Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

Meilės džiaugsmas

Šeima moko Bažnyčią mylėti

2017-01-09 | Pokalbis su kardinolu Audriu Juozu BAČKIU
artuma201701-rs-10_2
Silvijos Knezekytės nuotrauka

Daug metų Artumos svarbiausia teminė skiltis buvo „Didelės ir mažos kryžkelės“, o štai šįmet ją nutarėme vadinti „Meilės džiaugsmas“! Mat būtent taip popiežius Pranciškus pavadino savo posinodinį apaštališkąjį paraginimą Amoris laetitia – apie meilę šeimoje. Šis laiškas mums, kaip šeimos žurnalui, pasirodė toks aktualus ir įdomus, kad sumanėme visus šiuos metus skirti jam aptarti. O apie jo atsiradimo aplinkybes ir tikslus turbūt geriausiai Lietuvoje žino kardinolas Audrys Juozas BAČKIS – ne tik dėl to, kad jis yra LVK Šeimos reikalų tarybos pirmininkas, pats dalyvavęs šeimai skirtame sinode, bet ir todėl, kad jam nuolat rūpėjo ir teberūpi šeimų gyvenimas, jų rūpesčiai ir džiaugsmai.

Kodėl eilinė šeima turėtų domėtis šiuo dokumentu? Gal jį studijuoti derėtų tik kunigams, šeimos centrams, sielovadininkams?

Šis dokumentas kilo iš Visuotinės Bažnyčios rūpesčio dėl šeimos, išgyvenančios krizę visuose kraštuose, skirtingai pagal žemynus. Šiandien, kai skleidžiamos įvairios ideologijos, atvirai puolančios šeimą, nebepriimančios prigimtinio įstatymo, Dievo plano sukuriant vyrą ir moterį, Bažnyčia rūpinasi matydama daug dėl įvairiausių motyvų nelaimingų ir išyrančių šeimų, tad nori išreikšti begalinį savo rūpestį dėl šeimos. Ją puola ir kultūrinė aplinka, bet net ir juridiškai ji puolama. Bažnyčia „serga“ šeimos reikalais ir gina ją – ne tik šeimos instituciją, bet ir kiekvieną konkrečią šeimą, nes šeimos gerovė yra esminis dalykas ne tik Bažnyčiai, bet ir visai visuomenei.
Popiežius 2014 ir 2015 metais sukvietė šeimos klausimais du sinodus; viso pasaulio vyskupijose buvo padaryta apklausa apie šeimų realybę, rūpesčius, kaip pagerinti padėtį. Šventasis Tėvas norėjo išgirsti Bažnyčių įvairiuose kraštuose balsą, sužinoti tikrą padėtį, atsižvelgti į jų lūkesčius. Ir tada pagal gautus atsakymus buvo parengtas pirmasis dokumentas apie pastoracinius iššūkius šeimai evangelizacijos kontekste. Tokia buvo ir pirmojo sinodo tema.

Paprastai kalbant, popiežiui ir Bažnyčiai buvo labai svarbu išgirsti apie tą realybę, kurioje gyvena šeimos, ir tuomet į ją atsiremti?

Taip, svarbu suprasti, kur skauda ir ką reikia daryti. Po pirmojo sinodo visame pasaulyje buvo padaryta nauja apklausa gilinantis ypač į iškeltąsias problemas, ir tuomet parengtas antrasis dokumentas, kalbantis jau ne tik apie iššūkius, bet ir apie šeimos pašaukimą bei misiją Bažnyčioje ir šiuolaikiniame pasaulyje. Šventasis Tėvas pats dalyvavo visose sinodo sesijose, viską išklausė, nes jam labai rūpėjo, kad būtų dokumentas, skirtas visai Bažnyčiai, vyskupams, kunigams, o ypač šeimoms. Popiežius rašė, kad šiuo paraginimu jis norėjęs su tikra dvasine įžvalga subrandinti pasiūlytas idėjas ir atrasti konkrečių atsakymų į daugybę sunkumų ir iššūkių, su kuriais šeimos turi grumtis. Jis nori kreiptis į šeimą, kalbėti apie meilę šeimoje, o ne vėl išdėstyti Bažnyčios doktriną. Tai buvo jo mintis. Jis nusileidžia ant žemės, stebėdamas konkretų šeimų gyvenimą. Viena šeima, pristatydama šį paraginimą, kalbėjo: „Popiežius moko to, ko pats išmoko iš šeimų.“ Labai iškalbinga yra vieta, kur jis pakartoja skundus, padejavimus, girdimus šeimose, mąstydamas apie juos: „Mano vyras į mane nepažvelgia, atrodo, kad aš nematoma.“ „Pažiūrėk į mane, kai aš su tavimi kalbu.“ „Mano žmona į mane nebežiūri, dabar mato tik savo vaikus.“ „Namie niekam nerūpiu, niekas manęs nemato, tarsi manęs nebūtų“ (128).

