Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2018 m. lapkritis 11
Gyvenimas kaip senas vynas

Fantomas, kuris būtinas

2018-11-26 | Vanda IBIANSKA
artuma201811-rs-p33-2.jpg
Simon King nuotrauka

Vanda IBIANSKA

Vanda IBIANSKA

Kiti tą neapčiuopiamą ir nematomą tarsi vaiduoklis savybę vadina sąžine. Bet pabandyk tu ją palytėti, apžiūrėti, cha!, ar pamatyti! Rezultatas bus padaugintas iš nulio. Nepaisant to, daugelis naivuolių teigia, jog sąžinę kiekvienas turi. Kurgi ne! Aš, pavyzdžiui, turiu, bet geriau neturėčiau. Kas čia gero, kai tave ima ėsti baisiau už sieros rūgštį?

Kad gyventum ramiai, mano manymu, išeities taškas turi būti toks: nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum patirti. Visi apie tai žino, dėsnis tapo vos ne banalybe. Tik kad jei tokie būtume, tai Dievo karalystė jau būtų čia. Taip sumąstė didis Levas Tolstojus. Angeliški taptų seimūnai, ministrai, biurokratai ir net kriminaliniai nusikaltėliai. Tarkim, koks latifundininkas ar jo instrumentu tapęs neliečiamas kaip Indijos šventoji karvė asmuo galvoja, kad mažumėlę pakenkti tautai yra visai neblogai, nes pelninga, o ir galios padaugėja. Bet jei galvon įsiskverbtų krikščionybė ir imtų spurdėti fantomiškoji sąžinė, tai įsivaizduojate, kas nutiktų?

Turi sąžinę visa toji valdžios atstovų grupė ir turčiai ar neturi? Paklausti atsakys, kad turi. Bet tai yra tik sąžinės imitacija, kurią jie patys susikūrė ir įtikėjo. Kitaip šalies gerovės rodiklis būtų kitoks ir neapsaugotos socialinės grupės gyventų kitaip. Jų tikroji sąžinė užgeso ir vos vos rusena. Panaši situacija yra kriminaliniame pasaulyje. Šie žmonės žingsniuoja dar primityvesniu keliu, nes negalvoja. Juos valdo baimė, maitinanti blogį.

Nežinau, kaip apibūdina sąžinę mokytieji vyrai ir moterys. Kažkokia jos definicija turėtų būti. Už tai žinau, kaip ji ėda. Kaip krokodilas kapoja dantimis tol, kol neišlaikai ir skuodi visko atitaisyti. Maža to, greitaeigio katerio greičiu leki išpažinties. Ir ką, viskas susitvarko? Aha, gerai būtų. Vis vien dar ilgai prisimeni savo gėdingą poelgį ir griebiesi už tos vietos, kur turėtų būti galva. Nepaisydamas to, po kurio laiko vėl prišiukšlini.

Tėtis pasakojo apie tokį nutikimą iš tarpukario laikų. Visai padorus kaimo žmogus varvino seilę į svetimus besiganančius gražius veislinius arklius. Neišlaikė širdis ir vieną nugvelbė. Bet sąžinė puolė jį kaip NKVD budelis. Ir vėl neišlaikė. Po savaitės atvedė arklį savininkui ir glamžydamas kepurę ėmė atsiprašinėti. O tas jam ir sako: „Tu taip norėjai to arklio, kad ryžaisi pavogti? Nueik išpažinties, arklį aš tau dovanoju.“ Augalotas, korpulentiškas kaimietis ėmė dėkoti ir patraukė namo vedinas arkliu. Nuo tada pagarsėjo apylinkėse kaip skrupulingas sąžiningumo saugotojas ir šauklys. Va tokia buvo istorija su geografija.

Keisti dalykai nutinka su ta sąžine. Teisingumo dėlei tenka liūdnai konstatuoti, kad daugybės mūsų piliečių sąžinė yra komos būklės. Lyg yra, bet lyg ir nėra. Graudu, kad dažniausiai tai sovietmečiu brendusių bei susiformavusių žmonių ir kai kurių jų palikuonių savybė. Gal kvailai, o gal ir ne, bet optimistiškiau galvoju apie Nepriklausomybės laikais gimusį jaunimą.

Manau, kad sąžinę uoliai dubasina sekuliarizacija. Esant tvirtam tikėjimui ir besistengiant gyventi pagal Kristaus mokymą, bėdų kiltų kur kas mažiau. Kodėl mus užliejo toji sekuliarizacijos banga? Na, atplūdusi iš Vakarų, ji postsovietiniame pasaulyje rado puikią terpę. Net sekmadieniniai katalikai atsilaikė tik iš dalies.

