Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

2018 m. kovas 3
Didelės ir mažos kryžkelės

Kai mes nutylam

arba Atidūs Dievo balsui, kalbančiam į širdį

2018-04-09 | Antanas SAULAITIS SJ
artuma201803-rs-p18.jpg

a-saulaitis.jpg

Antanas SAULAITIS SJ

Ne taip seniai adventui, dabar gavėniai mums primenama, kaip svarbu krikščioniui susitelkti vidinėje tyloje krypčiai, nuosprendžiams ir ryžtui, kad malda yra ne mūsų žodžių daugybė, o pokalbis su Dievu, tokia tyla, kai girdime, klausomės ar skaitome Šventąjį Raštą, ar prisiglaudę prie Mylimojo nurimstame. Tokią tylą, kad ir sūkurių triukšme, liudija mums pažįstamų drąsių, kūrybingų, ištvermingų žmonių gyvenimai.

Pastaruoju metu palaimintosiomis ar šventosiomis paskelbta daug vienuolijų steigėjų ar misijų vadovių tiek Europoje, tiek Naujajame Pasaulyje. Žvilgsnis į jas liudytų tos branduolinės tylos Dievo akivaizdoje galią ir apaštalinį poveikį XIX–XX a. Bažnyčios savivokai, tarnystėms ir gyvenimui.

Motina Pranciška Ksavera Cabrini (1850–1917), būdama maža mergaitė, Italijoje iš popieriaus lankstytais laiveliais upeliu siųsdavo gėlytes Indijos bei Kinijos misionieriams. Vėliau su šešiomis draugėmis ji steigė našlaičių bei pamestinukų namus, lopšelį, nemokamą mokyklą, mokė juos siuvinėti. Popiežius Leonas XIII vietoj tarnystės Kinijoje pasiūlė jai dirbti su gausiais italais imigrantais JAV. Čikagoje vyskupas norėjo jas atgal į Italiją išsiųsti, bet moterys rasdavo jas palaikančių rėmėjų. Kūrybinga, sumani ir maldinga Motina Pranciška Ksavera įsteigė 69 mokyklas, ligonines, globos namus migrantams ir kitokias įstaigas. 1950 m. ji paskelbta migrantų dangiškąja globėja.

Marija Pranciška Clarke (1802–1887) Airijoje maro metais su keturiomis draugėmis įsteigė mergaičių mokyklą. Seserys vadinosi bičiulėmis. Matydamas jų uolumą, kunigas kvietė jas dirbti tarp gausių airių imigrantų Filadelfijoje (JAV). Nuvykusios be lėšų, jos įkūrė mokyklą. Netrukus vyskupo pakviestos Dubjuke (JAV, Ajova) rąstų namelyje įsteigė mergaičių mokyklą, „mokė lyg nemokytojaudamos ir uždegė mergaites pačias kritiškai mąstyti“.

Rąstų trobelėje sielovadą pradėjusi ir anglė sesuo Marija Ignota Hayes (1823–1894) per įžadus pasiryžo priimti misiją. Užuot vykusios į Afriką, seserys JAV pietuose steigė neseniai iš vergijos paleistų afrikiečių vaikų mokyklą.

Sesuo Rožė Filipina Duchesne (1769–1852), būdama 49 m., iš Prancūzijos nuvyko į JAV mokyti naujakurių prancūzų bei indėnų dukrų Luizianoje. Indėnai ją vadino „moterimi, kuri nuolat meldžiasi“, o prancūzų kilmės žmonės – „drąsia sunkiomis sąlygomis, ištverminga, save priimančia, visiems tarnaujančia“. Ji pati sakė: „Dievas nereikalauja didelių darbų, tik nori, kad širdis nieko sau nelaikytų.“ Vakarų prerijose jos gyveno rąstų troboje, pačios rūpinosi maistu, malkomis ir visais namų apyvokos reikalais. Ji kvietė iš Rusijos imperijos 1820 m. išprašytus jėzuitus atvykti į panašaus klimato sąlygas.

