Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

Didelės ir mažos kryžkelės

Troškulys tam, kad atsigerčiau

Arba, kas sakė, kad į kalnus reikia lipti stačiomis?!

2016-04-14 | Pokalbis su seserimi Bernadeta MALIŠKAITE SJE
Silvijos Knezekytės nuotrauka
Silvijos Knezekytės nuotrauka

Būna, ieškome, kas mus išklausytų, patartų, kartais tiesiog norime su kuo nors drauge patylėti. Žmogui visuomet reikia kito žmogaus. Ypač svarbu, kad kas nors palydėtų mus dvasiniame gyvenime, įspėtų, kai nusukame nuo kelio. Tik kodėl dvasinius palydėtojus žmonės maišo su psichologais? Jei ne sunkumams spręsti, tai kam tuomet reikalingi dvasios vadovai? Beje, kaip išsirinkti dvasios vadovą ir apie ką su juo šnekėtis? Troškimas ir alkis yra mūsų variklis, kaip ta morka zuikiui, – pasakojabuvusi pogrindininkė ir aktyvi Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos bendradarbė sesuo Bernadeta MALIŠKAITĖ SJE, dabar padedanti kitiems savo „pogrindžiuose“ susigaudyti.

Pati esate palydėta ir dabar palydite žmones. Kokia tai patirtis?

Gyvenime esame visaip palydimi. Man didelę įtaką darė pamokslai, knygos. Kai klebonas su visa savo biblioteka išsikėlė į kitą parapiją, negailėdavau nuvažiuoti 100 km dėl knygų. Vėliau įstojau į vienuolyną, ir savaime viskas išsisprendė. Sužinojau apie šią tarnystę, lankiau kursus ir ieškojau, kas mane galėtų palydėti. Turiu palydėtoją, branginu santykį, kuris teikia ilgalaikę naudą. Jeigu pati nebūčiau palydima, būtų nesąžininga palydėti kitus. Drauge su dvasios palydėtoju esu atpažinusi daugybę dalykų. Pvz., jaunystėje labai svarbu, ką apie mus galvoja, bet aš nesu tai, ką pats apie save ar kiti apie mane galvoja. Aš – tai, ką Dievas apie mane žino. Arba kartais dvasinis palydėtojas neskatina daryti, ką užsimojame, atvirkščiai – sulaiko. Ragina kurį laiką gyventi įtampoje, su bėda, negalia ar kokiu polinkiu. Tam reikia Dievo pagalbos. Bet kur apstu nuodėmės, ten dar daugiau malonės. Vadinasi, ten yra tavo šventumo vieta, nes visur kitur jau esi sveikas. Kaip popiežius Pranciškus sako: nuodėmė yra mano susitikimo su Dievu vieta. Dievas jos nebijo, o aš bijau tik dėl puikybės, kad sau negražiai atrodau. Ir išvis, kas sakė, kad į kalnus reikia lipti stačiomis? Norime, kad viskas vyktų kaip greito maisto restorane. Kas tikra – auga iš lėto. Iš tikrųjų auga, neištempiama. Kas būtų, jeigu pumpurus pabandytume praskleisti? Reikia turėti kantrybės, nenusivilti savimi, Dievo darbu manyje, atpažinti, kad jis vyksta, neša naudą, o dvasinis gyvenimas niekada nėra bergždžias.

Na, o kaip dvasios palydėtoja, gaunu daug, galiu stebėti, kaip atsiveria Dievo ir žmogaus santykio slėpinys. Būna, rekolekcijose duodu žmogui skaičiukus (t. y. Šventojo Rašto ištraukas), o jis atneša Dievą.

Kaip paaiškintumėte, kas tai yra, nieko nežinančiam apie dvasinį palydėjimą?

Gyvename horizontalioje plokštumoje, žemėje, ir norime įžvelgti tą vertikalę: kokią gyvenimas turi prasmę? Todėl kasdieniai dalykai reikšmingi. Kiekvienas savo gyvenimu pasakoja istoriją, svarbu, kad ji būtų ne mano vieno, bet ir mano autoriaus, Kūrėjo, istorija, kad atitikčiau Jo planą, nes Jis žadėjo gyvenimo apsčiai. Dvasinio pokalbio susitinka du suaugę žmonės, tikintys Dievo pažadu: kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų (Mt 18, 20). Susitikę ieško didesnės prasmės ir gilesnių tiesų, kurių visuomet alkstama ir trokštama. Palydėtojas tiki tuo, ką palydimasis pasakoja. Ne tikrovė svarbi, svarbu, kaip žmogus tai supranta, kaip „skaito“ savo tikrovę. Ir Šventajame Rašte klausiama: kas parašyta?, o po to: kaip skaitai? Kaip tai nuskamba tavo istorijoje? Kiek giliai joje esi? Tame bandyti atrasti Dievo žvilgsnį, Jo vedimą ir savyje rasti jėgų atsiliepti, kad tai duotų daugiau džiaugsmo, prasmės.

