Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

2017 m. sausis 1
Meilės džiaugsmas

Per amžius ginama santuokos laisvė

Keli faktai iš santuokos ir šeimos istorijos (I)

2017-03-11 | Romanas KAZAKEVIČIUS
artuma201701 rs 14 15

Romanas KAZAKEVIČIUSRomanas KAZAKEVIČIUS

„Santuoka yra vyro ir moters sąjunga, vienybė visam gyvenimui, bendrystė dieviškojoje ir žmogiškojoje teisėje.“ Šių žodžių autorius nėra koks nors dabartinis krikdemas, tačiau taip ar panašiai būtų galima išversti III amžiaus pirmoje pusėje gyvenusio romėnų teisininko pagonio Herenijaus Modestino žodžius. Šis apibrėžimas įtrauktas į Digestų rinkinį, kuriame imperatoriaus Justiniano nurodymu teisės normos buvo surinktos ir susistemintos; vėliau jos padarė lemiamą įtaką Vakarų teisei.

Grįždami keliomis dešimtimis metų atgal, į II amžiaus vidurį ar pabaigą, aptiktume krikščionišką raštijos paminklą – „Laišką Diognetui“. Kartais jis buvo priskiriamas šv. Klemensui Aleksandriečiui, vienam iš ankstyvųjų Bažnyčios tėvų, tačiau šiandien tyrinėtojai sutaria, jog tikrasis autorius, neabejotinai didelės kultūros žmogus, yra „nežinomas“. Jo plunksnai priklauso garsieji žodžiai, jog krikščionys „gyvena savo tėviškėse, bet kaip įnamiai; dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai, bet visa nukenčia kaip svetimieji; kiekvienas svetimas kraštas jiems yra tėvynė, o kiekviena tėvynė – jiems svetima“ (5). Kaip galima spėti, laiško autorius savo adresatui bandė įrodyti, jog tuometiniai kaltinimai krikščionims, esą jie, šiandien sakytume, socialiai žalingi, yra neteisingi, nes krikščionys puikiai prisitaiko prie „graikų ar barbarų miestų“, laikosi vietinių papročių, apdaro, mitybos. Kita vertus, autorius bando perteikti ir tikėjimo matmenį, kuris paradoksaliai yra šioje apčiuopiamoje tikrovėje ir tuo pat metu ne joje. Mus gali sudominti pastaba, kad krikščionis „papročiais nesiskiria nuo kitų“, o kalbant apie šeimą, „kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų“. Ir „kūdikių neišmetinėja“, priduria autorius, užsimindamas apie vieną tų laikų žiaurią praktiką Romos imperijoje.

„Laiškas Diognetui“ ir kiti istoriniai liudijimai rodo, jog pirmaisiais amžiais krikščionys, kurdami santuoką ir šeimą, elgėsi „kaip visi“, pagal bendras normas. Krikščionys žydai tuokėsi pagal žydų papročius, graikai krikščionys – pagal graikų papročius, romėnai krikščionys – pagal romėnų papročius.

Vis dėlto „Laiško Diognetui“ autorius buvo ne visai tikslus. Taip, krikščionys siekė būti gerais piliečiais, bet negalėjo perimti visų papročių. Pavyzdžiui, negalėjo aukoti, kaip buvo įprasta tarp graikų ir romėnų, pagonių dievaičiams. Įtampą tiek pirmaisiais krikščionybės amžiais Romos imperijoje, tiek ankstyvaisiais viduramžiais, kai Europą užpildė germanų gentys ir jų sukurtos valstybės, kėlė ir faktinė nelygybė tarp turtingų ir vargšų, laisvųjų ir vergų, nors žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos visi žmonės yra lygūs.

Per keletą amžių romėnų teisė palengva atsisakė tėvo ar vyro visagalybės santuokos sudarymo klausimais, pripažindama abipusio, vyro ir moters, laisvo sutikimo tuoktis principą. Šį principą perėmė Bažnyčios vyresnieji ir kaip principas jis buvo ginamas. Tačiau istorinės studijos rodo, jog tiek prieš tūkstantuosius metus, tiek šimtmečius po jų jaunuolių santuoka Vakaruose dažnai buvo šeimos galvos sprendimas, ypač kalbant apie feodalus ar pasiturinčius asmenis. Jie santuoką naudodavo kaip galios plėtimo, materialinio turto perskirstymo ar naudos įrankį, taikos susitarimo garantą. Būta ne vieno susikirtimo, teisinio ir visuomeninio, tarp Bažnyčios narių, kurie gynė laisvą jaunuolių pasirinkimą, ir jų šeimų, kurioms tai visiškai nepatiko.

