Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

2018 m. birželis 6
Didelės ir mažos kryžkelės

Evangelijos džiaugsmo prisipildo širdys

2018-07-05 | Pokalbis su Vaida SPANGELEVIČIŪTE-KNEIŽIENE
artuma201806_rs-p16-1.jpg

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ prieš 20 metų labai rimtai priėmė Tautų apaštalo Pauliaus žodžius: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos“ (1 Kor 9, 16). Šiandien ji – Kauno arkivyskupijos sielovados programų koordinatorė, organizuoja ir prisideda prie tokių renginių, kaip Šv. Valentino diena KITAIP, Miesto misijos, Kunigai kavinėse, Šlovinimo vakarai, organizavimo, važiuoja į įkalinimo įstaigas, socializacijos centrus, kad Gerąją Naujieną išgirstų ir Jėzų sutiktų kuo daugiau žmonių. Klausiame Vaidos, kas įkvepia skelbti Evangeliją ir kas padeda nenuleisti rankų, kai nepasiseka ar nematyti vaisių.

– Vaida, kaip manai, ką Dievas šaukia į evangelizaciją?

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ–KNEIŽIENĖ

– Esu tikra – Dievas pašaukia pačius paprasčiausius žmones, bet svarbiau, kad širdis pirmiau, kol užsidega evangelizuoti, užsidegtų dėl Jėzaus. Jei asmuo nėra susitikęs su gyvuoju Jėzumi, evangelizacija yra tik gražūs žodžiai, socialinė iniciatyva, bet ne Gerosios Naujienos skelbimas. Kaip gali padėti kitam susitikti su tuo, kurio pats nesutikai? Todėl pradedant svarbu ne evangelizacijos metodai, bet pirmiausia atnaujinti savo susitikimą su Jėzumi, vėliau išmokti tuo pasidalyti su kitais. Dar popiežius Paulius VI sakė, kad šiandieniam pasauliui reikia ne mokytojų, o liudytojų. Visiems reikia pamatyti ir patikėti, kad Jėzus veikė ne tik prieš du tūkstantmečius, bet lygiai taip pat veikia ir šiomis dienomis paprastų žmonių gyvenime. Ir mums reikia girdėti tas istorijas, kad mūsų tikėjimas sustiprėtų. Kad ir kur būtume, asmeninis liudijimas visada yra tai, kas priverčia suklusti ir paauglį, ir nuteistąjį, ir visko prisisotinusį arba, atvirkščiai, gyvenimu nusivylusį verslininką.

– Jau daug metų dalyvauji Bažnyčios evangelizacinėje veikloje – kaip keičiasi jos formos?

– Antrus metus rengiame Evangelizacijos mokyklą, pavadintą „Nuo asmeniško iki misionieriško atsivertimo“; prieš 20 metų panašius evangelizacijos ciklus ketverius metus rengėme su „Naujosios Sandoros“ bendruomene. Mąstydama apie evangelizacijos būdus, ne kartą pagalvoju, kaip Jėzus, jei šiandien vaikščiotų miesto gatvėmis, skelbtų Tėvo darbus. Man atrodo, pirmiausia Jis būtų su žmonėmis, praleistų laiką su jais ir, manau, ne tik bažnyčioje. Esu tikra: Jis evangelizuoja ir dabar, eina priekyje miesto gatvėmis, bet gal ir mes galime būti regimomis Jo rankomis, Jo kojomis, Jo šypsenomis? Todėl visi būdai pirmiausia tikrai nėra šou programos, bet galimybė susitikti su žmonėmis, su jais praleisti laiką – kartais išklausyti, kartais tiesiog pabūti, paliudyti viltį. Koncertai, susitikimai – tai galimybė pakviesti nutolusius nuo Bažnyčios, o joje esantiems – patirti bendrystę, ieškoti naujų būdų kalbėtis. Jau penkerius metus paskutinį mėnesio ketvirtadienį Šv. Jurgio (pranciškonų) bažnyčioje kviečiame melstis už Kauno miestą ir jo gyventojus, patikėti Viešpačiui tuos, kuriuos daugiau keikiame, nei už juos meldžiamės.