Ketvirtajame, sakyčiau, pagrindiniame Amoris laetitia skyriuje popiežius apmąsto šv. apaštalo Pauliaus Himną meilei ir labai konkrečiai pritaiko jį šeimos gyvenimui – tai labai graži lectio divina. Pagrindas yra himno egzegezė, o paskui jis iš savo patirties ir dvasingai, ir, drįstu sakyti, poetiškai jautriai kalba apie šeimos kasdienybę. Ir tuo man šis dokumentas skiriasi nuo kitų. Jis kalba apie šeimą, apie meilės džiaugsmą, kaip ugdyti meilę ir ja gyventi šeimoje. Beje, sykiu įspėja neperlenkti lazdos; nereikia kelti tokio idealo, kuris yra nepasiekiamas.

Apaštališkasis paraginimas originalus ir dėl naujo kalbėjimo būdo. Kardinolas Christophas Schönbornas pabrėžė, kad pirmą kartą Bažnyčios dokumentas naudoja tokią familiarią kalbą, per daug nesileidžia į doktrinos svarstymus, tik trumpai primena pagrindinį Bažnyčios mokymą, pagrįstą Šventuoju Raštu; visą – nuo Humanae vitae, Familiaris consortio, Jono Pauliaus II kūno teologiją, bet žvelgia į konkrečių šeimų gyvenimą ir nori joms prakalbėti. Tas naujas kalbėjimo būdas, tarsi sielovadinis pokalbis, yra labai svarbus; ir reikia jį priimti bei susimąstyti, ką popiežius nori iš tikrųjų pasakyti. Jis nori priversti mus galvoti apie meilę šeimoje. Tai ne traktatas apie santuoką ir apie šeimą, bet apmąstymas apie meilę santuokoje. Jis nori, kad Bažnyčia labiau susirūpintų šeimų sielovada, kad kunigai būtų geriau paruošti tai atlikti, kad jiems į pagalbą ateitų krikščioniškos šeimos. Jam rūpi pastūmėti Bažnyčią eiti gailestingumo keliu sielovadoje!

Išties, ar buvo dar kuris popiežius, Magisteriumo dokumente davęs tokį nurodymą: „Iš ryto turite pabučiuoti vienas kitą!“?

Taip, o vakare susitaikyti! Popiežius pasilenkia prie šeimos, kalba jai labai draugiškai. Be to, jis cituoja ne tik abiejų sinodų baigiamuosius bei kitus Bažnyčios dokumentus, bet ir Martiną Lutherį Kingą, psichologą Erichą Frommą, poetus, Pietų Amerikos, Korėjos vyskupų konferencijas. Amoris laetitia yra jo dokumentas, kuriame labai daug jo asmeniškų įžvalgų.

Per abu sinodus žiniasklaida kūrė intrigą, ką galiausiai popiežius pasakys kai kuriais klausimais. Atrodo, kad tai visiškai užgožė, kaip vėliau pasirodė, kur kas platesnę žinią – tą Dievo ir Bažnyčios meilės šeimai jūrą, kurią popiežius bando parodyti.

