Kas nėra geriau asmeniškai pažinęs Kristaus žinios, neretai sako: „Mane blogai nuteikia tie baisūs vaizdai (Kryžiaus kelio ir kitų meno kūrinių, vaizduojančių Kristaus kančią), kurie aukština kančią, man daug labiau patinka pažiūrėti į švelniai besišypsančią Budos statulėlę.“ „O mane įkvepia“, – galiu pasakyti aš.

Vaikystėje su seneliu pro Prienus autobusu važiuodavome į Garliavos karšyklą karšti vilnos. Prienų nutriušusioje autobusų stotyje, pilnoje kaimo žmonių su krepšiais kaip mes, persėsdavom į autobusą Kauno kryptimi. Po daugel metų šįkart Prienai man pasirodė visai kitaip: atsinaujinęs spalvingas miestas! O kai sutikau vienintelės parapijos namuose prieniečius, supratau, kad šiame mieste daug gyvybės ištrykšta būtent iš bažnyčios, pavadintos Kristaus Apreiškimo vardu.

Praėjus dviem tūkstantmečiams, Maritainas atpažino panašų virsmą: O laikai! O Bažnyčia! Nebežinome, kuriam šventajam pasivesti, nei kuriam velniui pasipriešinti. Nes ne tik pasaulis išgyvena visišką virsmą, bet ir Bažnyčia taip pat, – rašė jis. Šiandien, kai poliarizacija ir vertybinė sumaištis vėl tampa mūsų kasdienybe, šio mąstytojo įžvalgos mums tampa itin aktualios.

Maždaug prieš dešimtį metų, mudviejų su Antanu kasmetiniame susitikime pas jėzuitus Vilniuje ar tąkart tėviškėj Oakville, CT, vardijau dvi didžiausias mano gyvenimo dovanas: santuoką su Algiu ir Lietuvos laisvę. Pati mūsų Saulaičių šeima – savaime aišku.

Nužmoginti, paverčiant pasipelnymo objektu. Epsteino skandalas – tik vienas iš pavyzdžių, jog prekybos žmonėmis tinklai ir šiandien apraizgę pasaulį, neišskiriant ir Lietuvos... Apie tai Carito renginyje „Maskuojama, bet klesti: prekybos žmonėmis realybė“ kalbėjo arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.

Tokia frazė skamba poetiškai, ir kyla klausimas, kaip skaistus žvilgsnis veikia mūsų mintis ir emocijas realiai (t. y. ar neturime reikalo tik su „poezija“).

Leono XIV vizijoje taika nėra silpnumas ar naivumas. Tai drąsus evangelinis kelias, reikalaujantis atsivertimo, dialogo ir pasitikėjimo. Tai kelias, kuriame ginklų logika pakeičiama širdies atsinaujinimu, o baimė – viltimi. Taika nėra utopija, bet kelias, kuriuo žmonija yra kviečiama eiti jau dabar.