Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

Birželio Artuma – apie dievišką ir žmogišką auklybą

Kai versime birželio „Artumos“ numerį, Sekminių vėjuos Supratimo ir išminties... Nuolankumo ir švelnumo ... Nuliūdusiųjų ramybės ... Kankinių tvirtumo ... Dvasia jau bus gaivinamai padvelkusi nauju Dievo meilės gūsiu. Kas šios meilės ir ypač Kankinių tvirtumo Dvasios neatpažintų Teofiliaus Matulionio žvilgsnyje po dešimtmečių įkalinimų bei kankinimų Oršoje, Vladimire, Potmoje, ir 1956-siais pagaliau grįžusio į Lietuvą, Birštoną, – iš birželio „Artumos“ viršelio žvelgia šios būsimo palaimintojo kankinio akys.

Versdami jau pirmuosius žurnalo puslapius atrasime ir jo ganytojiškąjį laišką Kaišiadorių vyskupijos žmonėms tarnystę jiems prisiimant kaip Dvasios siuntimą – „Aš girdžiu Dievo man duotą įsakymą per evangelistą Luką: Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė...“ (Apd 20, 28). Ir tai 1943-siais, dar likus 20 metų iki Vatikano II Susirinkimo – kalbant apie „mylimus pasauliečius“, galinčius palengvinti „ganytojavimo naštą“, apie meilės šeimoje svarbą: „Mylėkitės tarpusavy ir mylėkite savo vaikus, krikščioniškai juos auklėdami.“ Birželio numeryje – ir Matulionio laiškų iš kalėjimo apžvalga, ir Teofiliaus sąsajos su Vilniumi, kuris netrukus bus jo beatifikacijos iškilmių miestas, tačiau buvo ir jo kankinystės vieta (KGB kalėjime).

Žurnalo puslapiuose – ir žmonės, ypatingai paliesti Teofiliaus gyvenimo. Štai minėtų laiškų tyrinėtoją dr. Arūną Streikų pažintis su jo operatyvinio sekimo byla atvedė į Bažnyčios istoriko kelią; „Artumos“ kalbinama daktaro disertaciją Matuliono tema parašiusi Roma Zajančkauskienė liudija, jog būtent Teofilius bus parengęs ją gyvenimo išbandymams ir parodęs jo vertingumą. Dabartinį Kaišiadorių vyskupo generalvikarą mons. dr. Algirdą Jurevičių Teofiliaus gyvenimas įkvėpė parašyti itin gyvą knygą „Susipažinkime – esu Teofilius“, kurią šį birželį išleidžia „Artumos“ leidykla. Pasak recenzento dr. Pauliaus Subačiaus, šioje knygoje „viskas atrodo taip autentiška ir tikra, tarsi jis pats kalbėtų“.

Visa tai skiriame „ypatingam laikui“, kaip jį pavadina kunigas Artūras Kazlauskas, rašydamas apie „palaimintą šventąjį“ ir drąsiai žvelgdamas į ateitį, kai jau melsime ir „Šventasis Teofiliau...“

„Pagal planus“ birželį drauge turėję apžvelgti popiežiaus Pranciškaus laiško šeimoms Meilės džiaugsmas skyrių apie vaikų auklėjimą, bet sykiu gavę „neplaninę“ dangaus dovaną – garbingojo Teofiliaus skelbimą palaimintuoju, kviečiame skaitytojus pamąstyti, kokia auklėjimo pamoka mums duodama per tokius žmones, kaip šventieji bei kankiniai, ir kiek leidžiamės būti auklėjami, mokomi, ugdomi šiais autoritetų nepripažįstančiais laikais.

O juk turėtume būti autoritetai, ypač savo vaikams? Kaip mums sekasi būti jų auklėtojais ir ugdytojais? Kaip su jais kalbamės apie meilę ir lytiškumą? Kaip perduodame tikėjimą ir ar visada pasiseka? Tai kiti žurnalo klausimai, į kuriuos atsakymų ieškome tiek su specialistais, tiek su pačiomis šeimomis.

Kalbinami tėvai sako, jog tikėjimo perdavimą vaikams supranta kaip evangelinį įpareigojimą, o jų mažyliai mokosi maldų ne kaip eilėraščių, bet užtardami savo draugus, auklėtojas. Šeimos kalba apie palaiminimus – vieni kitų ir stalo, apie tikėjimą kaip visa ko pagrindą, be kurio viskas gyvenime sugriūva. O tėvų pasidalijimas, kaip vaikus rengia draugystėms ir meilei, nudžiugina net ir patyrusį psichoterapeutą Gintautą Vaitošką – jis mano, jog tokie tėvai – tai „gilūs ir išmintingi žmonės“.

Bet... ar visi tokie atsakingi? Psichologė Zita Vasiliauskaitės sako, jog, deja, būna, kad ir „valdžią parodome“, ir savo reikmes tenkiname vaiko sąskaita arba duodame vaikams visą laisvę, nes ir patys norime būti nuo jų laisvi. Kaip tik apie laisvę pabūti nuo vaikų... feisbuke, darbe, pasakoja „Tėčio dienoraštis“ – verta perskaityti, kol dar mūsų vaikai nesurengė mums, nuolatos n e t u r i n t  i e m s  l a i k o, zuikio gimtadienio vakarėlio.

„Be klaidų – neįmanoma“, – ramina jauna dviejų mažylių mama Joana Gimberytė-Juronė. Pasak jos, net geriausi auklėjimo specialistai rastų už ką vaikų atsiprašyti, tad svarbiausia nekartoti tų pačių klaidų.

Tačiau kas atsitinka, kai net patį vaiko gimimą tėvai laiko klaida? Čaižymas sovietinio ūkinio muilo „plytomis“ ir kumščiais iki mėlynių, egzekucijos prie sūpynių taip, kad net bloga darėsi – apie tokią šiandien visų gerbiamo monsinjoro Vytauto Grigaravičiaus vaikystę vaikų namuose pasakoja sesuo Daiva Kuzmickaitė MVS (Carito programos „Vaiko gerovės institutas“ vadovė). Šiai istorijai laimingą pabaigą dovanojo paprasti žmonės. „Jie tapo mano tėvais. Dovanojo save...“ – sako mons. Vytautas apie tuos, kurie pasisodino ant suolo į savo tarpą ir tapo visu pasauliu... O ko laukti tiems daugiau kaip 1 200 vaikų, kurie ir mūsų laikais kasmet patenka į globos įstaigas? Tai straipsnio klausimas su popiežiaus Pranciškaus atsakymu: nė vienas vaikas nėra klaida; kiekvienas vertas namų jaukumo ir įtėvystės, lygiai taip pat kilnios, kaip ir tėvystė.

Galbūt jau perskaitę šio mėnesio „Artumos“ numerį, birželio 25-ąją susitikime Vilniuje – švęsti Lietuvos jaunimo dienų ir arkivyskupo Teofiliaus išaukštinimo – kaip dovanos ir kaip švento žmogaus gyvenimo pamokos, dėkodami Dievui, kuris savo auklyba, kaip primena Tomas Viluckas (plg. Žyd 12), visada veda į teisumą.

Dalė GUDŽINSKIENĖ

In this number

Kronika

Jis stiprinosi glausdamasis prie Viešpaties
Milęs Tave +Teofilius
Teofilius Matulionis ir Vilnius

Meilės džiaugsmas

Atsakinga tėvystė

Veidu į vaiką

Nė vienas vaikas nėra klaida

Jaunimo iššūkis

Ką veikti per LJD 2017?
Be klaidų – neįmanoma

All contens >>