Pranciškus kartą net susierzino ir žurnalistams, kurie klausė dėl žmonių, gyvenančių be Bažnyčios palaimintos santuokos, Komunijos priėmimo, pasakė: „Jau užtenka. Mes norime gelbėti šeimą, kalbame apie šeimą, kaip jai padėti, o jūs matote tik vieną kitą dalyką. Ne apie tai buvo sinodas!“ Popiežius kalba apie meilę šeimoje. Tiems, kurie susituokę Bažnyčioje ir laimingai gyvena. Bet atsižvelgia ir į tuos, kurie gyvena vadinamosiose „nereguliariose“ situacijose arba tiesiog į kartu be santuokos gyvenančius asmenis. Jie nepajėgia pilnai gyventi pagal Dievo įstatymą, bet irgi yra kviečiami eiti meilės keliu, surasti teisingą kelią ir stengtis, jeigu ką gali, atitaisyti.

Paraginime popiežius kalba ir apie lytiškumą. Jis sako: pats Dievas sukūrė lytiškumą – nuostabią dovaną Jo kūriniams. Todėl erotinis meilės matmuo laikytinas ne „leistina blogybe“ ar „našta dėl šeimos gėrio“, bet Dievo dovana, pagražinančia sutuoktinių susitikimą. Anksčiau buvo kiek kitoks Bažnyčios žvilgsnis į tai. 1917 m. Kanonų teisės kodeksas dar kalbėjo apie santuoką kaip remedium concupiscentiae – lyg „vaistą nuo geidulių“. Toks požiūris pasikeitė po Vatikano II Susirinkimo, kuris sako, kad šeima yra meilės gyvenimo bendruomenė, o popiežius nori dar stipriau išryškinti meilės lemiamą aspektą šeimoje – Dievas yra meilė; mūsų meilė yra dalyvavimas Dievo meilėje, ji gali visuomet augti, tai meilei nėra ribų, nes jos šaltinis yra beribis. Pranciškus ragina atrasti, kad šeima yra gražiausias Dievo sukurtas dalykas; kai vienas kitą myli, tai yra didžiausias džiaugsmas žmogui. Ir čia yra ta pastaba, kuri ir sinodo buvo padaryta, kad, nepaisant visų iššūkių ir krizių bei paplitusio nesantuokinio gyvenimo, dauguma jaunuolių turi viltį, svajonę, tikėjimą sukurti gražią santuoką ir šeimą. Pati prigimtis reikalauja mylėti žmogų visą gyvenimą. Santuokinė meilė yra pašventinta, praturtinta, apšviesta Santuokos sakramento malonės – tai yra idealus kelias.
Skaitydamas daugybę kartų pasižymėjau, kaip popiežius kreipiasi į visas šeimas ir išreiškia dėkingumą: „Turime būti dėkingi, juk dauguma žmonių vertina laiko išbandymą atlaikančius šeimos santykius, kupinus tarpusavio pagalbos.“ „Mes dėkojame už liudijimą tų visų santuokų, kurios yra ne tik patvarios, bet ir drauge gyvena išlaikydamos tarpusavio meilės ryšius.“ „Dėkoju Dievui už gausybę šeimų, kurios nors toli gražu nelaiko savęs tobulomis, bet gyvena meilėje, įgyvendina savo pašaukimą ir žengia pirmyn nepaisydamos gausių sunkumų.“

 

artuma201701-rs-10_1

Kai kurie kaltina, kad Pranciškus rūpinasi tik išsiskyrusiųjų sielovada...

Tikrai ne. Popiežius nori gelbėti šeimą, padėti jai įveikti sunkumus. Tai yra skęstantis laivas, ir reikia rūpintis, kad tas laivas neskęstų. Svarbiausia – palaikyti šeimą, kad žmonės atrastų šeimos gyvenimo grožį, norėtų tuoktis, kartu gyventi, visam gyvenimui įsipareigoti, idant meilė galėtų nuolat augti.