Pirmoji JAV gimusi šventoji – Elžbieta Ona Seton (1774–1821) – gyveno našlės skurde su penkiais vaikais, kol giminės, jai tapus katalike, išstūmė iš šeimynos. Su kitomis moterimis ji įsteigė mokyklą, įkūrė pirmąją JAV vienuoliją. Dar gyvai esant, jau buvo 20 seserų bendruomenių.

Motina Teodora Williams (1868–1931) dirbo durininke pas baltaodes seseris, kurios nepriimdavo „juodų“ kandidačių, nes JAV pietiečiai netikėjo, kad juodaodė gali būti tikra vienuolė. Kunigo palaikoma, ji įsteigė juodaodžių seserų vienuoliją, plačiai dirbusią Niujorko Harlemo rajone, kur globojo benamius vaikus, vadovavo vaikų darželiui.

„Viskas, kas susiję su vargšais, yra mūsų reikalas“, – sakė Motina Švenčiausiosios Širdies Juozapa Pariseau (1823–1902), vyskupo kvietimu su penkiomis seserimis iš Kvebeko (Kanada) nuvykusi į Ramiojo vandenyno pakraštį. Bematant ten įkūrė ambulatoriją, globos namus našlaičiams ir asmenims, turintiems proto negalią. Daug dėmesio skyrė mokykloms, pati planavo jų pastatus bei statybas, žinodama, kad „amerikiečiai taip vertina mokslą, kad negailės lėšų mokyklai“. Įsteigė 11 ligoninių, 7 mokyklas naujakuriams, 5 indėnų mokyklas, dvejus našlaičių namus.

Pirmoji Australijos šventoji – Marija Elena MacKillop (1842–1909) – su kitomis seserimis nemokamai mokė ir kitaip tarnavo vargstantiems, pačios būdamos visai neturtingos. Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šv. Juozapo seserų steigėja siekė, kad vienuolija tvarkytųsi pati, nebūtų vyskupo valdoma. Šis vargino jas, peikė, Mariją Eleną net ekskomunikavo. Tačiau jai pritarė bažnytinė vadovybė Romoje, kai jokių apaštalinių tarnysčių toje šalyje nebuvo. Vėliau ji sakė: „Didžiausi geradariai yra man kenkusieji, nes kančia be kaltės ir kartėlio bei kryžiaus nešimas suartina su Dievu.“

Kotryna Drexel (1858–1955) augo Filadelfijoje, turtingoje šeimoje, kuri nuolat tyliai ir kukliai šelpė indėnus ir juodaodžius, šeimoms padėdavo drabužiais, susimokėti nuomą. Rėmė ir misijas. Ji troško stoti į klauzūrinį vienuolyną, tačiau šeimos draugas vyskupas jai pasiūlė laukti ir melstis. Kai su dviem seserimis nuvyko į Romą, prašydamos sielovadininkų indėnams JAV vakaruose, popiežius Leonas XIII pasiūlė jai pačiai ten vykti. Su trylika moterų steigė apaštalinę vienuoliją – Švenčiausiojo Sakramento seseris, sulaukdama šventosios Motinos Pranciškos Ksaveros Cabrini patarimų, kaip tvarkyti naujos vienuolijos dokumentus. Kai vyskupas šventino pirmuosius indėnų žemėse jų namus, prie jų rasta užtaisyto dinamito – ne visi pritarė tarnystei čiabuviams. Ši šventoji įsteigė 145 misijas, 50 afrikiečių mokyklų, 12 indėnų mokyklų.

Apibūdinta kaip „atidi Dievo balsui, kalbančiam jos širdžiai“ prancūzė Marija Rožė Durocher (1811–1849) su trimis bendramintėmis ėmėsi steigti mergaičių ir, kas buvo neįprasta, berniukų mokyklas Kanados Kvebeke, mokydamos prancūzų ir anglų kalbų. Pasižymėjo drąsa, stipria valia, sumanumu, begaline meile Išganytojui, turėjo jėgų atsispirti joms talkinusiam kunigui, ketinusiam perimti vadovavimą mokykloms.