Turbūt atėję dvasinio palydėjimo žmonės tikisi patarimų?

Viskas yra palydinčiojo atsakomybė. Visuomet norisi, kad kitas padarytų už mus sprendimą, ypač kai esame akligatvyje, norime permesti atsakomybę už savo gyvenimą, nes bijome. Jėzuitiškų dvasinių pratybų pagal šv. Ignacą metu palydėtojas niekada neprimeta ir nepasako, ką turėtume daryti, tik padeda nuritinti akmenis, kurie neleidžia matyti kelio, kantriai padeda eiti, kai žmogus įstringa. Mokymas turi įtakos, bet ne jis centre. Žmogus turi pats atrasti sprendimą.

Užsiminėte apie maldos būdą pagal šv. Ignacą Lojolą. Kuo jis svarbus?

Šv. Ignaco maldos būdas nėra direktyvinis, ne toks, kuriuo vadovavosi Dykumos tėvai, kad senas, išmintingas žmogus, gyvenantis gilų maldos gyvenimą, tau pasakys žodį ir jo apmąstymas duos vaisių. Ignaco maldos kelyje nenurodinėjama. Šventasis tikėjo, jog Kūrėjas turi teisę, galią ir būdą prabilti tiesiai į kiekvieno savo kūrinio širdį. Žmogus žino savo giluminius troškimus, kuriuos turi atskirti nuo paviršinių: tik susinerviname ir lendame į šaldytuvą, maigome telefoną, naršome internete, nepaleidžiame televizijos pultelio iš rankų. Šv. Augustinas teisus, ir IV, ir XXI amžiuje išvados tokios pačios: alkstame, trokštame ir nerandame. Troškimas ir alkis yra mūsų variklis, kaip ta morka zuikiui. Ne be reikalo Kalno pamoksle palaiminami alkstantys ir trokštantys, tai rodo žmogaus gyvybingumą, nenorą eiti aplinkkeliu, gilesnės religinės dimensijos, dvasinio ryšio paieškas. Tačiau maldos būdas nėra toks svarbus, kaip pati malda.

 

Vido Venslovaičio nuotrauka

Vido Venslovaičio nuotrauka

O kaip atrasti tinkamą palydėtoją?

Vienokį ar kitokį dvasinį palydėjimą jau esame patyrę skaitydami knygas, eidami išpažinties, kalbėdamiesi su kunigu, giminaičiais, tėvais, seneliais, draugais. Juk esame socialinės būtybės, svarbu papasakoti savo gyvenimo istoriją, išgirsti kito, pasidalyti, padrąsinti vienam kitą. Tai neformalus palydėjimo būdas, neformalus draugų susitikimas, tai pagalba atpažinti Dievą ne Šventraštyje ar teologiniuose traktatuose, bet kasdienybėje. Lygiai kaip Mozei dejavo tauta, o jis nuolatos primindavo apie Dievo ištikimybę ir padėdavo ją atpažinti. Nebuvo jokios repeticijos prieš einant per dykumą, tiesiog reikėjo gyventi ir eiti. Niekas nežinojo, kad reikės pasiekti dugną. Ir dvasiniame palydėjime yra toks dugno įvaizdis. Iškyla sunkių klausimų ar patirčių, kai reikia eiti visu pajėgumu, įveikiant savąjį „negaliu“. Kaip žmogui padėti ištverti? Kaip būti pagalba tame, atpažinti trukdžius? Jau nukrypau nuo klausimo... Esmė – kas ieško, tas randa, kaip alkį malšinti.

Daugumoje didesnių parapijų, dekanatuose yra dvasinių palydėtojų; vien tik Gyvenimo ir tikėjimo institute (GTI) jau 15 metų jiems rengiami kursai. Institute kasmet turime iš įvairių Lietuvos vietų atvažiuojančių 16–18 žmonių grupę, turime jų koordinates. Palydimasis gali rinktis, su kuo kalbėtis – su vienuoliu ar kunigu, arba su pasauliečiu, ištekėjusia moterimi ar vedusiu vyru. O dėl susitikimų su palydėtojais yra tokia nuostata: žmonės susitinka kas mėnesį ar kas du, kokius penkis šešis kartus, stebi, ar pokalbiai padeda, ar gyvenimas vyksta prasmingiau, ir tada sprendžia, ar tęsti susitikimus, ar nutraukti. Ir nebūtinai visko baigti – juk galima ieškoti kito palydėtojo. O taip atsitinka dėl įvairiausių priežasčių: gal per daug artimas žmogus, o gal pats palydėtojas sako: aš tavęs negaliu palydėti, nes... Nebūtinai paaiškina kodėl: tiesiog turi teisę sakyti „ne“. Gal pastebėjo, kad žmogus sprendžia tokius pačius klausimus, kaip jis pats, todėl nepastebės ko nors, nežinos. Didesnis stygius ne palydėtojų, o žinojimo, kad tokia galimybė yra.

