dažnai jį prisimenu maldoje. Tikiuosi, kad skaitote šias eilutes, tad dar kartą iš visos širdies dėkoju Jums! Neįmanoma pamiršti Jūsų supratimo, išminties, kuklumo ir retai sutinkamo gerumo.

Kai paaiškėjo, kad fiziškai nebepajėgiu patempti „Artumos“ vežimo, ėmiau ieškoti sau pamainos. Vyriausiąja redaktore atėjau dirbti, kai žurnalas šventė penkmetį ir išdirbau šiose pareigose 12 metų. Nuo 2006-ųjų pradžios prie „Artumos“ vairo stojo Darius Chmieliauskas. Jam teko bene sunkiausia dalia, nes skaitytojai per prabėgusius 16,5 metų tapo labai reiklūs, gi nuo vyriausiojo redaktoriaus darbo priklauso žurnalo skaitomumas. Iki dabartinio redaktoriaus leidinį redagavo ses. Albina Pajarskaitė MVS, kelis numerius išleido ses. Birutė Briliūtė, lituanistė Albina Pribušauskaitė ir šių eilučių autorė.

„Artumos“ laivas plaukia, tiražas išaugo. Ketvirtis amžiaus – nemenkas laikas. Atlaikyti bulvarinių leidinių, internetinių mass media spaudimą nelengva. Tačiau Viešpats visada padaro taip, kaip geriausia. Jei tikrai būsime reikalingi, išliksime dar ilgai. Tikiu tuo.

Su meile prisimenu visus buvusius bendradarbius, gyvuosius ir iškeliavusius pas Tėvą. Jie rideno didelį, sunkų akmenį. Pasiaukojamai, atsakingai, su didžiule kantrybe. Darėme taip, kaip, mūsų supratimu, geriausiai patiktų Dievui, Lietuvai ir jos žmonėms. Taip stengėmės dirbti visus tuos 25 metus, taip darome ir dabar.

 

Pirmoji redakcija

Vyriausioji redaktorė – ses. Albina Pajarskaitė

Ses. Gema Bagdonavičiūtė

Kun. Jonas Boruta

Birutė Briliūtė

Genovaitė Bukauskienė

Kun. Robertas Grigas

Loreta Giedraitienė

Olga Kazlienė

Marytė Kontrimaitė

kun. Lionginas Kunevičius

Ses. Bernadeta Mališkaitė

Petras Plumpa

Albina Pribušauskaitė

Robertas Šakalys

Ses. Elena Šuliauskaitė

Kun. Sigitas Tamkevičius

Bitė Vilimaitė

Salomėja Zastarskytė

Vytautas Zdancevičius

Aurelija Žiemelytė

 

Žurnalo pirmeivių prisiminimai >>

NAUJAUSIAS NUMERIS
2017 m. gegužė 5

Artuma - artuma201705-vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22