Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2021 m. liepa-rugpjūtis 7/8
Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Būti drąsiu kovotoju

2021-08-20 |
artuma202107 8 rs 42 1

Nors Tėvo diena jau praūžė, bet šiais ypatingais – Šv. Juozapo ir Šeimos – metais Artumoje toliau kalbiname tėvus apie tėvystės dovanos ypatumus ir patirtis. Keturis vaikusauginantis Antanas Šutas su žmona Egle sako, kad Dievas jį apdovanojo nuostabiais vaikais ir puikia žmona: „Turbūt niekada negalėsiu Jam atsidėkoti, bet stengiuosi šias dovanas vertinti, branginti ir padėti joms artėti prie Dievo.“

Antanai, labai apsidžiaugiau, kad sutikai pasikalbėti.

Dievas nuostabiai veda ir ruošia. Sekmadienį, važiuojant automobiliu, žmona garsiai skaitė straipsnį apie tėvystę balandžio Artumoje. Iš visų tekstų išsirinko šį. O pirmadienį paklausė, ar norėčiau duoti interviu!

Koks gražus Dievo ženklas. Pradėkime nuo Jūsų gyvenimo Visagine. Ką reiškia šeimai gyventi mažame miestelyje?

– Į Visaginą išvažiavome, nes man čia pasiūlė darbą, o visa kita Dievas pridėjo. Tai gera vieta vaikams augti. Gyvename šalia ežero, turime gamtą, ramybę, jaučiamės saugūs, nes mažoje bendruomenėje visi vieni kitus pažįsta. Nėra didelio ugdymo įstaigų pasirinkimo, tačiau išsirenkame geriausia iš to, kas yra. Be to, viskas labai arti namų, džiaugiamės, kad nereikia „dirbti vairuotojais“. Kartais nuvažiuoju į Vilnių, bet man ten per daug triukšmo. Kaime, gamtoje atsigaunu ir pradedu gyventi.

Ar esi laimingas būdamas tėtis?

Taip, laimingas, nes visada svajojau daryti tai, kam esu sukurtas. Ankstyvoje jaunystėje ieškai savo pašaukimo, kai jį randi, žengi žingsnį ir jautiesi esantis savame kelyje. Netgi sudėję šeimos narių vardų pirmąsias raides gauname žodį GERAME. Esame GERAME kelyje link Dangaus. Pasineri į šeimos jūrą ir plauki joje nesiblaškydamas. Būna ir audringų, ir ramių dienų, bet visad jautiesi savame laive. Kai aplinkiniai pasidžiaugia, kokia graži mūsų šeima, suprantame, kad pastangos – ne veltui. Žinoma, už to slypi daug kasdienio darbo, atsidavimo ir kantrybės, bet tai malonu lietuvio dūšiai.

Kas tau padėjo rasti savo pašaukimą?

Turėjau dvasios tėvą. Kai man buvo 20 metų, artimas kunigas užsiminė apie naujai buriamą vienuolinę bendruomenę ir paklausė, ar nenorėčiau pasukti vienuolystės keliu. Tada pirmą kartą rimtai susimąsčiau apie pašaukimą. Vėliau savo dvasios tėvo paklausiau, ką jis mano. Jis nedvejodamas pasakė, kad mane mato kaip gerą sutuoktinį ir šeimos tėvą. Man jo žodžių visiškai pakako tvirtai pasirinkti šeimos pašaukimą, kuriame dabar nieko netrūksta.

Esi tvirtame ryšyje su Dievu. Kokia Tavo tikėjimo kelionė?

