Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2019 m. vasaris 2
Kronika

Kad mūsų sienose atsivertų vartai

Popiežiaus Pranciškaus žinia Lietuvai (III)

2019-04-08 | Pokalbis redakcijoje
artuma201902-rs-08-1.jpg
Laimos Penek nuotrauka

Tęskime bandymą geriau išgirsti popiežiaus kalbas Lietuvoje ir šįkart pasigilinkime į Pranciškaus kalbą Aušros Vartuose. Ši kalba yra tarsi tąsa jo minčių, pasakytų prie Prezidentūros, o sykiu ir atsakas į tai, ką Pranciškus išgyveno eidamas gatve Aušros Vartų link, kur jo laukė žmonės, turintys negalią, bei šeimos, įvaikinusios ar globojančios vaikus. Prisilietęs prie šių žmonių Šventasis Tėvas akivaizdžiai atgijo, pradžiugo, nušvito anksčiau nei saulė, kuri pasirodė virš apsiniaukusio Vilniaus jam išvykstant iš Aušros Vartų!

Redakcijos pokalbyje dalyvauja dr. Irena Eglė Laumenskaitė, kunigas Algirdas Akelaitis ir diakonas Darius Chmieliauskas.

Eglė: Pakviečiant šiuos žmones buvo paliudyta istorinė Aušros Vartų patirtis, – juk šimtmečiais čia spietėsi našlaičiai, neįgalieji, benamiai. Pasitikdamas juos, Pranciškus eina Aušros Vartų link. O prabilęs jis sako, kad iki XVIII a. pab. čia buvo miesto gynybinė siena, kurią sugriovus liko tik vartai. Siena skirta apsaugoti, o vartai – priimti. Vartai su Gailestingumo Motinos atvaizdu bei koplyčia yra klausimas mums: ar ir mūsų sienose visad yra vartai?

Darius: Popiežius nesako, kad ši siena buvo blogai. Jis kaip tik primena, kad tai gynybinė, nuo pavojų saugojusi siena.

Eglė: Taip, bet istoriškai ši siena buvo sugriauta. Liko tik vartai, kuriuose visada buvo Gailestingumo Motinos atvaizdas. Popiežius pabrėžia, jog likdama Vartuose „ji norėjo mus pamokyti, kad galima gintis be puolimo, kad galima būti apdairiems be liguisto nepasitikėjimo visų atžvilgiu“. Šitie Vartai dabar tapo prieglobstis visiems, pirmiausia bedaliams.

Algis: Simboliai, kuriuos vartoja Pranciškus, yra labai stiprūs – tiltas, vartai. Biblijos pasaulyje vartai yra ir įstatymų leidimo, ir teismo vieta. O šiuose Vartuose Marija yra ne teisėja, bet Gailestingumo Motina. Gailestingumas nėra pasigailėjimas. Parodyti gailestingumą – tai rasti ar net sukurti būdą, kaip išsaugoti gyvybę tam, kuris pagal teisingumo raidę turėtų mirti dėl nuodėmės. Ateinantysis prie šių Vartų yra nenuteisiamas: jam suteikiama galimybė žengti iš nuodėmės atsiveriant Gailestingumui. Gailestingoji meilė yra ne jausmas, bet sprendimas, veiksmas.

Eglė: Tuo popiežius ir baigia kalbą – jis kviečia melsti Mergelę Mariją pagalbos, kad pajėgtume kurti „Tėvynę, kuri pasirenka statyti tiltus, bet ne sienas, kuri mieliau renkasi gailestingumą, bet ne teisimą“. Taip Pranciškus iškart sujungia pradžią su pabaiga. O tarp pradžios ir pabaigos jis išskleidžia tikėjimo turinį – Gailestingumo Dievo Motina yra visų Motina, ir kiekviename, kuris prie jos artinasi, ji įžvelgia savo Sūnaus Jėzaus veidą.

Darius: Nuostabu, kad popiežius, išskleisdamas tikėjimo turinį, ne dogmą pristato, ne Credo cituoja, bet kalba apie Jėzaus veidą.

