Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

Didelės ir mažos kryžkelės

Atleidimo žingsniai (I)

2016-10-26 | Br. Lukas SKROBLAS OSB
artuma1609-rs-10-11.jpg
Marijos Stanulytės nuotrauka

br-lukas-osb.jpgBr. Lukas SKROBLAS OSB

Neretai, paklausus žmonių, kokia mokymo tema juos domintų, pasigirsta atsakymas: apie atleidimą. Anksčiau ar vėliau ši tikrovė pasiekia kiekvieną žmogų, ir kiekvienam, jei tik sutinka, iškyla būtinybė žengti atleidimo keliu.

Atleidimų esama lengvų arba sunkių, o štai širdies įžeidimai yra sunkiausi, nes jie paliečia giliausią žmogaus būtį. Negydomas sunkus įžeidimas gali apimti visas gyvenimo sritis, išvešėti ūmai, kaip vėžys. Patyręs tokį sužeidimą, žmogus tam tikra prasme miršta, o keltis iš šios mirties itin sunku. Skriauda žadina prisiminimus ir gali sukelti grandininę reakciją. Emocijos, kurios, regis, buvo nuslopintos, tampa siautulingos ir nebevaldomos, o atleidimas žmogiškuoju požiūriu tampa neįmanomas.

Iš pat pradžių norisi pabrėžti, kad atleidimas nėra paprastas valios aktas, kaip nėra ir vien Dievo darbas. Klaidinga manyti, jog atleisti gali tik Dievas, nes Dievas nedaro to, kas privalu atlikti žmogui. Prigimtis ir malonė viena kitos neatmeta. Tad atleidimas yra ir žmogaus apsisprendimas, ir Dievo dovana.

Šauktis Šventosios Dvasios

Turbūt ne vienas patyrėme, kaip stipriai gali kankinti klaidingi mūsų įsitikinimai arba kito asmens moralizavimas, kuriais primygtinai pabrėžiama krikščioniška pareiga atleisti arba atleidimas apribojamas moraline pareiga bei etika – „privalome atleisti kitiems“, „Kristus mums įsakė mylėti priešus“ ir t. t., ir šitaip nebelieka atleidimo spontaniškumo. Tokios ištaros, kaip „atleidžiu tau, nes esu krikščionis“, verčia suglumti, nes pasidaro neaišku, koks tai atleidimas – gal jis kyla iš viršenybės jausmo? Be to, ar atleidimas yra besąlygiškas? Atleisti nėra moralinė pareiga ar priverstinis dalykas. Tai laisvas apsisprendimas ir dovanai daromas aktas. Versti žmogų atleisti beveik tolygu jį paniekinti ir laikyti jo kančią nesvarbia.

Vis dėlto krikščioniškas tikėjimas yra rimtas motyvas, padedantis eiti atleidimo keliu. Norint atleisti, reikia turėti priežasčių. Viena tokių, be abejo, yra Kristaus pavyzdys, tikėjimas, Jo duodamas antgamtinis supratimas. Antraip belieka ieškoti išteklių savyje. Tikėjimo žvilgsnis vidinės mirties akivaizdoje tampa tarsi laužtuvu, padedančiu atverti kelią į atleidimo šviesą, nes atleidimui reikia paguodos malonės. O pasiekti atleidimą – tai jau pasiekti Dievo šventumą. Atleisti savo skriaudikams ir užtarti juos – tai jau tikėjimo viršūnė.

Krikščioniui ypač padeda Šventosios Dvasios malonė, skatinanti nepamesti iš akių Kristaus patirtų įžeidimų, patyčių ir net kryžiaus mirties. Galima sau sakyti: „Išgyvenau Kristaus patirtį, kai neteisingai buvau apšauktas kaip Jis ir atskirtas kaip Jis.“ Šventoji Dvasia – tai dinamiška gyvenimo jėga, kylanti iš Tėvo ir Sūnaus, pamažu perkeičianti mūsų vidų. Ji visuomet čia pat, bet reikia Jos šauktis, Ją kviesti ir Ją priimti.

