Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2013 m. vasaris
Kronika

Kunigai, Vasario 16-osios signatarai

2021-02-16 | Parengė Vandia IBIANSKA
artuma201302 rs p30 1

1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktą inicijavę ir pasirašę 20 vyrų buvo išties drąsūs žmonės ir autentiški patriotai. Ne visi ir ne viską apie juos žinome ir, ką čia apsimetinėti, mažai domimės. Tačiau būtent jiems esame skolingi už išlikimą tiek kaip valstybė, tiek kaip tauta. Maža šalis, kuriai tų laikų kontekste atrodė neįmanoma būti nepriklausoma, beveik neturinti savo inteligentijos, sugebėjo atlaikyti milžinišką rusų bei vokiečių imperijų spaudimą ir prisikelti.

Kas buvo tie 20 vyrų? 19 iš jų turėjo universitetų diplomus, 1 studijavo vėliau, bet mokslų nebaigė, nes mirė. 8 teisininkai, 4 kunigai, 2 agronomai, 2 ekonomistai, 1 gydytojas, 1 inžinierius, 1 pramoninkas ir 1 buhalteris. Iš pasaulietiškų profesijų signatarų trys buvo studijavę kunigų seminarijoje, vienas iš jų net baigė ją, bet atsisakė šventimų. Taigi, 7 asmenys labai artimai susiję su Bažnyčia. Apie ką tai byloja? Visų pirma, kad jie jautėsi esą Lietuvos (tegu ir okupuotos) piliečiai, tikri patriotai ir buvo labai aktyvūs žmonės. Kunigai negalvojo, jog reikia apsiriboti vien savo parapija ir tik sielovada. Jiems rūpėjo ir tauta, tėvynė, visi jos žmonės. Be to, matė, kad inteligentų mažai ir tie patys išsibarstę po įvairius kraštus. Taigi, „pjūtis didelė, o darbininkų maža“ (Mt 9, 37). Vadinasi, reikia pasiraitoti rankoves ir stoti prie sunkiausio, beje, ir pavojingo darbo.

Kaimo žmonės ir tada dar negausi darbininkija nelabai suprato nepriklausomybės reikšmę, nebuvo prakutę. Maža to, vokiečiai, išviję rusus ir patys užėmę Lietuvą, spaudė karo ir taip nualintus lietuvius. Šie, nostalgiškai prisimindami rusus, klausdavo: „Kada vėl sugrįš rusas?“ Po daugiau kaip 130 metų trukusios okupacijos nebeįsivaizdavo gyvenimo be rusų ir nežinojo, kas toji nepriklausomybė. Tada nebuvo mitingų Vingio parke, „Atgimimo bangos“, „Sąjūdžio žinių“, televizijos, radijo ir tik vienas kitas laikraštis, o neretas sodietis vietoj parašo braukė kryželį. Štai kokioms sąlygoms esant atgimė Lietuva. Keturi valstybės atgaivintojai buvo kunigai. Šis straipsnis apie juos.

Zanavykas

Šakių apskrityje, netoli Naumiesčio, Tupikų kaime 1866 m. Staugaičių šeimoje gimė pirmagimis sūnus Justinas. Šeima žemės turėjo nelabai daug, užtat derlingos. Gyveno pasiturimai, laikė 6 samdinius. Deja, tėvas nemokėjo ūkininkauti, tad namai laikėsi ant motinos pečių. Ji pagimdė 9 vaikus (4 mirė) ir sulaukusi vos 37 m. mirė nuo džiovos. Vyriausias ir gabiausias Justinas tada jau mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Berniukas buvo itin jautrus gamtai ir mylėjo kaimą. Visa, kas gera, jam įskiepijo mama, taip pat ir nuoširdų tikėjimą. Gimnazijoje teko išsilaikyti pačiam, uždarbiaujant korepeticijomis. Pasak jo paties, ypatingo potraukio tapti kunigu nejautė, bet širdin įsirėžė mirties patale motinos pasakyti žodžiai: „Pasirūpink broliukais ir sesute.“ Gi kunigystė buvo trumpiausias ir tiesiausias kelias į mokslą. Taip Justinas atsidūrė Seinų kunigų seminarijoje. Jam buvo lemta tapti puikiu kunigu.

Visus guvesnio proto žmones erzino ir kėlė nerimą atkaklus lietuvių lenkinimas bei rusinimas. Justinas į tai žvelgė taip pat skausmingai. Tad pasipriešinimas nutautinimui, kilęs dar Naumiesčio pradinėje mokykloje, sparčiai augo. O ir mokslas sekėsi puikiai, tad 1890 m. su aukščiausiu įvertinimu baigė seminariją. Per tų pačių metų Jonines Staugaitį įšventino kunigu.