Visas šeštas skyrius skirtas sielovadai, parengimui santuokai. Visi sutinka, kad geriausias parengimas prasideda dar tėvų šeimoje. Kas augo darnioje šeimoje, tas geriausiai išmoksta, kas yra santuokinis gyvenimas. Tai tęsiasi ir mokykloje, jei mokykla nepropaguoja tokių klaidingų idėjų, kaip gender ar pan. Paskui vyksta parengimas prieš pat santuoką. Lietuvoje tikrai daug daroma, bet to neužtenka. Susiduriame su visiems akivaizdžia problema – tikėjimo stoka; ateinantieji priimti Santuokos sakramento ne visuomet turi tikėjimą ar supranta, ką tai reiškia. „Ai, mano sutuoktinė (seneliai, tėvai) nori, kad būtinai tuoktumės bažnyčioje, tai aš einu.“ Bet ar toks žmogus iš tikrųjų prisiima visus įsipareigojimus, į kuriuos kviečia Bažnyčia?..

Popiežius šeštajame skyriuje kalba ne apie kažkokias ypatingas ir naujas sielovados formas, bet apie pasirengimą ir palydėjimą parapijoje, jis išryškina bendruomenės svarbą besiruošiantiems santuokai ar jaunai šeimai.

Tai yra vienas sunkiausių dalykų sielovadoje. Trūksta sielovadininkų kunigų, kurie suprastų šeimos gyvenimą, bendrautų su šeimomis ir rastų bendrą kalbą su jomis, padrąsintų ir palaikytų jas. Kita vertus, Santuoka yra sakramentas, priimamas bažnyčioje su Bažnyčios palaiminimu, tokiu būdu sutuoktiniai įeina dar giliau į jos bendruomenę. Didelė nelaimė, kai žmonės į bažnyčią ateina tik formaliai susituokti. Man visuomet yra skaudu ir nesuprantama, kai žmonės prašo Santuokos sakramento be Mišių (Italijoje, Prancūzijoje kiekviena bažnytinė santuoka yra su Mišiomis, o kai kur net ir per sekmadienio Mišias – su visa parapija!), – juk priimi sakramentą, nori Dievo palaiminimo, pagalbos, įsipareigoji visos Dievo tautos akivaizdoje. Ar čia nepasirodo tikėjimo stygius? Parengimas Santuokai turi būti tikras įvedimas į krikščionišką bendruomenę. Tai yra siektinas tikslas, bet labai sunku jį pasiekti.

Popiežius stipriai pabrėžia būtinybę palydėti žmones po Santuokos, nes pirmaisiais metais neišvengiamai kils sunkumų, krizių, ypač mūsų laikais, kai gyvenimas toks individualistinis; tad svarbu, kad jau patyrusios šeimos, išgyvenusios panašių išbandymų, būtų šalia ir padėtų.

Verta paminėti ir septintą skyrių, kur popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį į vaikų auklėjimą. Šios įžvalgos labai įdomios ir asmeniškos, – apie tai beveik nebuvo kalbėta sinode. Jis rašė iš savo patyrimo, nes dėstė mokyklose ir jėzuitų kolegijose. Popiežius net pataria, kaip auklėti vaikus: nereikia norėti užimti vaiko erdvę, kontroliuoti, kur jis eina, ką jis daro ir pan. Jei jūs tik primesite savo tvarką ir kontroliuosite, pasak Pranciškaus, tą dieną, kai vaikas bus laisvas, jis viską paliks ir eis savo keliais. Reikia auklėti vaiko asmenybę, kad jis mokėtų pasirinkti ir daryti, kas gera. Popiežius pabrėžė tikėjimo perdavimo vaikams svarbą. Šeima turi būti vieta, kur mokoma suvokti tikėjimo grožį, melstis ir tarnauti artimui. Receptų nėra – būtina prisitaikyti prie kiekvieno vaiko.

Ir lytinis auklėjimas, jis pabrėžia, yra tėvų pareiga, bet svarbu, kad ir mokykloje nebūtų mokoma tik „apsisaugoti“. Yra ir psichologinių įžvalgų, bet labiausiai dvasinių – kaip gerbti žmogų, kaip gerbti augančią asmenybę, kad jis išmoktų gyventi, priimti iššūkius.