 

artuma201902-rs-08-2.jpg

Laimos Penek nuotrauka

 

Eglė: Sukurtas pagal Dievo atvaizdą žmogus yra pašauktas tapti Jėzaus „ikona“. Vis dėlto neretai sunku priimti tai, kad kiekvienas žmogus mums yra galimybė susitikti Dievą. Popiežius sako, kad tai galime padaryti dėl Marijos žvilgsnio.

Algis: Vėliau Pranciškus šią mintį atkartos sakydamas, kad Evangelija – tai kito gyvenimas: „Kai mes užsidarome savyje iš baimės, kai statome sienas ir užtvaras, galiausiai užkertame kelią Jėzaus Gerajai Naujienai, lydinčiai kitų istoriją ir gyvenimą.“ Jis šią mintį pakartojo ir vėliau kalbėdamas jaunimui – užsidarymas nuo kito atskiria ir atriboja mus nuo Dievo ir Evangelijos, nes Dievas visuomet yra kitame.

Darius: Popiežius ne puola ką nors kaltinti, bet konstatuoja, jog užsidarymas yra baimės padarinys. Tad svarbu suprasti – ko bijome, jei nuo kažko norime atsiriboti?

Algis: Tai paradoksas. Žmogus užsidaro siekdamas saugumo, tačiau šiuo užsidarymu save pasmerkia atsiribojimui ir vienišumui. O Marijos matymas yra visiškai kitoks. Ji net ir mumyse įžvelgia kur kas daugiau, nei mes patys. Toks žvilgsnis atskleidžia tiesą, kad kitas man yra ne problema, bet turtas. Vis dėlto pastaruoju metu toks požiūris – tikra retenybė. Medijų persmelktas bendravimas tarsi pastato žmogų priešais veidrodį: „Tu esi tai, ką tu darai; tu esi tai, ką tu valgai; tu esi tai, su kuo bendrauji; tu, tu, tu...“ Žmogus nebemokomas eiti į kitą ir ieškoti savęs susitikime su kitu. Jis pratinamas žiūrėti tik į save patį.

Eglė: Popiežius vėliau apie tai kalbės jaunimui. O čia jis kviečia mus priimti kitus ir patį skirtingumą kaip dovaną ir gyvenimo turtą (šio aspekto jis neminėjo prie Prezidentūros). Jis rodo mums Mariją – Motiną, trokštančią suvienyti šeimą ir kuždančią kiekvienam: „Ieškok savo brolio.“ Prisimenate, kaip savo Laiške Dievo tautai Pranciškus citavo Kainą: „Argi aš esu savo brolio sargas?!“ Čia – priešingai: „Ieškok savo brolio!“ Taigi, Marijos žvilgsnis yra priešingybė mūsų „kainiškajam paveldui“.

Algis: Marija – tarsi paskutinė instancija. Po Dievo pokalbio su žmogumi ji dar įsiterpia ir labai nuolankiai, tyloje jam kužda. Tai išskirtinis Marijos vaidmuo dieviškajame plane.

Darius: Ši popiežiaus kalba trumpa, bet labai gili ir plati. Čia jis kalba ne tik apie vargšus, neįgaliuosius, našlaičius, bet ir apie kiekvieną šeimą, nes bet kurioje šeimoje, bendruomenėje yra brolis, kurio reikia ieškoti, kurį reikia apsikabinti.

Eglė: Marija mums atveria Kristaus veidą mumyse ir parodo jį kituose.

Algis: Kvietimas ieškoti brolio iš esmės yra kvietimas ieškoti Kristaus. Reikšminga tai, kad po Aušros Vartų popiežius užsuko susitikti su hospiso ligoniais, aiškiai paliudydamas, kad svetingumas (it. ospitalità) reiškia ne apsiriboti jautrumu kitam, bet priimti kitą į savo erdvę. Svetingumas kyla iš patirties, kad kitas yra mano turtas ne naudos ar pelno prasme. Kitas man tampa vieta ir galimybe sutikti Kristų.