 

artuma201806_rs-p16-3.jpg

– Miesto misijos, šlovinimo vakarai, Evangelizacijos mokykla, Hanzos dienos arkivyskupijos kiemelyje – ar tokių iniciatyvų yra ir kitose šalyse, ar žvelgiama į kitų patirtį?

– Panašių patirčių yra įvairiose šalyse. Teko pačiai dalyvauti tarptautinėse misijose, kalbėtis su žmonėmis, kurie tai daro. Ilgametė patirtis su slovakų pasauliečių bendruomenėmis ir tėvais redemptoristais visada buvo ne tik broliškas palaikymas, bet ir galimybė mokytis, tartis, padėti mūsų žmonėms susipažinti su įvairesniais evangelizacijos būdais. Turiu vieną troškimą, kuris galbūt bus atgaivintas Lietuvoje kartu su tėvais redemptoristais, – tai parapijų misijos, kurios galėtų atnešti daugiau gyvybės į mūsų parapijas, jose esančias institucijas, šeimas.

– „Visur, kur buvo einama su Gerąja Naujiena ir atvira širdimi bei noru dalytis, durys, atrodo, pačios vėrėsi“, – sakei baigiant pernykštę Misijų savaitę Kaune. Kokie ryškiausi momentai, kada itin stipriai buvo išgyventas Dvasios vedimas, Jos galybė?

– Gal ryškiausias įspūdis liko iš Pravieniškų įkalinimo įstaigos. Nors buvome susitarę, kad atvyksime su Evangelizacijos mokyklos komanda, atėję į salę pamatėme, kad nėra nei vieno žmogaus. Darbuotojai sakė: „Norit, eikit ir kvieskit.“ Priėję prie apsaugos posto pasakėme, kad mums leido eiti, o šie klausia: „Kas?“ Atsakėme, jog nežinome, atrodo... (pasakėme kažkokį vardą). Paklausė, kur einame, mes jų žargonu ištarėme sektoriaus pavadinimą, ir mus praleido. Toliau dar įdomiau – einame dviese su vienu vyruku ir beldžiamės į gyvenamųjų patalpų duris. Atrodė, kad tikrai Viešpats prieš mus jau ten buvo praėjęs, – vyrai kėlėsi ir ėjo į salę.

 

artuma201806_rs-p16-2.jpg

 

Ir tikrai, evangelizacijoje dažnai tenka išgirsti: „Bet taip nebūna... Neįmanoma“, tačiau Dievas atveria ne tik fizines, bet ir širdžių duris. Kartais tereikia tik patikėti, jog Viešpats gali, o mes, net aktyvūs katalikai, taip dažnai nubrėžiame Jam ribas: „Tas tai jau nepasikeis, nieko gero čia nebus.“ Per daug dažnai susitelkiame į tai, ką žmonės daro ne taip, ir per mažai matome, ką Dievas daro taip. O Jis daro, Jis augina, tik nenustokime sėti.

– Kas neleidžia nuleisti rankų, kai evangelizacijos vaisiai, atrodo, džiugūs tą akimirką, bet juk nežinome, kaip jie paskui subręsta?

– Visada galvoju, kad ne mūsų reikalas skaičiuoti vaisius. Tikrai ne visada vaisiai atrodo saldūs, ir per renginius ne visada gali atpažinti, ar tai, ką kalbėjai, kas vyko, palietė žmones. Dažnai galvoju, kad reikėjo daugiau melstis, labiau pasistengti, daugiau širdies įdėti. Pirmiausia prieš bet kokią evangelizaciją meldžiuosi, kad Dievas duotų malonę mylėti tuos žmones, pas kuriuos einame.

Ne visada regime tuos daigus (drįsčiau sakyti, dažniausiai jų nematome), tačiau popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime apie Evangelijos skelbimą šiuolaikiniame pasaulyje Evangelii gaudium rašo, kad privalome turėti vidinio tikrumo, t. y. būti įsitikinę, jog Dievas gali veikti bet kurioje situacijoje, net tarp regimų nesėkmių. Kartais atrodo, kad mūsų pastangos ar užsidegimas neduoda vaisių, bet tai juk ne verslas, kurį gali įvertinti skaičiais. Tikiu, kad Dievui tie žmonės rūpi kur kas labiau, nei mums, ir Jis gali panaudoti net netobulą mūsų skelbimą. Jei bent vienas žmogus, mirties akivaizdoje prisiminęs mūsų mokymus ar liudijimus, pasakys: „Jėzau, pasigailėk!“, esu tikra – buvo verta eiti į gatves, įkalinimo įstaigas, ligonines, socializacijos centrus, lankyti žmones einant nuo durų prie durų, atrodyti keistai, gal net „nekatalikiškai“, bet nenutylėti apie mumyse gyvenančią viltį.