JAV imigrantė vokietė Marijona Cope (1838–1918) iš karto atsiliepė į Havajų karaliaus Kalakaua kvietimą dirbti su raupsuotaisiais, nors 50 kitų vienuolijų tokio pasiūlymo nepriėmė. Šešios pranciškonės dirbo ligoninėje, tada persikėlė į Molokai salą, į kurią nuo šeimų ir visuomenės buvo atskiriami raupsuotieji. Dievas išpildė jos prašymą, ir nei viena vienuolė nesusirgo raupsais. Ji vadovavosi principu: „Naudokimės prabėgančiomis progomis. Jos negrįš.“

JAV vyskupas Vokietijoje ieškojo vienuolių, galinčių dirbti su vokiečiais imigrantais, bet popiežius jam pasiūlė vietoje steigti vienuoliją. Vyskupas kreipėsi į vokietę imigrantę Mariją Prancišką Boll-Bachmann (1824–1863), po vyro mirties likusią su keturiais vaikais ir turinčią bendrabutį. Ji įsteigė Šventojo Pranciškaus seserų vienuoliją, rinko aukas, rūpinosi imigrantėmis, našlaičiais, ligonine. Į šią priėmė sergančius raupsais, kurių kitos ligoninės atsisakė.

Motina Marija Kaupaitė (1880–1940), 17 metų pakviesta į JAV savo brolio kunigo, jam dvejus metus talkino, nors ir raudodama Lietuvos. Kai grįžo į gimtinę ir šiek tiek pabuvo, apsisuko vėl į JAV, kur kunigai norėjo lietuvaičių vienuolijos. Su trimis draugėmis pradėjusi, netrukus mokytojavo lietuvių parapinėse mokyklose. Kazimierietės siuntė seseris į Pažaislį, turėjo misijas, ligoninę Čikagoje. Veikia skyrius Argentinoje, rūpinasi tikėjimu ir lietuvišku paveldu. Šiuo metu Vatikane pradėta jos beatifikacijos byla.

Šioms ir daugeliui XIX a. pradėtų moterų vienuolijų būdingas įkvėpimas, kurį anksčiau buvo pajutusios uršuliečių, pirmosios apaštalinės ir pirmosios mokytojaujančios vienuolijos, steigėja šventoji Angelė Meriči (1474–1540) Italijoje ir Marija Ward (1585–1645), Loreto seserų įkūrėja Anglijoje. Šios su bendramintėmis pradėjo plačią apaštalinę veiklą vienuolių, gyvenančių ne klauzūroje, o pasaulyje, be uniformos, ir kiek tuometinėje Bažnyčioje sąlygos leido, su savivalda. Buvo neįprasta ir daugumai nepriimtina, kad vienuolės būtų „neuždarytos“, nepasišventusios tik Valandų liturgijos giedojimui. Tam tikru metu Marijos Ward seserys, kartais vadinamos „anglėmis seselėmis“, buvo uždraustos, nors jų sielovadinė veikla toliau plėtėsi. Tiek uršuliečių, tiek Loreto seserų įstatai patvirtinti tik po steigėjų mirties.

Štai kaip Dvasia paguodžia savo vaikus per šių paprastų ir šventų moterų rankas. Iš pasakojimų ryšku, koks svarbus kelių moterų sutartinis ryžtas įžvelgti ir kibti į vietoje degančius uždavinius: vaikų auklybą ir paramą šeimose bei šeimoms, visuomenės mažumoms ir atskirtiesiems – varguomenei, kitų rasių, tautybių žmonėms, imigrantams, vergijos ar priespaudos sužeistiesiems. Moterys ėmėsi labai sunkių darbų pirmykštėmis sąlygomis. Ne veltui popiežius Pranciškus pakartotinai mini ryškų moterų vaidmenį ugdant tikėjimą ir plečiant socialinį teisingumą. Ištvermingai siekta kruopščia, kūrybinga veikla ugdyti asmenis, šeimas, Bažnyčią, visuomenę. Viskuo, taip pat lankstumu sąlygoms keičiantis, jaučiama vidinė erdvė, kurioje asmuo su Dievu širdingai ir atvirai bendrauja.


NAUJAUSIAS NUMERIS
2018 m. liepa–rugpjūtis 7/8

Artuma - artuma201807-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22