Mano močiutė buvo giliai tikinti. Iš jos tikėjimą perėmė mama. Mama lankydavosi bažnyčioje sekmadieniais, vesdavosi ir mus, vaikus. Atėjus paauglystei, man ėmė kilti klausimų, kas bažnyčioje vyksta, kodėl kunigų pamokslai taip atitrūkę nuo skaitinių, Evangelijos. Mama negalėjo paaiškinti, todėl ėmiau kasdien klausytis homilijų „Mažojoje studijoje“ per Lietuvos radiją. Dievas turbūt matė, kad aš Jo ieškau, ir į kaimo, kuriame leisdavau vasaras, parapiją atsiuntė mano būsimąjį dvasios tėvą. Su juo daug kalbėdavausi per išpažintį, klausinėdavau apie tikėjimą. O atsivertimas įvyko per Velykas, kai mirė popiežius šv. Jonas Paulius II. Jis man buvo labai artimas, ir supratau, kad nuėjęs į Dangų atvėrė man duris į tikėjimą. Per Didžiojo Tridienio liturgiją pažinau Jėzų kaip Gyvąjį Dievą, kuris visada buvo ir yra su manimi, kuris nori, kad būčiau laimingas.

Kokie yra tavo kertiniai akmenys tėvystėje, į kuriuos remiesi?

Pagrindinis dalykas yra santykis. Santykis su Dievu ir su žmona. Kai sutariu su jais abiem, viduje esu ramus ir galiu visą save dovanoti vaikams. Jeigu atitolstu nuo Dievo, sieloje atsiranda tuštumos pojūtis, o, būdamas tuščias ne kažin ką galiu duoti ir vaikams. Ir, priešingai, būdamas artimame santykyje su Dievu, esu kantresnis vaikams, atrandu daugiau laiko būti kartu su jais. Jeigu ryšio su Dievu susilpnėjimas iškart nepasijaučia, tai, kibirkščiuojant mano ir žmonos santykiui, vaikams lieka mažai jėgų. Mūsų šeimos darna ir vaikų laiminga vaikystė kyla iš mudviejų su žmona sutarimo, todėl stengiamės konfliktus spręsti iškart. Ne visada tai pavyksta padaryti tą pačią dieną, bet visada išgvildename juos iki galo, atsiprašome ir draugiškai žygiuojame toliau.

Kaip Jums su žmona sekasi derinti vaikų auklėjimo klausimus? Ar turite kažkokių susitarimų?

Mums vaikų auklėjime viskas pavyksta natūraliai. Kai rinkomės vienas kitą, ieškojom antros pusės, panašios į save, kad nereikėtų stipriai pyktis. Būna, kad vienas turime vienokį įsivaizdavimą, atsineštą iš savo šeimos, kitas – visai kitokį. Tuomet atrandame trečią savo būdą. Mūsų vertybės, tikėjimas, požiūris į gyvenimą sutampa. Dievas man davė žmoną, ir matau, kad kas iš Jo rankų, tikrai yra gera.

Mamos ir tėčio vaidmenys šeimoje. Už ką kiekvienas esate atsakingas?

Aš daugiau orientuotas į išorinius dalykus. Esu atsakingas už šeimos finansus, keliones, transportą, namų remontą ir priežiūrą, už vaikų žaidimus, išvedimą į lauką. Taip pat su vaikais sportuoju, esu bėgikas, noriu, kad ir mano atžalos pamiltų bėgimą. Vyriausias sūnus, dar būdamas ketverių, išmoko, kaip reikia taisyklingai bėgti, kaip paskirstyti jėgas. Žmona rūpinasi tuo, kas namie – ruoša, maistu, drabužiais. Matau ir žinau, kad šie rutininiai darbai ir nuolatinis buvimas su vaikais labai vargina, todėl, kai tik esu laisvas nuo savo darbų, visada stengiuosi padėti žmonai namų ruošoje, išeiti su vaikais į lauką ar išleisti žmoną į miestą.

Dabar, kai aš dėl karantino daugiau laiko praleidžiu namie, šeimai yra ramesnis laikas. Man priimtinas toks gyvenimo būdas, kai per pandemiją nereikia labai skubėti, turi daugiau laiko kurti ryšį su vaikais namie.

 

artuma202107 8 rs 42 2

 

Kada tu bėgioji?!