 

artuma201701-rs-10_3

Vytauto Salinio nuotrauka

Visa tai rodo, koks tikras ganytojas yra popiežius. Jis rašo dokumentą, bet nusileidžia į vaikų akių lygį, į šeimų realybę ir apie ją kalba. Viešojoje erdvėje kartais pasigirsta kaltinimų, kad tai galbūt veda į situacinę moralę, kada mes taikomės prie kiekvienos situacijos; ir iš kunigų kartais pasigirsta lyg ir nusivylimas, jog nėra aiškių nurodymų, kaip elgtis. Ką popiežius nori pasakyti? Jis turbūt tikrai neveda į laksistinės sąžinės formavimą arba situacinę etiką?

Neveda, bet jis labai aiškiai sako: „Mes neturime tiktai primesti taisykles.“ Tai jis sakė ir sinodo pabaigoje: „Nekurkime abstrakčios šeimos idėjos, tokio idealo, kuris yra nepasiekiamas; paskui mesim akmenis, jei kas neatitinka to idealo. Tuomet esame kaip tie fariziejai, kurie apsivilkę savo autoritetu mėto akmenis ir nepadeda žmonėms pakelti tų sunkumų.“ Svarbiausia yra visų žmonių dvasinis palydėjimas, taip pat ir bažnyčioje susituokusių šeimų palydėjimas, kad galėtų sukurti šeimą, kur yra ir meilė, ir džiaugsmas, kylantis iš meilės. O palydint reikalinga dvasinė įžvalga – įsiklausyti į kiekvieną, žiūrėti, kaip galima padėti tiems, kam nepasisekė. Popiežius sako: „Dvi logikos buvo Bažnyčios istorijoje: atmesti visa, kas bloga, t. y. atskirti nuo Bažnyčios, arba, priešingai, bandyti juos vėl įtraukti, integruoti į Bažnyčią, kad jie surastų savo vietą.“ Jis ragina vyskupus, kunigus rasti būdų, kad tie, kurie yra vadinamosiose „nereguliariose“ situacijose, atrastų savo vietą Bažnyčioje. Jis nesako duoti jiems Komuniją, bet siūlo padėti surasti savo vietą Bažnyčioje. Viename krašte tai bus įmanoma, kitame bus sunkiau. Vienur gal pasipiktintų, kitur sakytų: „Pagaliau Bažnyčia atsigręžė ir parodė gailestingumą.“ Bažnyčios mokslas nepasikeitė, popiežius tikrai pripažįsta, kad gali būti tik viena santuoka visam gyvenimui. Bet ką daryti su antrą kartą susituokusiais žmonėmis? Jei šeimoje vis tiek yra meilė, jie gražiai rūpinasi savo vaikais, krikščioniškai auklėja, kodėl tas žmogus negali dirbti karitatyvinio darbo, įsitraukti į bažnytinę veiklą? Popiežius užsimena, kad Komunija nėra tik premija šventiems ir nusipelniusiems; niekas neturime teisės į Komuniją, tačiau Komunija yra vaistas, pagalba. Mes turime viską įvertinti.

Pranciškus jau daug kur sakė, kad jeigu žmonės padarė mažą žingsnelį pirmyn didesnės meilės šeimoje ar net tikėjimo plotmėje supratę, kad gal padarė klaidą, kad gailisi dėl to, reikia tai įvertinti. Kartais juokais sakau: „Tu gali kasdien mušti savo žmoną, eiti išpažinties ir viskas bus tvarkoje? O tie, kurie myli vienas kitą, rūpinasi vaikais, nors ir yra nesusituokę – Bažnyčios atstumti?“ Popiežius labai aiškiai nurodo, kad „Bažnyčios kelias yra ne visam laikui pasmerkti, bet ant kiekvieno, kuris to nuoširdžiai prašo, išlieti Dievo gailestingumą“. Tai yra palikta dvasiniam palydėjimui – reikia išsiaiškinti, kaip tokia padėtis atsirado, ar viską padarė, kad neiširtų santuoka, ar yra jo kaltė, ar jis gailisi dėl to, ką blogo padarė, kokia vaikų padėtis, ar tikrai jais pasirūpina. Santuoka yra negaliojanti, jei tuokiantis vyrauja baimė, prievarta. Tad reikėtų žiūrėti, ar nėra kitų santuoką negaliojančia darančių priežasčių?