Antroji blogybė yra irgi iš Vakarų atplaukęs liberalumas. Kai įstatymais įteisinamos įvairios blogybės, sąžinė nutyla. O kaip kitaip? Juk įstatymai virš visko! Įstatymai, leidžiantys daryti bet ką, ką tik noriu, griaunantys tradicinės šeimos sampratą (per tūkstantmečius išbandytą ir patikrintą instituciją), suteikiantys teisę daryti tai, kas per tuos pačius tūkstantmečius buvo smerktina. Visų veiksmų, gerų ar morališkai netvarkingų, laisvė! Ar gali tokiame chaose kalbėti sąžinė? Aišku, liberalumas yra laikinas, jis žlugs, kaip nutiko ir su sekso revoliucija Skandinavijoje. Dabar ten plaukus raunasi dėl tos revoliucijos ir nagus kremta. Tas pats laukia ir liberalumo, sudarančio sąlygas įsigalėti moralinei netvarkai. Bet kiek blogio pridarys, kol žmonės atsitokės ir prabils išmintis bei sąžinė!

 

artuma201811-rs-p33-1.jpg

Ryoji Iwata nuotrauka

 

Sovietmečio terorui mažesnė tautos dalis priešinosi, didesnė prisitaikė, bet savo vidumi jo nepriėmė, nes tai buvo prievarta. Liberalumas kur kas pavojingesnis, nes išleidžia iš butelio moralinės netvarkos džiną, vadindamas jį laisve, tolerancija.

Ar įmanoma gyventi turint itin jautrią sąžinę? Žinoma. Bet ne kožnam pabažnam. Kai vakarais prieš miegą apmąstai dieną ir suvedi savo poelgių balansą (tikiuosi, kad dauguma tai daro), sąžinė ima dilgčioti. Jei nesureaguosi, ji ims rūstauti, tirpdys moralinį imunitetą. Ir rytoj pajusi, kad dalis tavo sąžinės prašapo, nyra į komą. Tavoji fizija išliko ta pati, bet moralinė ašis ėmė klibėti. Taigi, sąžinę reikia puoselėti, saugoti ir klausyti jos siunčiamų signalų. Jei ją užblokuoji, nesvarbu, ar esi koks prieplaika, inteligentiškas veršelis, apžavų skleidėjas, Eifelį lenkiantis proto bokštas, o gal ir visai skursmutėlis, vis vien tau bus šakės.

Kažin ar visi žino, jog sąžinė glaudžiai susijusi su mūsų sveikata ir gyvenimo trukme. Jos balso nepaisymas sukelia frustraciją, provokuoja neurozes, depresiją. Visa tai veikia mūsų kūno mechanizmus, ardo jo funkcijų harmoniją, sukelia diskomfortą ir psichosomatines ligas. Tai grynutėlaitė tiesa, patikrinta ir pertikrinta. Taigi, nors mūsų galvose gyvenanti sąžinė ir yra neapčiuopiama tarsi fantomas, ji yra mūsų dorovinės ašies, gyvenimo kokybės ir sveikatos vyriausiasis revizorius. Paprastai sakant, jos balso įsakymus ir prašymus vykdyti apsimoka.

Sudarydamas homo sapiens vystymosi planą, Kūrėjas ne šiaip sau įbruko mums sąžinę. Mylintis Tėvas ją davė mūsų pačių labui. Tik bėda, kad dažnai nemokame ar nenorime naudotis Dievo dovanomis.

Viešpačiui už sąžinę reikia tūkstantį kartų dėkoti. Ir dėkokime, nes be jos pasaulyje būtų dar daugiau blogio. Jei jos absoliučiai klausytume visi iki vieno, tai net serijinis žudikas, palikęs savo klaikų pomėgį, imtų auginti rožes ar vištas leghornus. Bet neklausys, nes paikas, o pagal Michelį de Montaigne’į kvailumas ir bailumas yra žiaurumo motina. Tėvas nežinomas.

Tai tiek apie sąžinę. Tą, kuri yra gėrio instrumentas, reikalingas kasdien, nors jo ir nematome. Pakaks. Mano pamaina baigėsi. Iki kito karto.


NAUJAUSIAS NUMERIS
2018 m. gruodis 12

Artuma - artuma201812-vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

[email protected]
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22