Šiais metais, kai dėl pandemijos varžybų nebuvo, motyvacijos bėgioti mažiau. Bet paprastai kasmet ruošiuosi Vilniaus maratonui, kuris vyksta rudenį. Tad vasarą pradedu daugiau bėgioti pagal treniruočių planus. Kai turėjome mažiau vaikų, bėgiodavau po darbo, bet dėl to kildavo įtampų šeimoje. Užpernai pradėjau bėgioti į darbą ir atgal, bet vėlgi yra laiko skirtumas, ar grįžtu namo automobiliu, ar parbėgu. Praėjusiais metais stengiausi atsikelti anksti ryte ir pabėgioti prieš darbą, kai šeima dar miega ir nepavagiu laiko iš jų. Dabar vėl atgaivinau rytinį bėgiojimą. Bėgdamas ir meldžiuosi. Mačiau, kad Andriui iš balandžio Artumos numerio (Andrių Baltakojį, str. „Obuolio laimė – būti suvalgytam“ – red. past.) irgi rytinis laikas – tėčio laikas.

Esi programos „Agentai vykdo misiją“ mokytojas. Kaip joje atsidūrei ir kodėl ten esi?

Gyvenime daug gerų dalykų įvyksta per žmoną. Ji pamatė skelbimą internete ir pasiūlė man. Baigiau mokymus, išsilaikiau sertifikatą ir sėkmingai vedu programą. Kai šeimoje vienas po kito ėmė gimti berniukai, supratau, kad vyriškumo ugdymas man labai svarbi tema. Esu laimingas šiame kelyje.

Kas tau yra vyriškumo ugdymas?

Tikiu, kad vyrai ir moterys turi iki galo atlikti savo vaidmenis gyvenime. Vyrai visų pirma turi būti drąsūs, kovotojai. Kai nėra tiesioginės kovos, kovoji su savimi, savo ydomis, silpnybėmis ir stengiesi ugdyti stiprybes. Turi save vesti į priekį, o kartu eina ir tie, už kuriuos esi atsakingas, – tavo šeima. Aš vedu savo šeimą, kaip Juozapas vedė savąją per pavojus. Jei vyras praranda kovotojo dvasią ir atsakomybę, prasideda moralinė degradacija. Dabartinė visuomenė sako, kad visi turi būti „pūkiniai“. Per tuos „pūkus“ labai gerai sklendžia blogis ir pradeda graužti mūsų visuomenę, vyrai darosi vis silpnesni. Jaučiu atsakomybę už krikščioniškąją Vakarų Europos kultūrą, noriu pristabdyti vyriškumo degradaciją bent Lietuvoje ar savo aplinkoje. Dėl to stengiuosi palaikyti vyrus. Organizuoju piligriminius vyrų žygius, kuriuose per parą nueiname 100 km. Kai tai įveikia ir vyrai pamato, kad yra stiprūs ir gyvenime gali daug nuveikti, tuomet jie gali savo šeimą padaryti laimingesnę ir daugiau prisidėti prie šalies gerovės.

Papasakok daugiau apie vyrų žygius.

Šiemet žygis vyko jau vienuoliktą kartą. Pirmasis buvo per mano bernvakarį. Esame 4–5 organizatoriai, ir kiekvienais metais į žygį eina vis daugiau naujų žmonių, šiemet susirinko jau 30. Žygyje nešame kryžių, 100 metų senumo, sveriantį 10 kilogramų; šnekamės ir meldžiamės – sukalbame Rožinį. Einame iš Bazilikos į Baziliką – nuo Kauno iki Šiluvos. Žygi pradedame ir baigiame šventomis Mišiomis. Drauge su mumis eina kunigas.

Mano tikslas yra sukurti kuo daugiau vyriškų bendruomenių, grupelių, įžiebti kibirkštis, kad vyrai vieni su kitais susitiktų. Viena iš svajonių – įkurti krikščioniškąjį bėgimo klubą.

Koks tavo santykis su šventuoju Juozapu?

Iš Juozapo galiu mokytis tylaus, kantraus darbo, nes pats esu ekstravertas ir mėgstu šnekėti. Taip pat Juozapas man yra šeimos vedlio pavyzdys. O melsdamasis už brolį Juozą, dažnai kreipiuosi į šv. Juozapą.

Kalbino ir tekstą parengė Eglė Jakutienė


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2021 rugsėjis 9

Artuma - artuma202109 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22