Prasidėjo kasdienis darbas atokiose, neturtingose parapijose pradžioje Lietuvoje, paskui Lenkijoje, kur išbuvo 10 metų. Tiesa, dirbo ir Varšuvoje, geresnėmis sąlygomis, tarp išsilavinusių žmonių. Paskui vėl Lietuva. Jis mato, kaip sparčiai tauta sąmonėja, atsigauna. Staugaitis energingai plėtoja bažnytinę socialinę veiklą. Marijampolėje įkuria pirmą katalikišką vaikų darželį socialiai apleistiems vaikams, švietėjišką „Žiburio“ draugiją, katalikišką pradinę mokyklą, mergaičių progimnaziją, katalikų ūkininkų bendriją „Žagrė“, leidyklą su spaustuve, redaguoja kunigams skirtą mėnraštį „Vadovas“. Kilnojamas iš vienos parapijos į kitą, nenustoja aktyviai darbuotis švietimo ir socialinio darbo srityse.

 

artuma201302 rs p30 2

Vysk. Justinas Staugaitis

 

1917 m. birželį įsitraukia į valstybės atkūrimo bylą. Jis nuoširdžiai angažuojasi nepriklausomybės reikalams, bet tarp veikliųjų kyla daug nesutarimų. Kai kurie jų laisvamaniai ar liberalai ir visą dėmesį skiria tik lietuviškai dvasiai gaivinti bei valstybei atkurti, manydami, jog Bažnyčia turi likti nuošalėje. Staugaitis atkakliai ir energingai gina Bažnyčią, teigdamas, jog be jos dalyvavimo ir tikėjimo visuomenė, o kartu ir valstybė skaudžiai pralaimės. Jis nori valstybės, kuri tvarkytųsi pagal Kristaus mokymą, jo nustatytus moralės ir etikos dėsnius. Nors kairėjantieji ir murma, kunigų balsas išlieka svarus.

Pagaliau Nepriklausomybės Aktas pasirašytas ir prasideda jo įtvirtinimo vargai. Staugaitis važinėja į užsienį (jis jau išmokęs kelias kalbas), taip pat ir į Vatikaną, kur stengiasi įtikinti neprijungti Vilniaus krašto prie Lenkijos bažnytinės provincijos, pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir įsteigti atskirą bažnytinę provinciją. Jis yra vienas iš veikliausių krikščionių demokratų partijos narių. Be to, nuolatos rašo „Šviesoje“, „Ūkininke“, „Šaltinyje“, „Viltyje“ ir t. t. Parašė apie 350 straipsnių ir 17 knygų, iš jų – dvi grožinės literatūros.

Nors kovojo su tautininkais už Bažnyčią, ėjo itin svarbias pareigas politikoje. Dalyvavo Pirmajame ir Antrajame Seimuose, buvo vicepirmininku, pirmininku.

Nuo 1926 m. Justinas Staugaitis – Telšių vyskupas ordinaras ir Klaipėdos prelatūros valdytojas. (Beje, įdomu paminėti, kad jo keliai ne kartą susikirto su Jurgio Matulaičio: jie kartu mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1926 m. siūlydamas kandidatus į vyskupus įkuriamoms vyskupijoms, Matulaitis Telšių vyskupijai valdyti pasiūlė Staugaičio kandidatūrą; galiausiai buvęs klasės draugas vadovavo Palaimintojo laidotuvių procesijai.) Daug nedelsdamas įkuria kunigų seminariją Telšiuose, 12 naujų parapijų, 16 vienuolynų.

1943 metų vasarą vyskupas mirė Telšiuose. Ėjo 77-uosius metus. Paskutiniai jo žodžiai buvo: „Dieve, neapleisk Lietuvos!“ Nepaliko jokio turto, nes viską išdalydavo stokojantiems. Bet paliko daug darbų. Ar daug kas gali pasigirti nuveikęs tiek, kiek vyskupas Staugaitis? Turiu galvoje kunigus.

Gabus ir palaužtas

Apie Vladą Mironą nėra daug ir plačiai prirašyta. Žmonės linkę greit smerkti kitus, nepabuvę jų kailyje. Jo, signataro, komunizmo aukos, gyvenimas baigėsi tragiškai tiesiogine šio žodžio prasme.