Bet ar privaloma jį turėti? Galbūt tai svarbu tik specialiais atvejais, kai užsidega „raudona lemputė“?

Pas dvasios vadovą einame ne problemų spręsti (problemas turime išsakyti specialistams). Ateiname išgirsti Dievo, o Jis retai prabyla trankydamasis perkūnais ar išbandymais, labiau patys vieni kitus išbandome. Dievą galime atpažinti džiaugsme. Juk skubame pas draugus, kai nutinka kas nors džiugaus, skambiname telefonu. Mūsų gyvenimas turėtų teikti Dievui garbę ir šlovę, bet net matydami pastoracijos darbuotojus, neišskiriant kunigų ir vienuolių, pastebime, jog jie skelbia gerą Dievą, amžinybę, gyvenimo apstumą, o patys dejuoja, kaip sunku. Kas tai?! Ogi akligatviai! Žmonės įstrigę, skelbia viena, patiria kita. Štai jums atsakymas, kodėl palydėtojas svarbus. Turime daugybę į pasąmonę nustumtų gynybinių mechanizmų ir neatpažįstame, kol kitas nepadeda, arba atpažįstame, kai dugną prieiname, kai nė nenorime pažinti, nes juk balti švarkai gražesni be dėmės. Gyvename kaip stručiai galvas sukišę. ir kartais tik kitoks nei aš gali padėti drąsiai pažvelgti į gyvenimą. Dvasinio pokalbio aplinka saugi, konfidenciali, palydėtojas tarnauja žmogui; kaip popiežius Pranciškus pasakytų: apaštalauja ausimi, klauso žmogaus istorijos Dievo akivaizdoje. Kaip veidrodis atspindi, padeda kalbėti giliau, mėgina pažinti. Kiekvienas turime baimių, tų tamsių rūsių, kurių baidomės, ir nenorime iš jų nieko iškelti. Ne pirmo palydėjimo metu išsilaisvinama iš tokių dalykų, kiekvienas tiesiog juda savo malonės tempu. O ar visiems reikia palydėjimo? Manau, kad ne, bet žmonės turi žinoti, kad gali rinktis.

Ir vis tik panašu į psichologiją, nejaugi ne?

Nekrapštome dalykų iš praeities, jie patys iškyla arba pats žmogus iškrapšto. Dvasinis palydėtojas tikrai niekada neis į psichologines gelmes. Juk pas psichologą žmogus ateina su kažkokiu trūkumu, problema yra objektas, svarstoma, kaip ją pašalinti, kad žmogus turėtų daugiau gyvenimo. Pas dvasinį palydėtoją žmogus gali ateiti ir su džiaugsmu, ir su problema, bet ne tam, kad tai būtų objektas ir reikėtų ieškoti sprendimų. Svarbiausia, kad žmogus galėtų lengviau gyventi dvasinį gyvenimą, girdėtų Dievą ir Jame rastų atsakymą. Ignacas visada tikėjo, kad Dievo valia ten, kur giluminiai tavo troškimai, tik turi juos atsirinkti. Kai pati paklystu, atrodo, kad giluminis troškimas veda į parduotuvę kremo nusipirkti ar į kirpyklą plaukų apsikirpti, deja, labai greitai paaiškėja, kad tuštuma ir blogumas lieka, niekur nedingsta, vadinasi – ne to reikėjo. Reikėjo susitikti su savimi, su Dievu arba tiesiog drąsos išbūti, iškelti kažką iš vidaus, ne užtepti kremais, ar tai būtų moraliniai dalykai, ar dvasiniai sužeidimai, dorybių stoka. O kai gyveni vienaip, deklaruoji kitaip, gyvenimas nuolatos duoda per galvą. Tokiu atveju pokalbis su palydėtoju visai nebus nusiraminimas, atvirkščiai, tai iššūkis.

Atrodo, kad palydėtojas turėtų būti labai tobulas žmogus, turintis labai gerą santykį su Dievu ir taip toliau... Bet juk tas santykis būna visoks, ne tik geras.