Darius: Neseniai turėjau progą išgyventi, kaip reikia tokio susitikimo su silpniausiais. Vis pagalvodavau apie tokių žmonių vaidmenį, vietą Kristaus kūne, nežiūrint jų „produktyvumo“, o ilgiau pabuvęs Petrašiūnų slaugos namuose pamilau ten esančius žmones – ne tik personalą, bet ir ligonius. Čia suvoki, tiesiog pajunti mirštančiųjų, visiškai „nebeproduktyvių“ žmonių neįkainojamą indėlį į žmoniją, žmogiškumą, gyvenimo supratimą. Jų misija milžiniška – jau vien tai, kad primena apie kiekvieno mūsų laukiantį realų trapumą, kad visų mūsų vartai į Gyvenimą eis per tokius pačius – mirties – vartus! Man dabar tas Petrašiūnų „užkampis“ yra viena didžiausių šventovių.

Algis: Sustodamas prie sunkių ligonių, Pranciškus aiškiai parodė, kuriuo atžvilgiu jis yra Bažnyčios galva. Hospiso silpniausieji tuo metu buvo ne tik Pranciškaus, bet ir visų transliaciją žiūrėjusiųjų akivaizdoje. Tuo metu kaip tik buvau Katedros aikštėje su jaunimu – matydami šiuos vaizdus jaunuoliai nuščiuvo, kai kurie verkė.

Darius: Man padarė įspūdį popiežiaus laikysena – jis nieko nekalbėjo, neguodė, tiesiog prieidavo ir užmegzdavo žmogiškąjį kontaktą – žvilgsniu, prisilietimu. Parodė, kad silpniausieji yra nuostabiai gražūs. Kartu jis parodė, ką daryti, kai aplankai tokį žmogų. Ogi nieko – tiesiog pabūk su žmogumi, bandyk išgirsti jį.

Eglė: Tokie žmonės mums taip pat yra galimybė akivaizdžiai susitikti Kristų. Popiežius pamini, kaip svarbu „gailestingai ir nuolankiai žvelgti į kitų trūkumus, neaukštinant savęs prieš kitus“. Tai reiškia matyti ir savo trūkumus, savo trapumą.

Algis: Šventasis Tėvas parodo, kad kaltinimai neturi pabaigos, nes galiausiai tu kaltinsi kitus, kiti kaltins tave. Ten, kur neturėsi galios, imsi apkalbėti, nors žinosi, kad ir tave apkalba. Ir galiausiai gyvensi visiškame susipriešinime. Pranciškus vėl kviečia į Evangelijos, į Jėzaus kelią: atsukti kitą skruostą, atiduoti apsiaustą, nueiti „nereikalingą“ mylią. Dievas mums, kaip pakrikštytiesiems, gali akivaizdžiau parodyti kitų trūkumus. Bet Jis tai daro tikrai ne tam, kad apkalbėtume ar pasmerktume. Jis kreipiasi į mus kaip į bendradarbius ir rodo silpnųjų trūkumus, idant galėtume juos tinkamai užtarti. Tačiau tokiam žvilgsniui reikia drąsos, nes kol nepamatysiu, jog pats esu silpnas, neturėsiu jėgų atsiverti kitam.

Eglė: Dėl to Šventasis Tėvas ir kviečia mus kurti Tėvynę, kuri pasirenka statyti tiltus. Dabar jis papildo prie Prezidentūros sakytos kalbos turinį, įvardija, ką reiškia statyti tiltus ir kokiu būdu mes tai galime daryti. Jis parodo Bažnyčios misiją per žvilgsnį Dievo Motinos, kuri yra Vartuose, netekusiuose gynybinės sienos. Pranciškus baigia raginimu prašyti Marijos pagelbėti „kurti Tėvynę, kuri pasirenka statyti tiltus, bet ne sienas, kuri mieliau renkasi gailestingumą, bet ne teisimą“. Daukanto aikštėje jis pradėjo nuo makrolygmens – nacijos, tautos, Europos, o kalbėdamas Aušros Vartuose sukonkretina ir parodo, kaip realiai tai gali įvykti kiekvieno žmogaus gyvenime. Tad abiejose kalbose skamba du tie patys pagrindiniai leitmotyvai – svetingumas ir Tėvynė, kuri stato tiltus.