 

artuma201806_rs-p16-4.jpg

 

Daug progų praleidau tai paliudyti, ne kartą ėjau išpažinties, kad neišnaudojau Dievo duotos galimybės paliudyti žmonėms prisikėlusį Kristų. Prieš 20 metų labai rimtai priėmiau Dievo žodį: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos“ (1 Kor 9, 16). Kas kartą, kai nuleidžiu rankas ir pradedu galvoti apie vaisius, skaitau Evangelii gaudium, kartais užtenka pirmo puslapio: „Evangelijos džiaugsmo prisipildo širdys ir gyvenimas visų, kurie sutinka Kristų. Tie, kurie leidžiasi būti jo išgelbėjami, yra išlaisvinami iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos ir vienatvės.“ Tai atsakymas, kodėl nenusvyra rankos, nes šio tikro džiaugsmo labiausiai reikia ir man, ir kiekvienam šiandien. Jei savo gyvenime nematau Evangelijos džiaugsmo, man tai ženklas, kad laikas eiti išpažinties, nes per daug nuodėmės, liūdesio ar baimės įsileidau į savo gyvenimą, trumpiau sakant – nusukau akis nuo Jėzaus.

– Kokie įspūdžiai apie žmones, kurie ateina liudyti, koncertuoti, šlovinti, klausyti išpažinčių ar kitaip pasitarnauti? Ar sunku juos rasti, prisikviesti?

– Pirmiausia tai nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie prisideda prie evangelizacijos. Vienas čia tikrai nieko nepadarytum. Galėčiau vardyti vyskupų, kunigų, seserų ir brolių vienuolių, pasauliečių vardus, bet tam prireiktų viso straipsnio. Jie ne tik aukoja savo laiką, palaiko mus malda, remia finansiškai, bet ir atvirai dalijasi savo gyvenimu, ateina su degančia ir galinčia pasitarnauti širdimi. Evangelizacija visada reikalauja pasitikėjimo ne tik Dievu, bet ir vienas kitu. Kaip rašoma Evangelii gaudium, „nėra didesnės laisvės, kaip leisti būti nešamam Dvasios, atsisakius noro viską apskaičiuoti, sukontroliuoti, leisti jai mus apšviesti, vesti, kreipti, skatinti, stumti, kur ji nori. Ji gerai žino, ko reikia kiekvienai epochai ir kiekvienai akimirkai“. Aš vis dar mokausi Jai paklusti, bet evangelizacija visada yra ta vieta, kur labiausiai Jos šaukiuosi, nes nežinau, ką Viešpats yra paruošęs ir kaip Jis norėtų pasibelsti į sutiktų žmonių širdis. Esu dėkinga kiekvienam, kuris su atvira širdimi atsiliepia į kvietimą dalyvauti Evangelizacijos mokykloje – tai vieta, kur Viešpats mus laužo, grynina, moko ir priverčia būti savimi, vieta, kur negali likti su kauke. Evangelizacijos mokyklos tikslas yra ne surinkti ilgalaikę žmonių komandą, bet pakviesti juos kartu paaugti, kad grįžtų į savo bendruomenes su dar didesniu užsidegimu ir patirtimi. Juk visi dar turime, kur augti šventume ir misijoje, pirmiausia mokydamiesi mylėti Dievą, artimą ir padaryti Jėzaus mokiniais visų tautų žmones.

– Dėkojame už pokalbį ir ypač už Tavo tarnystę!

 

artuma201806_rs-p16-5.jpg


NAUJAUSIAS NUMERIS
2018 m. lapkritis 11

Artuma - artuma201811-vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

[email protected]
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22