Nėra žinoma apie krikščioniškos santuokos liturgijos siaurąja prasme egzistavimą Vakarų Bažnyčioje iki IX amžiaus, nors ankstyvesnių užuominų yra Rytų krikščionybėje. Kitaip tariant, krikščionys sudarydavo santuoką ir sukurdavo šeimą be specialios krikščioniškos ceremonijos, ne bažnyčioje ir be dvasininko. Pakakdavo sutuoktinių (ir jų šeimų) sutarimo. Be abejo, santuoka buvo svarbus įvykis, tad jis pagal galimybes buvo lydimas tam tikrų apeigų, simbolių, tokių kaip žiedo įteikimas, nuometo uždėjimas, iškilmingas nuotakos išėjimas iš namų ar įžengimas į naujus namus ir, žinoma, pokylis. Taip vyksta ir dabar, bet savaime tai nėra krikščioniški veiksmai. Yra liudijimų, kad krikščionys savo santuoką palydėdavo malda, palaiminimu, bendruomenės sveikinimu, kartais ir dvasininko malda. Antai V a. pradžioje kunigas Steponas Afrikietis veikale Vita Amatoris nurodo, kad vyskupas Valerianas buvo pakviestas į sutuoktinių kambarį paliudyti jų sąjungos, palaiminti ir pasimelsti už juos. Tai vyko Galijoje (Prancūzijoje).

Labai aiškiai 866 m. bulgarų kunigaikščiui Borisui apie tai rašo popiežius Mikalojus I, aiškindamas katalikų tikėjimą ir praktiką. Paminėdamas „iš senovės“ paveldėtą paprotį, šis popiežius pasakoja apie tam tikrą santuokos ceremoniją bažnyčioje, dalyvaujant ir kunigui, tačiau tuoj pat priduria, kad nesant tam galimybių, „pagal įstatymus, vien pritarimas tų, apie kurių sąjungą kalbama, yra pakankamas. Ir jei trūktų tik šio pritarimo santuokoje, visa kita yra nenaudinga, net jei ji būtų pažymėta (kūno) sueitimi: tai patvirtina didis mokytojas Jonas Auksaburnis, kuris sako, jog ne sueitis, o valia sukuria santuoką“.

Tačiau po tūkstantųjų metų ši situacija pasikeitė – santuokos liturgija ir disciplina pradėjo įgauti apčiuopiamas formas. Kokie to motyvai? Viena, tai objektyvus poreikis žinoti: kas ir su kuo yra susituokę? Ar iš tiesų susituokę, ar laikinai gyvena kartu? Ar vienas iš sutuoktinių nebuvo susituokęs (kartą ar porą) prieš tai? Ar nebuvo pasinaudota mergina, sakant, kad su ja susituokta, o paskui pareiškiant, jog pajuokauta? Ar santuoka buvo laisva, ar nebuvo slapto spaudimo? O kur dar klausimai, susiję su atsakomybe už vaikus ir paveldėjimu. Todėl palaipsniui įsitvirtino taisyklė, jog katalikų santuoka turi būti vieša, su dviem liudininkais, prie bažnyčios ar jos viduje. Dvasininkijai, kaip išsilavinusiai ir raštingai visuotinio analfabetizmo kontekste grupei, teko atsakomybė „patikrinti“, ar nėra kliūčių sužadėtiniams susituokti. Kai kurie istorikai šį procesą sieja su viduramžių demografiniu ir ekonominiu pakilimu, sustiprinusiu poreikį žinoti apie asmenų santuokinį statusą.

Be to, po tūkstantųjų metų Bažnyčia pradėjo įgauti didesnę nepriklausomybę nuo valdovų, nuo valdžios įtakų ir interesų. Po ilgo ir sunkaus konflikto buvo įtvirtintas pasaulietinės ir religinės srities kompetencijų atskyrimas. Tai leido geriau išryškinti specifiškai krikščioniškus santuokos reikalavimus – vienybę ir neišardomumą, atskiriant juos nuo žmogiškųjų, pavyzdžiui, paveldėjimo ar galios plėtimo klausimų.

