Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2017 m. gegužė 5

Meilė visada dovanoja gyvybę...

2017-05-05 | Darius CHMIELIAUSKAS
artuma201705-rs-01.jpg
Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

d-chmieliauskas.jpg

Darius CHMIELIAUSKAS

Taip prasideda popiežiaus Pranciškaus Meilės džiaugsmo, kurį šįmet drauge su Jumis, mieli Artumos bičiuliai, norime geriau pažinti, penktasis skyrius – Meilė, kuri tapo vaisinga – jį šiame numeryje ir turėtume panagrinėti. Atrodė – toks grožis, ir už lango, ir Motinų, ir Marijos mėnuo, tad bus taip gera bei paprasta gegužę kalbėti apie gyvybę, vaisingumą – juk ypač krikščionims, regis, puikiai suprantama tema bei realybė. Pasirodo, ne viskas taip paprasta, kaip savaime atrodo, o kalbėti, aiškintis, ką katalikams tai reiškia, – vis dar verta ir labai reikalinga. Tad bandome bent keletą pėdų nužengti tame gyvybės dovanojimo kelyje.

Tačiau staiga visai naujom spalvom nušvito, nauju kvapu pakvipo man ši kelionė, kai prieš pat Didžiąją savaitę, vadinamąjį Kančios penktadienį prieš Verbas – po beveik penkerių metų onkologinės ligos glėbio – pas Viešpatį Velykų švęsti išlydėjome Bangą Kulikauskaitę – oficialiai turėtume sakyti, gydytoją akušerę-ginekologę, be to, ir Artumos autorę, nors iš tiesų – tiesiog mylimąją Bangą – ne tik mano, mūsų šeimos (keturis iš penkių mūsų vaikų priėmusią), bet ir tūkstančių šeimų, tūkstančių motinų, tūkstančių vaikų numylėtinę, išgelbėjusią, vienas Dievas težino, kiek miriadų gyvybių – ne tik nedarydama abortų, ne tik daugybę moterų drąsinusią gimdyti, bet ir realiais būdais kovojusią už gyvybę ir mistiniu būdu – ligos kančias aukojant ir Viešpaties prašant bent šimtui sielų kas mėnesį leisti atsiverti Dievo meilei; kovojusią ir giliausias dvasines kovas, ir siurrealistiškiausias teisines kovas su mūsų valstybės pareigūnais – už švelnų gimdymą, už galimybę moterims pasirinkti, kur gimdyti – gimdymo namuose ar tiesiog namuose ir už tai net persekiotą baudžiamojoje byloje... kurios pradžia keistai sutapo su jos ligos pradžia, o teismo nuosprendis – su paskutiniais gyvenimo mėnesiais... bylos, kurios apimčių kaži ar yra buvę Lietuvos teismų praktikoj, kuomet apklausta kone pusė tūkstančių šeimų, išdrįsusių gimdyti ne ligoninėje... Deja, dabar atnaujintame procese po apeliacijos jai teks dalyvauti jau iš Anapus...

Banga, dviejų vaikų mama, ignaciškąjį dvasingumą puoselėjančios Krikščioniško gyvenimo bendruomenės narė, yra tas žmogus, apie kurį drąsiai galiu pasakyti – tai Meilė, kuri tapo vaisinga! Iškeliavimo rytą dukrai išsakyti paskutiniai Bangos žodžiai buvo „Jėzus su manimi!“ Štai kas jos vaisingumo šaltinis! Tegu jos žodžiai padeda ir Jums, mielieji, tai patirti (interneto svetainėje www.nebijokvezio.lt, kurią, kaip pati sakė, Viešpats jai leido užbaigti prieš iškeliaujant, rasite ir daugiau).

Šventumas – tai ne auka, tai didžiausia laimė priimti visas Dievo meilės dovanas

Vakar vakare girdėjau nuostabų nuncijaus [Luigi Bonazzi] mokymą apie tai, kad krikščionio gyvenime svarbiausia – ne daryti tikėjimo darbus, kurie patiktų Dievui, bet priimti Dievo meilę, leisti Jam mus mylėti. Tikėjimas – tai tik atsakas į patirtą meilę, gautą dovaną (tai girdėjau ir ignaciškose pagrindo rekolekcijose, bet, matyt, girdėjau kaip žirafa).