O prasidėjo jis 1880 metų vasarą Kuodiškių kaime, Rokiškio apskrityje. Dvylikametis gabus berniukas, baigęs Panemunio pradžios mokyklą, išvažiavo į Mintaujos gimnaziją Latvijoje, išauginusią daug Lietuvos šviesuolių. Čia besimokydamas susidraugavo su Antanu Smetona, Juozu Tūbeliu ir kitais tautiškai nusiteikusiais gimnazistais, jau tada dalyvavusiais slaptoje veikloje. Po ketverių mokymosi metų jį pašalino už tai, kad atsisakė rusiškai melstis. Tokia dalia ištiko 50 gimnazistų, nukentėjo ir mokytojas Jonas Jablonskis. Tais laikais po 4 gimnazijos klasių jau priimdavo į kunigų seminariją ir 17 metų vaikinukas įstojo į ją Vilniuje. Seminariją baigė po 4 metų ir kaip daug žadantis buvo pasiųstas studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją. Pastudijavęs trejus metus, gavęs teologijos magistro laipsnį ir įšventintas kunigu, 24 metų Vladas Mironas parvažiavo dirbti į Vilnių. Karjerą pradėjo privačių mokyklų kapelionu. Tuoj pat įsitraukė į lietuvių inteligentų judėjimą. Tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu, aktyviu „Vilniaus žinių“ bendradarbiu, dalyvavo organizuojant lietuvių dailininkų parodą. Po 3 metų Mironą išsiuntė į mažą Lenkijos bažnytkaimį netoli Balstogės. Net ir šiame užkampyje jaunas klebonas daug rašė į lietuvišką spaudą, kaip išmanydamas ją palaikė. Ypač daug jo straipsnių publikavo „Viltis“, redaguojama Antano Smetonos. Abu tapo artimi draugai.

Vėliau Mironą perkelia į Valkininkus, po to į Daugus, paskui į Merkinę. Aktyvus klebonas rengia vakarones su liaudies dainomis ir šokiais, liaudies teatro vaidinimus. Savo lėšomis leidžia dvisavaitinį laikraštį „Aušra“, įsteigia leidyklą, blaivybės draugijos skyrius, išverčia į lietuvių kalbą tikybos vadovėlį ir iki vokiečių okupacijos Vilniaus krašte įkuria apie 90 lietuviškų pradžios mokyklų.

 

artuma201302 rs p30 3

Kun. Vladas Mironas

 

Nuo 1917 m. pradeda aktyviai dalyvauti politinėje veikloje. 1918 m. vasario 16 d. pasirašo Nepriklausomybės Aktą. Kai 1926 m. įvyksta perversmas ir valdžią paima Smetona, Vladas Mironas, artimas jo draugas, pradeda savo politinę karjerą. Jis eina atsakingas pareigas iki pat ministro pirmininko (1938–1939), gauna aukštus apdovanojimus, yra Tautininkų sąjungos narys. Pastarajam dalykui hierarchai nelinkę pritarti.

1939 m. pavasarį apsigyvena savo ūkyje netoli Daugų, dirba Dauguose vikaru. 1940–1941 m. KGB kalinamas Alytuje, vėliau Kaune. Sugrįžęs į ūkį neilgai pasidžiaugia ramybe. 1944 m. jį vėl suima. Sveikata visai pašlijusi. Psichologinio spaudimo, gal ir fizinių kankinimų kunigas neatlaikė ir... sutiko būti KGB informatoriumi. Gavo slapyvardį „Kuodas“. Tik kad „Kuodui“ sąžinė neleidžia šnipinėti ir įduoti. Jis siunčia niekines ataskaitas ir įtūžę kagėbistai dar kartą Mironą suima. 1947 m. jį nuteisia 10 metų kalėjimo, bet vėliau nuosprendį pakeičia į 7 m. kalinimą.

O paskui garsusis Vladimiro kalėjimas, „tinkamiausia“ vieta paliegusiam, vos gyvam politiniam kaliniui... 1953 m. vasarį kalinius suvarius praustis į nekūrenamą (!) pirtį, ištiktas insulto nuogas parkrito ant šaltų slidžių grindų, smarkiai prasiskeldamas galvą. Mirė akimirksniu. Prie jo lediniame šaltyje suklupo melstis irgi nuogas vyskupas Mečislovas Reinys. Vlado Mirono kapo nėra. Palaidotas bendrame kalinių kape.

Jo nuopelnai lietuvybei ir nepriklausomybės reikalui yra milžiniški. Juos užgožti priklausymas Tautininkų partijai vargu ar gali. O kad sutiko būti KGB informatoriumi? Taigi nė vieno neįdavė ir nė vienam nepakenkė!