Darius: Po kalbos popiežius su susirinkusiais meldėsi Rožinio Džiaugsmingosios dalies vieną slėpinį. Tuo jis nebijojo parodyti savo silpnumo. Jis tarsi sakė: „Aš neturiu daug jėgų ir dar laukia daug stotelių. Bet dešimtukas irgi Rožinis, jis taip pat galioja.“ Mane tai labai nuramino. Sunku šeimoje su vaikais melstis visą Rožinį, paaugliai nenori, bet juk galima melstis tik dešimtuką.

Eglė: Šitoje situacijoje yra dešimtukas. Į Rožinį virpančiais balsais įsijungė vaikai. Kai vienas vaikas suklydo ir kažkas iš aplinkos jam padėjo, supratau, kaip svarbu yra bendruomenė ir ryšys tarp kartų.

Darius: Po maldos Pranciškus išvyko į Katedros aikštę susitikti su jaunimu. Šį susitikimą aptarsime kitame Artumos numeryje.

 

artuma201902-rs-08-3.jpg

Laimos Penek nuotrauka

 

Savo įžvalgomis apie tai pasidalyti paprašėme ir sesers Daivos Kristinos Kuzmickaitės MVS, – kaip Carito Vaiko gerovės instituto iniciatorė bei vadovė, ji buvo atsakinga už įtėvių bei globėjų su vaikais sukvietimą.

d-kuzmickaite.jpg

Parengiamieji susitikimo darbai kvepėjo avantiūra, nes per trumpą vasaros karščių ir atostogų laiką reikėjo sukviesti ir suregistruoti tūkstantį dalyvių. Rožinio maldą kalbėjo įvaikinti, globojami ir našlaičiai vaikai bei jaunuoliai, švytintys gyvenimo džiaugsmu. Rožinio malda – simboliškas susitaikymo ir istorinio teisingumo atkūrimo veiksmas. Sovietmečiu persekioti ar šiandien nematomi mūsų broliai Šventajam Tėvui yra sūnūs ir dukros, kartu su juo sveikinę Gailestingumo Motiną. Todėl į šią maldą buvo pakviestas ir našlaitis jaunuolis, teisės studentas, ministrantas, muzikantas, vaikų dienos centrų ir stovyklų savanoris, kurio mama sovietmečiu buvo išbraukta iš studentų sąrašų dėl LKB Kronikos platinimo.

Popiežiui padovanojome našlaičių, įvaikintų ir globojamų vaikų posakių knygelę Tokių yra Dangaus karalystė.

Kokią žinią, kalbėdamas prie Aušros Vartų, perduoda popiežius? Vienu atsidusimu pasakyčiau, jog ta žinia – „Ieškok savo brolio!“ Šventojo Tėvo susitikimas su našlaičių, įvaikintų ir globojamų vaikų šeimomis – beprecedentis įvykis Katalikų Bažnyčioje. Negirdėjau, kad kuris nors popiežius kurioje kitoje šalyje būtų tai padaręs. Popiežiaus malda su šiais vaikais ir neįgaliaisiais Aušros Vartuose yra svarbi žinia pasauliui ir Lietuvai: visi vaikai turi teisę turėti šeimą, nesvarbu, kokia nelaimė būtų ištikusi juos pačius ar jų tėvus. Šie vaikai, kurių Lietuvoje per 9 tūkst., yra mūsų broliai. Popiežius vienareikšmiškai savo kalboje pasako: „Ieškok savo brolio!“; „Atnešk gydančią meilės šviesą, nes gailestingoji meilė atrakina Dangaus karalystės vartus.“ Tai stipru. Atpažįstame Kaino ir Abelio dramos motyvus – „Ar aš esu savo brolio sargas?“ Popiežius sako – taip, o jei priešingai – esame brolžudžiai. Už nuskriaustuosius ir nelaiminguosius visais lygmenimis esame visi atsakingi – valstybės, bendruomenės, šeimos ir pavieniai asmenys.