Labai palietė nuncijaus asmeninis pokalbis su Dievu maldoje. Kai jis kiek nuliūdęs klausė Jėzaus, ką šiandien galėtų dėl Jo padaryti, Jėzus atsakė: „Ar tai tu kažką dėl manęs darai? Atverk akis ir pamatyk, ką aš dėl tavęs darau.“ Tai pakeitė jo nuotaiką daugeliui metų. Tą patį Dievas pasakė ir Mozei, ir šv. Petrui. Tą patį jis sakė ir man, tik nesupratau.

Šiąnakt suvokiau, kad svarbiausia meditacija buvo „Aš esu vynmedis, o tu – šakelė.“ Man buvo labai sunku tai priimti. Kaip visada, norėjau aukotis, norėjau, kad Jėzus įsišaknytų manyje, mano meilė norėjo atiduoti Jam visus savo syvus. Bet Jis sakė: „Ne, tai aš noriu atiduoti tau savo syvus!“ Jūs irgi pajutote, kad čia kažką praleidžiu, todėl liepėt nekalbėti apie vaisius, o tiesiog priimti Dievo meilę, leisti Jam ilsėtis mano širdyje. Tada buvau laimingiausia. Šiąnakt nuncijaus dėka aš supratau, kad gelbsčiu sielas ir pasaulį ne tada, kai „aukoju“ savo ligą ir chemoterapiją, bet tada, kai priimu Dievo meilę, kai suprantu, kaip Dievas „serga meile“ man nuo mano gimimo, netgi dar anksčiau! Iš asmeninės patirties puikiai suprantu, kaip sunku, kai kažkas nepriima tavo meilės, nes nepasitiki.

Kai birželį per Kryžiaus adoraciją suvokiau, kaip Dievui sunku ir skaudu, kai mes nepriimame Jo meilės, apsisprendžiau melsti Mariją, kad per mėnesį šimtas sielų atsivertų, priimtų Dievo meilę. Pirminė intencija buvo būtent tokia: ne „atsivertimas“, kurį mes dažniausiai suprantame kaip tapimą krikščioniu, bažnyčios lankymą, gerus darbus artimui ir t. t., bet kad priimtų Dievo meilę (to ir man pačiai labiausiai reikia). Mes tik „šakelės“ – nei šaknys, nei vaisiai nėra mūsų. Mes duodame tokius vaisius, kokiame medyje esame. Ir šaknys, ir vaisiai yra Jėzaus, jei esame Jo vynmedyje. Mes galime būti tik Jo syvų, Jo meilės nešėjai, laidininkai. Jei pradėsime tuos vaisius savintis, galvoti, kad be mūsų vynmedis negali tokių vaisių sunokinti, labai suklysime. Nes vynmedis visada gali išsprogdinti naują šakelę, sunokinsiančią dar daugiau vaisių.

„Viskas ir visada yra Dievo meilė mums. Mes manome, kad kai kurie įvykiai nėra Dievo meilė, bet viskas visada yra“, – sako nuncijus. Vėžys – tai toks Dievo meilės potvynis, jog iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mes skęstame, žūvame. Bet jei nustotume blaškytis, griebtis bet kokio šiaudo, kad tik iškeltume galvą virš vandens, nurimtume ir priimtume tokią skandinančią Dievo meilę, mes taptume tarsi amfibijos, kurios gyvena, juda Dievo meilėje, kvėpuoja ja! Tokiems žmonėms norisi bučiuoti rankas. Jie yra „niekas“, „nenaudingi“ pasauliui, bet jų širdyje Dievas gali ilsėtis: čia priimtas kiekvienas Jo meilės lašelis, kiekvienas širdies kampelis jau „apsemtas“ Dievo meilės, čia gydoma Dievo meilės žmogui „liga“. „Stiprink mane razinų tešlainiu, atgaivink mane obuoliais, nes aš sergu meile“ (Gg 2, 5). Gal dėl to Atono kalno vienuoliai vėžį vadina palaiminimu ir meldžia Dievą šios ligos kaip didžiausios malonės, kaip „greitkelio“ į šventumą.
Šventumas – tai ne auka, tai didžiausia laimė priimti visas Dievo meilės dovanas. Ir būsima chemoterapija – tai ne mano auka už taiką Jeruzalėje; tai mano širdies praplatinimas, kad joje tilptų dar daugiau Dievo meilės. Gal tai patrauks ir širdis arabų šalyse, gal nuo to ten pražys atleidimo žiedai ir liausis kankinimai?