Mitas, kad palydėtojai – tobuli žmonės. Jie paprasti, juos esame seniai atpažinę. Visur – klasėje, studijų grupėje arba parapijoje – yra žmonių, kuriems kiti nori išsipasakoti, nes jie turi dovaną klausyti, atverti savo širdį, suprasti kitą, pajausti. Tokios dovanos yra dėl kitų. Tokie žmonės net nebaigę kursų palydi, turi išminties. Mes, vesdami kursus, ne ruošiame palydėtojus, bet padedame pagilinti žinias apie tai. Ateina ir jaunų žmonių, kurie turi patirties ir patys yra palydimi. Tai būtina sąlyga. Žmogus gali palydėti kitą, nes žino, ką reiškia, kai palydėtojas eina kartu, ne priekyje, šalia. Arba žingsniu atsilikęs. Pastebi, kai ką nors išbarstai, ir primena, kad dar ką tik turėjai kišenėje. Arba padeda atrišti mazgus, kaip Jėzus atlaisvino juos žmonėms. Pavyzdžiui, Zachiejus buvo per mažas, lipo į medį, kad pamatytų Jėzų, o šis liepė nulipti ir pasisiūlė ateiti į svečius. Ne apie kliūtį Jėzus kalba, ne apie tai, kaip dar tave šventa žemė nešioja, bet duoda daugiau gyvenimo.

Kuriam laikotarpiui susirandame dvasinį palydėtoją?

Jei ši tarnystė man padeda, gali tęstis daug metų, tačiau ji neveda į familiarią draugystę. Būna, kad dvasinis vadovas pats siūlo bent per rekolekcijas turėti kitą palydėtoją. Žvilgsnis iš karto pasikeičia.

Žmonės dažniausiai mano, kad dvasiniai pokalbiai palengvins gyvenimą. Nenorime už savo gyvenimą prisiimti atsakomybės, ir tai nebrandu. Kai žmogus eina užsikoduoti nuo alkoholio problemos, ko nori? Jis nulipo nuo kalno ar net įlipo į duobę ir ieško stebuklingo būdo, kai kas nors kitas, tik ne jis pats, „užkalbės“, išspręs problemą, iškels iš duobės ar ant kalno užneš, kad tik pačiam nereikėtų ropoti. Jeigu esu sveikas, tai juk noriu būti savo gyvenimo šeimininkas, ar ne taip? Čia kaip ir su Dievo įvaizdžiais. Biblinio Dievo kažkodėl nenorime, susikuriame Dievo pakaitalus, kurie nemaitina. Jei trūko tėvo ar mamos meilės, turime gerą nebiblinį Dievą, kuris tampa tuo tėčiu ar mama, nereikalauja, kad būtume suaugę ir prisiimtume atsakomybę. Ir sūpuojamės įstrigę, nors mums jau keturiasdešimt ar penkiasdešimt. Dvasios vadovas veržliam, normaliam, aistringam žmogui, kuris nori labiau gyventi. Juk aistra ir parodo norą gyventi.

Bet jei esu nei šioks, nei toks: drungnas, prigesęs...

Prigesę ateina užsidegti. Juk visi norime gerai mokytis ar pareigingai studijuoti, kai ateina rugsėjo pirmoji. Nesuversti, kai susitvarkome spintas. Vėl atrasti, jei jau žinome, ką reiškia Dievo patirtis. Tas troškulys tam ir yra, kad atsigerčiau, kai jaučiu, kad nevažiuoju, jau buksuoja. Jei žmonės labai atvėsta, tai net toks terminas yra – chroniškas nelaimingumas. Žmogus viskuo apdovanotas, bet ištisai nelaimingas. Svarbu tą prasmę susigrąžinti, o širdis visuomet bus linkusi užsisklęsti ir pavargti.

Ar einant dvasinio palydėjimo būtina kasdienė malda?

Kalbant apie reguliarų, formalų dvasinį palydėjimą, malda yra privaloma sąlyga, nes Dievas sutinkamas meldžiantis. Taip ir keliami klausimai: ar aš tikrą Dievą sutikau? O gal tik užsimerkusi pasvajojau, pameditavau ir tik save sutikau? Kaip ir kiek žmogus meldžiasi, jau ne taip aktualu. Tačiau malda turi būti ne periferijoje, o centre. Palydėtojas visuomet to reikalaus. Esmė – išgirsti Dievą, ką Jis man kirba, per ką kalba. Jeigu kalbame apie neformalų palydėjimą, pvz., jei žmogus nori sužinoti ką nors apie Bažnyčios mokymą, doktriną, maldos būdus ar dar ką kitą, jis gali tiesiog klausti. Žinoma, jei dvasinio palydėtojo ieškoma, nes dabar tokia mada arba dėl noro būti tokiam kaip kitas – blogai, tokios intencijos pigios. Mus palydintys žmonės neturi užstoti Dievo, ne link jų einame, ne juos pažinti ar kopijuoti turime, o savo gyvenimą gyventi.

Už pokalbį ir už palydėjimą – ačiū!

Kalbino Valdonė Minciūtė


NAUJAUSIAS NUMERIS
2018 m. gruodis 12

Artuma - artuma201812-vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

[email protected]
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22