Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2017 m. lapkritis 11
Meilės džiaugsmas

„Liaukitės mus sodinę ant atsarginių suolelio“

2017-11-23 | Pokalbis su Elvyra KUČINSKAITE
artuma201711-rs-13.jpg
Cooper Smith nuotrauka

Daugiau gyvenimo! Taip savo misiją ir viziją įvardija Šeimos ir asmens saviugdos centras „Bendrakeleiviai“, kuris jau 17 metų teikia psichologinę ir sielovadinę pagalbą besiskiriančioms ir išsiskyrusioms šeimoms, suaugusiesiems ir vaikams, taip pat siūlo skyrybų prevencijos, saviugdos ir savikūros programas. Centras ypač daug dėmesio skiria tėvų skyrybas patyrusiems vaikams – tiesiogiai, dirbdami su jais išėjimo iš skyrybų krizės grupėse ir teikdami pagalbą jų tėvams, supažindindami mokytojus su tėvų skyrybas išgyvenančių vaikų krizės simptomais.

Kalbiname Elvyra KUČINSKAITĘ – vieną iš šio centro įkūrėjų, koordinuojančią centro programas, atsakingą už jų turinį ir kokybę, kaitą bei sklandų komandos darbą. Ji ir pati veda įvairias programas, palydi asmeniškai.

– Ar „Bendrakeleiviai“ aptaria Amoris laetitia VIII skyrių? Kaip jie jį vertina?

e-kucinskaite.jpg

– Taip, žinoma. Aptarėme jį iškart, vos tik dokumentas pasirodė. Emociškai jis buvo sutiktas su palengvėjimo atodūsiu, kuris reikštų įvykus mažą neįtikėtiną stebuklą. Rimtos svarstybos vyksta po žingsnį. Išnirus iš tam tikros atskirties tamsos, kitų žvilgsnis, net ir priimantis, glumina. Žmonėms, kuriuos šis dokumentas liečia tiesiogiai, taip pat ir bendruomenėms užtruks susivokti, kad viskas pamažu keisis. Ir kad ne visada reikia laukti, kol kažkas išneš iš bažnyčių atsarginių suolelius, ant kurių susodinti išsiskyrusieji. Kad galima tai padaryti drauge, susitelkus. Taip būtų lengviau visiems.

– Jūsų centras dirba ir su besiskiriančiomis šeimomis. Kaip Bažnyčia gali padėti žmonėms, kad jie nesiskirtų, bet pereitų per sunkumus ir išbūtų kartu?

– Akivaizdu, jog Bažnyčia yra viena stipriausiai, kryptingiausiai skyrybų prevencijoje veikiančių jėgų – ir kaip institucija, ir kaip bendruomenė. Vien jau savo pozicijos nuoseklumu – ginti, puoselėti, saugoti šeimos institutą – kintančioje visuomenės vertybių „architektūroje“ ji atlieka ne tik labai svarbų, bet ir gyvybiškai būtiną vaidmenį. Ką jau sakyti apie konkrečias šeimos pastoracijos veiklas, metodus ir mastus – jų tikrai apstu. Kita kalba – kokios formos ir būdai yra pasirenkami, ar suspėjama paskui augančius šeimos sielovados poreikius. Šis iššūkis turbūt buvo ir liks aštrus.

Man labai skausmingas atrodo išsiskyrusių šeimų vaikų klausimas. „Skyrybų karta“ – ji ateina kurti šeimų. Bijau, kad nemaža dalis šių žmonių, dabar jau subrendusių, augusių išsiskyrusiose šeimose, savo įsisąmonintų, o dar dažniau – neįsisąmonintų nuostatų „kraujyje“ atsineša suluošintą šeimos įvaizdį, kuriame skyrybos suvokiamos kaip vienas natūralių tarpusavio santykių sprendimo būdų. Dar baisiau, kad jie atsineša ir visuomenės bei Bažnyčios abejingumą šiuo klausimu. Abejingumas ne tik žeidžia ir izoliuoja – jis gali būti suprantamas ir kaip pritarimas...

– Kaip Bažnyčia gali padėti išsiskyrusiems ir sudariusiems antrąją santuoką?

Atsigręžti į juos, taip liudijant bendruomenės rūpestį ir Dievo gailestingumą, matyti, girdėti jų problemas bei poreikius, padėti įsisąmoninti, kad patirti iššūkius antroje santuokoje nėra gėda, kad blogai yra ne jų turėti, o jų nespręsti. Man atrodo, kad būtent esamų ar galimų sunkumų pripažinimas ir pagalba juos sprendžiant yra toji vieta, kuri šaukte šaukiasi sielovados dėmesio. Antrąją santuoką sudariusioms poroms kyla daug specifinių sunkumų. Jei pora save laiko krikščionimis, jai tikrai sunku išsiversti be dvasinės atramos. Ar tikrai niekam parapijose nerūpi suburti maldos-savigalbos grupelę antrąkart susituokusiems? Ar tikrai niekas nenori girdėti, kuo šie žmonės gyvena, pagaliau – kokiomis dovanomis jie gali pasidalyti su kitais? Sunkios patirtys juos privertė parengti daug „namų darbų“ – ar tikrai jie niekam neįdomūs?

Komunijos klausimas antrąkart susituokusiųjų „byloje“ man niekada neatrodė svarbiausias. Pasidalykime žmogiška atida, tiek tikrai mūsų galioje. Ji kažkam gali tapti duona, kurios labai alkstama.

– Ko jie patys tikisi iš Bažnyčios?

Kaip kartą aitriai yra pasakiusi viena šeima, „liaukitės mus sodinę ant atsarginių ar kaltųjų suolelio. Mes gana neblogai patys žinome savo vietą. Bet, gal tai jus nustebins, taip pat žinome, kad šalia mūsų sėdi Jėzus. Kaip ir ten, pirmosiose eilėse“. Ką gi čia bepridursi. Sėdėjo, sėdi ir sėdės, – bus rašomi įvairūs dokumentai ar nebus. Skaitysime mes juos ar neskaitysime. Tylėsime ar kalbėsimės. Ginčysimės, kaltinsime vieni kitus ar stengsimės suprasti. Jėzus atsisės, mūsų neklausdamas, ar gali save mums dovanoti.

– Labai Jums ačiū už pokalbį!

– Užsukite, esate laukiami.


NAUJAUSIAS NUMERIS
2017 m. gruodis 12

Artuma - artuma201712_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22