Man santuoka, kokios Dievas norėjo, yra viena – vyro ir moters susivienijimas meilės ryšiais ir jie tampa vienu kūnu. O paskui yra civilinės, yra ir bažnytinės taisyklės. Turime žiūrėti, kad mūsų sprendimai atitiktų Dievo norus, Bažnyčios normas. Bet popiežius pabrėžia sielovadinį gailestingumą. Reikia žiūrėti su gailestingumu, nesmerkti žmonių, neatmesti, bet, priešingai, bandyti juos pritraukti, kad jie atrastų visą šeimos grožį ir meilės džiaugsmą. Reikia žmogų palydėti, viską gražiai išaiškinti. Dabar jau žmonės tai supranta. Bažnyčioje tiek daug žmonių, kurie negali priimti Komunijos, bet ateina paprašyti palaiminimo ir nereikalauja daugiau. Jie supranta savo situaciją, kad ji pilnai neatitinka Dievo plano, ir nežiūri į tai kaip į Bažnyčios bausmę.

Palydėjimas yra būtent kunigo sielovadininko misija, pašaukimas. Galbūt per dažnai mes reikalaujame iš kunigų šventumo, bet gal galime savęs paklausti, o kaip mes, šeimos, galime padėti jiems būti gerais ganytojais?

Kunigai, kaip ir visi žmonės, turi savo silpnumų, nėra šventieji, todėl už juos reikia melstis. Malda už kunigus yra labai svarbi.
Bet svarbiausia spraga yra seminarijos auklėjime. Dėstant moralinę teologiją ir apie šeimą, dar reikia padaryti didelį žingsnį pirmyn – labiau žiūrėti ne į įstatymą, bet į žmogaus sąžinę. Ganytojai negali tenkintis vien moralės įstatymų taikymu, bet yra kviečiami ugdyti sąžines, o ne užimti jos vietą. Taip pat kunigai turi prisiartinti prie šeimų, o šeimos prie kunigo – jį pakviesti, pabūti kartu, kad kunigas išgirstų jų problemas, matytų, koks yra šeimos gyvenimas. Juk kunigas dažnai yra vienišas, jam būtų sveika pabūti kartu. Valgai picą ar cepelinus – pasikviesk ir jį drauge pavalgyti!

Tad šeimos gali padėti malda ir atvertomis durimis. Paimkite į savo rankas kunigus, paglobokite, kad jie atsiverstų ir suprastų. Dėkoju Dievui, kad savo gyvenime suradau gražių šeimų, kur esu priimtas ir jaučiuosi kaip namie.

Popiežius iškėlė šeimos svarbą, jos misiją pasaulyje.

Jis pabrėžia šeimos misiją – pačios šeimos gali geriausiai liudyti meilės šeimoje grožį, apaštalauti. Net užsimena, kad mes iš šeimų turime pasimokyti, kas yra meilė. Ir Bažnyčia, kuri turi būti motiniška visiems vaikams, turi pasimokyti iš šeimų, kur gražiausiai išsivysto bendruomeninė meilė. Šeima yra gražiausia meilės bendruomenė. Bažnyčia – tikinčiųjų bendruomenė – niekad netaps tokia šilta, tokia graži, tokia maža, bet vėl gali pasimokyti iš tos meilės, iš to džiaugsmo, kurį patiria žmonės šeimoje, kad ir mūsų bendruomenės būtų džiugesnės ir linksmesnės.

Labai ačiū Jums už įvadą į „Meilės džiaugsmą“.

Kalbėjosi Darius Chmieliauskas


NAUJAUSIAS NUMERIS
2017 m. sausis 1

Artuma - artuma201701_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22