Beje, nepaprastai paveikus popiežiaus naratyvas man primena J. R. R. Tolkieno manierą – vaizdiniai, iliustracijos ryškūs, turtingi, suteikia aiškumą žodžiams, atveria Tiesą, priešais ją apnuogina. Popiežiui Aušros Vartai – sugriautõs miesto (ir žmogaus širdies, valstybės) gynybinės sienos likučiai, kurie yra išlikę, nes šiuose Vartuose gyvena Gailestingumo Motina. Ji nelaiko glėbyje Sūnaus. Ir nereikia, nes ji – ir visų Motina. Ji mūsų akyse ir mūsų žaizdose regi savo Sūnaus Jėzaus – aušrinės žvaigždės (plg. Apr 22, 16) – veidą. Mus Gailestingumo Motina kviečia ne savo „karalystės“ sienas saugoti, bet jos padedamiems ieškoti apleisto brolio. Kraujuojančios vaikų ir šeimų žaizdos – mūsų Brolio Jėzaus žaizdos – šaukia, kad atneštume jiems gailestingąją meilę ir gydančią jos šviesą. Todėl Šventajam Tėvui Aušros Vartai – ir Dangaus karalystės vartai, atrakinami „gailestingumo raktu“.

Kaip pačios šeimos priėmė ir išgyveno šį susitikimą? Kas jas palietė ar įkvėpė? Apie tai liudija patys dalyviai.

Susitikimas su popiežiumi man buvo didelė Katalikų Bažnyčios vienybės šventė. Turėjau neįkainojamą galimybę melstis Rožinio maldą kartu su kitais našlaičiais vaikais ir Šventuoju Tėvu. Ši malda man padovanojo suvokimą, kad nesvarbu, kokia mūsų gyvenimo istorija – Dievas visus mus globoja ir myli vienodai. Po šio vizito sustiprėjo įsitikinimas, kad nėra artimų–tolimų problemų, kad visi esame Dievo stebuklai, galintys vieni kitiems paduoti ranką, žengiant per gyvenimo įdubas ar kopiant į viršūnes. (Aušrinė, 15 m.)

Man asmeniškai šitas susitikimas suteikė daug vilties. Popiežius, nepaisydamas sunkumų, spinduliuoja šilumą, džiaugsmą, tikėjimą, viltį ir meilę. Gera būti šalia tokių žmonių. (Mida, dviejų mergyčių įmotė)

Gavus kvietimą susitikti su popiežiumi prie Aušros Vartų ir paties susitikimo metu, ir dar ilgai po to širdyje skambėjo Elzbietos žodžiai, ištarti ją aplankius Viešpaties Motinai: „Už ką man ta garbė?“ Taip jaučiausi, svarsčiau ir aš. Popiežius, aukščiausias Jėzaus vietininkas, aplanko mažą Lietuvos žemę, o mes turime galimybę iš taip arti dalyvauti ir net kartu pasimelsti. „Už ką man ta garbė?“ Ogi už nieką! Malonė dovanai! Kuo galiu atsiliepti į tokią malonę?

Iš tiesų, patyrus visus popiežiaus vizito įvykius, neįmanoma likti aklam ir kurčiam ir tęsti ligtolinį gyvenimą. Bent jau mūsų šeimai tą savaitgalį buvo sustojęs laikas. Mes arba patys dalyvavome, arba prilipę prie TV ekranų sekėme kiekvieną popiežiaus žingsnį. Tarsi gaudėme dangaus žinią. Manome, kad sėkla tikrai buvo pasėta. Dabar mūsų darbas – ją nešiotis širdyse, išsaugoti ir kasdien stengtis, kad laikui atėjus sudygtų pašaukimo į „šventumą kasdienybėje“ daigai. (Aušra, kartu su vyru auginanti du savus ir tris globojamus vaikus)


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. balandis 4

Artuma - artuma201904_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22