Inteligentas ir eruditas

Signataras kunigas Alfonsas Petrulis buvo iš tų žmonių, kurie, atlikę didįjį gyvenimo darbą, sugrįžta prie kasdienių pareigų ir tobulai bei kukliai jas vykdo iki gyvenimo pabaigos. Be lindimo į viešumą, nesigiriant, nereikalaujant sau dėmesio ar privilegijų. Amžininkų liudijimu, tai buvo vienas iš mokyčiausių Lietuvos kunigų. Neeilinio išprusimo, nepriekaištingų, tiesiog aristokratiškų manierų kunigas dirbo eilinėse paprastose parapijose (išskyrus Pivašiūnus) ir buvo lygiai taip pat šiltas bei dėmesingas kaimo žmogui, kaip ir valstybės dignitoriui.

Alfonsas Petrulis gimė 1873 m. Kateliškiuose, Čypėnų valsčiuje, Biržų apskrityje. Tėvai buvo ūkininkai. Alfonsas mokėsi Šiaulių ir Panevėžio gimnazijose, Žemaičių bei Vilniaus kunigų seminarijose. Tai nesukliudė jam dvejus metus studijuoti veterinariją Lvove. Paskui mokėsi Peterburgo dvasinėje akademijoje, bet jos nebaigė, nors buvo tarp pirmūnų. Sukliudė sveikata, klibėjusi nuo vaikystės, mat sirgo širdies ir inkstų ligomis. Šaltas ir drėgnas Peterburgo klimatas bei griežtokas akademijos studentų režimas jam tapo nepakeliami. Kunigu įšventino 1899 m., taigi, 26 metų amžiaus. Trumpai padirbęs Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaru Vilniuje, buvo siunčiamas į Bagdonavą, Nalibokus, Joniškį, Maišiagalą, Marcinkonis. Kilnojamas iš vienos parapijos į kitą todėl, kad visur energingai skleidė lietuvybę. Ilgai, net 16 m., išbuvo Pivašiūnų klebonu. Vėliau perkeltas į Paparčius, o visai nusilpęs pats pasiprašė į Musninkus. Ten po 3 mėn., paaukojęs šv. Mišias, mirė ištiktas infarkto. Tai nutiko 1928 m. birželio mėn. Tada kunigui Petruliui buvo 54 metai. Iš signatarų laidotuvėse dalyvavo tik kun. Mironas.

 

artuma201302 rs p30 4

 Kun. Alfonsas Petrulis

 

Per savo trumpą gyvenimą, nors turėjo labai silpną sveikatą, uoliai veikė lietuvybės labui. Buvo Lietuvių mokslo draugijos narys, padėjo savo bičiuliui kun. Mironui įkurti „Aušros“ bendriją ir laikraštį, dalyvavo 1917 m. Vilniaus konferencijoje, kur jį išrinko Tarybos nariu, steigė lietuviškas mokyklas, blaivybės ir kt. draugijas, rašė į „Vilniaus žinias“, „Viltį“, „Tėvynės sargą“ ir t. t. Dalyvavo nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto darbe. Kun. Petrulis labai principingai ir garbingai elgėsi Lietuvių konferencijose Berne bei Lozanoje, kai iš Lietuvos atvykę delegatai, ypač Augustinas Voldemaras, šiurkščiai užgavo Šveicarijoje gyvenusius ir dosniai rėmusius nepriklausomybės reikalą išeivius.

Nepriklausė jokiai partijai, nors palaikė krikščionis demokratus. Kaip ir Staugaitis, buvo tos nuomonės, kad valstybę, atitolusią nuo Bažnyčios, ištiks didelė bėda.

Išėjo iš šio pasaulio kukliai, tyliai, kaip tikras inteligentas. Juk taip ir gyveno.

Santūrusis prelatas

Tai Kazimieras Šaulys, gimęs 1872 m. Tauragės apskrityje, Stemplių kaime, netoli Švėkšnos. Mokėsi Švėkšnos pradinėje mokykloje, paskui baigė Palangos progimnaziją bei Žemaičių kunigų seminariją Kaune ir 1899 m. su aukščiausiu pagyrimu – Peterburgo dvasinę akademiją (kur studijavo drauge su Jurgiu Matulaičiu). Už du darbus (lotyniškai – apie Girolamo Savonarolą ir rusiškai – apie Krylovo pasakėčias) gavo teologijos ir bažnytinės teisės magistrų laipsnius. Baigęs akademiją tais pačiais 1899 m. įšventintas kunigu. Dvejus metus vikaravo Panevėžyje, penkerius darbavosi kapelionu mokymo įstaigose, o nuo 1906 m. šešiolika metų dėstė bažnytinę teisę, moralinę teologiją, visuomenės mokslą bei sociologiją Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Darbščiam kunigui tuo pat metu teko eiti ir kitas pareigas: vyskupo sekretoriaus, vyskupijos kanclerio, Kauno arkivyskupijos generalvikaro, arkidiakono ir t. t. 1926 m. gavo popiežiaus rūmų prelato titulą. 1922–1944 m. dirbo ir VDU Teologijos-filosofijos fakultete docentu, profesoriumi, katedros vedėju. Buvo veiklus katalikiškos spaudos bendradarbis, išleido 6 mokslines knygas.