XII amžiaus kanonistai ir teologai jau rimtai gilinosi į santuokos sakramentiškumą ir dvasingumą, pagal apaštalo Pauliaus analogiją vyro ir moters sąjungą gretindami su Kristaus ir Bažnyčios sąjunga. Kai kas sako, kad Santuokos sakramentas tada ir buvo „išrastas“, tačiau tai yra sakramento painiojimas su liturginių ir teisinių jo formų atsiradimu arba kaita. Svarbu pasakyti, kad santuokai privalomai tampant „formaliai“ ir viešai, 1159–1181 m. valdęs iškilus kanonistas popiežius Aleksandras III dar kartą patvirtino, kad esminė ir pagrindinė santuokos sąlyga yra vyro ir moters laisvas pritarimas. Svarbu ir kita, bet nebūtina, kad santuoka galiotų. Jo sprendimai buvo įtraukti į kanoninius rinkinius, kurie šimtus metų naudoti Bažnyčios teisėje ir padėjo dabartinės bažnytinės teisės pagrindus.

Kalbant apie santuoką Vakarų krikščionijoje po tūkstantųjų metų, svarbus buvo celibato, kunigiškojo ar vienuolinio, gretinimas su santuokine būkle palyginti su pirmųjų krikščionybės amžių argumentais. Buvo svarbių autorių, kurie supriešino celibatą ir santuoką, pastarąją nuvertindami ar laikydami ją neišvengiama „blogybe“ dėl visuomeninių poreikių. Kita vertus, visiškai netiesa, kaip kartais galima perskaityti, kad tai buvo vienintelis ir dominuojantis mąstymas. Šiandien šis supriešinimas Bažnyčioje jau seniai ir tvirtai įveiktas, nevengiant vidinės savikritikos. Tačiau tai jau kitos diskusijos tema, kaip ir protestantiškosios Reformacijos kritika katalikiškai doktrinai ir praktikai. Kaip žinia, Martinui Lutheriui santuoka buvo labiau žmogiškai, o ne dieviškai tvarkai priklausantis gėris, todėl santuoka jam nebuvo „sakramentas“.

O kaip katalikiškuose kraštuose? Įtampa tarp principų ir praktikos liko, ir tai rodo du ryškūs pavyzdžiai. 1545–1563 m. vykęs Tridento Susirinkimas patvirtino, oponuojant protestantams, kad santuoka yra sakramentas, nurodė, kad ji turi būti vieša ir kad jai sudaryti pakanka besituokiančiųjų valios. Katalikiškojoje Prancūzijoje šis nurodymas niekada nebuvo viešai publikuotas, nes prieštaravo 1556 m. karaliaus Henriko II potvarkiui, kurį 1639 metais patvirtino Liudvikas XIII. Henrikas II „po skundų, mums pateiktų dėl santuokų, kurios kasdien sudaromos mūsų karalystėje <...> vaikų, jų tėvams ir motinoms nežinant ir prieš jų pritarimą, dėl kūniškos valios, nepadorios ir netvarkingos, jokiu būdu nepaisant Dievo baimės, garbės, pagarbos ir paklusnumo, kuris privalus minėtiems tėvams“, nurodė, jog vyrai iki 30 ir moterys iki 25 metų turi gauti tėvų pritarimą, kitaip bus griežtai nubausti. Liudvikas XIII patikslino, kad tėvų pritarimo reikia paprašyti „raštu“.

Panašiai skamba ir nuoširdaus kataliko Ispanijos karaliaus Karolio III 1776 m. potvarkis Real Pragmática, pritaikytas milžiniškose Ispanijos kolonijose Amerikos žemyne. Potvarkyje nurodoma, kad vaikai iki 25 metų turi gauti tėvo (arba motinos, globėjo) sutikimą, o po 25 metų – pritarimą. Be to, įtvirtintos normos, kurios stabdė statusu ar kilme „nelygias“ santuokas, pavyzdžiui, tarp kilmingo ispano ir Amerikos indėnės, nors abu būtų katalikai. Nors buvo reikšmingų atnaujinimų, šios nuostatos pasiekė ir XX amžių.

Bet apie tai – kitame Artumos numeryje.


NAUJAUSIAS NUMERIS
2017 m. liepa–rugpjūtis 7/8

Artuma - artuma201707-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22