Kiekvienas kūdikis – tarsi vėžys. Visi žinome, kad nėštumo metu dingsta apetitas, silpna ir pykina (kaip chemoterapijos metu), daug nepatogumų ir skausmų sukelia užaugęs pilvas ir gimdymas, kūdikis reikalauja nuolatinio dėmesio, moteris negali nieko dirbti, tarsi „iškrenta“ iš visuomenės, o ką jau kalbėti apie bemieges naktis, nuovargį ir liūdesį, kai kūdikis suserga! Taigi, pasaulio akimis, kūdikis yra tarsi vėžys: kvailystė ir vargas, nesėkmė, ypač jei tai jau antras, trečias ar septintas vaikas šeimoje. Bet mylinčios motinos akimis, tai nuostabiausia Dievo dovana, didžiausia laimė, praplatinanti širdį ir vedanti į šventumą.

Gal kai mes nepriimame kūdikių per kontracepciją ir abortus, vėžys yra kitas būdas Dievui pasibelsti į mūsų širdis, pakviesti į šventumą? Tie, kurie atviri Dievo meilei ir dovanoms, su vienodu džiaugsmu priima ir kūdikį, ir vėžį. Vėžys – tai mano šiandienis kūdikis, ir aš mylėsiu jį visa širdimi kaip tikrą Dievo dovaną, kaip perlą. Man buvo labai baisu, kol chemoterapiją priėmiau kaip grėsmę, o ne turtą. Dabar esu laiminga (2013 01 03).

P. S. Laidotuvių rytą gavau žinutę į telefoną iš bičiulės, kuri Bangą pažinojo, galima sakyti, tik iš jos viešos veiklos, tačiau štai ką ji rašė: „Sveikas, pagalvojau, kad Banga yra ta pasaulietė, kuriai drąsiai galima kelti šventumo bylą, – pasistenkit.“ Tai nuskambėjo taip paprastai, kad net pranašiškai! Teliko tą žinutę paskelbti garsiai ir paprašyti Bangą pažinojusiųjų liudijimų... Ir jie pasipylė, ir kone kas antras byloja tą patį – ji tikrai buvo / yra šventa. Nuostabu tai, kad Bangos aplinkoje – daugybė ir visai nekrikščionių, ir netikinčių žmonių, bet ir jie byloja iš esmės tą patį – regintys joje ypatingą šviesą, juntantys šventumo dvelksmą...
Bičiulės žinutėje man labai įstrigo žodis „pasistenkite“ – tai galime padaryti visi: tie, kas pažinojome – paliudykime, kokį pėdsaką ji paliko mūsų gyvenime; tie, kas dar nepažinome, bet galbūt pajusime norą pažinti ir paprašyti jos užtarimo savo reikaluose (o Banga buvo nors ir visa širdimi danguje, tačiau labai stipriai dviem kojom ant žemės!), išdrįskime – ji labai mėgo pokštauti ir maloniai nustebinti! Pirmas dalykas, ko aš Tavęs, Banga, prašau – užkrėsk ir mane ta šypsena ir tikru džiaugsmu, kuriuo Tu aptaškei mus, per Kristų!


NAUJAUSIAS NUMERIS
2017 m. lapkritis 11

Artuma - artuma201711_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22