Gerai išmanė socialinį Bažnyčios mokymą, tad daug nuveikė šioje srityje. Neturtingiems gabiems jaunuoliams remti įsteigė draugiją „Motinėlė“, įkūrė „Saulės“ švietimo draugiją, organizavo socialinius kursus Kaune. Panevėžyje įsteigė didžiulę (200 vietų) prieglaudą elgetoms, kunigų savišalpos kasą ir t. t. Prel. Šaulys buvo amžinas visų organizacijų iždininkas, nes puikiai tvarkė pinigus ir visi žinojo apie skrupulingą jo sąžiningumą. Be išvardytų darbų, kurį laiką vadovavo Raudonajam Kryžiui.

 

artuma201302 rs p30 5

Prel. Kazimieras Šaulys

 

Kunigas Šaulys daug nuveikė, kai buvo rengiami nepriklausomos Lietuvos įstatymai ir Konstitucija. Į politiką įsitraukė 1905 m., eidamas 34-uosius metus. Signataras priklausė Krikščionių demokratų partijai. Po 1926 m. perversmo atsisakė politinės veiklos ir dirbo tik Bažnyčios labui. Jo indėlis į Nepriklausomybės bylą itin svarus. Šauliui buvo patikėta Vasario 16-osios aktą įteikti vokiečių administracijai. Tyliai, santūriai ir labai produktyviai darbavosi Konstitucijos redakcinėje komisijoje. Dirbo ypač uoliai, iš pagrindų. Didžiajame Vilniaus Seime (1905 m.), Lietuvių konferencijoje (1917 m.), Steigiamajame Seime (1920–1922 m.) ir bet kur viešumoje būdavo labai santūrus, vengė kalbėti, juolab tuščiažodžiauti. Tai buvo darbininkas, o ne kalbėtojas. Paprašęs žodžio, pasisakydavo konkrečiai, iš esmės ir trumpai.

Nors nebuvo konformistas ir principingai gynė Bažnyčios pozicijas, politikų buvo ypač mėgstamas dėl teisingumo ir mokėjimo sutaikyti žmones. Šie gi kivirčijosi ir ėdėsi be perstojo. To meto seimūnai sakydavo, kad jei Šaulys balsuoja „už“, tai reiškia garantą, jog įstatymas ar nutarimas teisingas. Politikai jį labai gerbė ne tik už darbštumą, teisingumą, išmintį, bet ir už labai gerą būdą, nepaprastai gražų elgesį. Turėjo pozicijos ir opozicijos taikdario reputaciją. Jį mylėjo ir studentai, klierikai. Gražus, lieknas, gerai sudėtas vyras, beje, visada elegantiškas – toks buvo ir savo vidumi. Niekada nesinervino, nekėlė balso, nors buvo laikomas reikliu ir griežtu profesoriumi.

1944 m. prof. prel. Kazimieras Šaulys pasitraukė į Vokietiją ir 1945 m. apsigyveno Lugano mieste, Šveicarijoje. Sulaukęs 92 metų, ten ir mirė 1964 m. Iki pat mirties inteligentiškasis prelatas pokalbius užbaigdavo prabildamas apie Lietuvą. Nuolat apie ją galvojo, ilgėjosi numylėtosios Žemaitijos. Ir visada tvirtai tikėjo, kad kada nors Lietuva vėl bus laisva.

Parengė Vanda IBIANSKA 


Bažnyčios socialinio mokymo apžvalga

Partijų atsakymai Artumai

Atsakymų Artumai apžvalga

Į klausimus neatsakė:

Laisvės partija

Laisvė ir teisingumas

Lietuva visų

Lietuvos emigrantų partija

Lietuvos lenkų rinkimų akcija - Krikščioniškųjų šeimų sąjunga

Lietuvos sąrašas

Lietuvos Socialdemokratų Darbo Partija

LVŽS - Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga

Lietuvos žaliųjų partija