Žmogus, su kuriuo dažnai bendraujame, mums daugiau ar mažiau perteikia savo dvasią, pasaulėžiūrą, mąstyseną, gyvenseną. Taip ir Kristus – kai dažnai su Juo susitinkame per Šventąjį Raštą, maldą, Eucharistiją ar kitus žmones, Jis duoda savo Dvasią, o mes pradedame mąstyti kaip Jis. Antai vienas katechumenas liudijo: „Prieš pažindamas Jėzų, nežiūrėjau, ar mano mąstysena atitinka Jėzaus mąstyseną. Bet dabar visada galvoju, ar tai, ką darau, dera su Jėzaus elgsena.“ Šis žmogus įžengė į savo sampratos atsisakymo kelią ir prisiėmė Jėzaus Dvasią, – jis pradėjo leisti Šventajai Dvasiai veikti savyje.

Atleidimas – ne sentimentai

Jau atleidimo proceso pradžioje naudinga suprasti, kad atleidimas – tai ne sentimentai ar simpatija. Pats Jėzus nejautė jokios simpatijos savo budeliams: Jis mylėjo juos ir atidavė už juos savo gyvybę. Galbūt per tai galime iš anksto nugriauti kai kuriuos barjerus ir viltingiau artintis prie atleidimo. Atleisti – tai mylėti tuos, kurie mus nuskriaudė. Tačiau tokioje meilėje nėra sentimentų! Evangelijoje žodis „mylėti“ iš esmės siejasi su tokiomis būsenomis, kaip „ieškoti“, „stengtis“, „trokšti“, „daryti kitam gera“, bet nebūtinai jausti prieraišumą. Atleidimo aktas, jei įžeidimas buvo tikrai sunkus, nėra tokių pačių, iki klaidos buvusių santykių su skriaudiku atkūrimas. Patyrus giliai įžeidusią neteisybę atgal sugrįžti nebeįmanoma.

Galima atleisti ir toliau jausti sužeidimo skausmą. Bet čia įsiterpia Dievo malonė, tai yra troškimas sekti Jėzumi. Ši motyvacija padeda atnaujinti apsisprendimą toliau daryti gera skriaudikui. Tik nereikia painioti atleidimo su jausmine meile ar simpatija. Tai skirtingi dalykai. Galima jausti gilią antipatiją savo skriaudikui, bet kartu tarti sau: „Esu pasiruošęs jam padėti, jei tik prireiks pagalbos. Nejaučiu jokios simpatijos šiam žmogui, bet jam atleidžiu.“ Svarbu pasiekti tokį pritarimą.

Norint bent apytikriai sužinoti, kaip labai esu įskaudintas ir kur esu atleidimo kelyje, galima pačiam atlikti klasikinį testą. Įsivaizduok, kad tave įžeidęs žmogus guli ant žemės sužeistas ir tiesia į tave rankas, sakydamas: „Prašau – padėk man atsikelti.“ Kaip pasielgtum? Jei pasakysi: „Taip, jį pakelčiau“, tuomet, jei dar ir neatleidai, tai jau tikrai esi viltingame atleidimo kelyje. O sunkiame neatleidime ir neapykantoje paskendęs žmogus gali pasakyti visai priešingai: „Tavęs nepakelsiu. Stipk.“

Išgijimo etapai: pripažinti įžeidimą

Atleidžiant sutelkiami jautrumas, širdis, protas, nuovoka, vaizduotė, tikėjimas. Įvairūs autoriai siūlo skirtingą skaičių atleidimo etapų. Paprastai jie apima psichologinę ir dvasinę fazę. Čia pasiremsime prancūzų autorės Paulette Boudet (Atleidimas – gyvenimo kelias, Katalikų pasaulio leidiniai, 2010) pateiktais keturiais išgijimo etapais: 1) pripažinti įžeidimą; 2) tinkamai įvertinti žaizdą; 3) sutikti būti išgydomam; 4) tai daryti su malda.

Pirmasis išgijimo etapas – pripažinti įžeidimą. Po skaudaus smūgio žmogus dažnai tarsi apauga šarvais, saugančiais nuo kančios ir emocijų. Ši gynybinė reakcija dažnai įgauna nuoskaudos neigimo formą. Įskaudintas asmuo lyg sustingsta iš vidaus. Kartais jis nejaučia nei poreikio, nei troškimo pasveikti, o dar mažiau noro atleisti. Gali iškilti ir kita kliūtis – atsisakyti suvokti savo vidinį skurdą ir su juo susitaikyti. Iš čia kyla neigimas, bėgimas į aktyvią veiklą, bandymas užsimiršti, širdies užkietinimas. Ogi atleidimas būtinai eina per savęs ir savo vidinio skurdo suvokimą ir pripažinimą. Tai vyksta per atleidimą sau.

Tad galiu sakyti sau: jaučiuosi įžeistas, o šį įžeidimą sukėlė tam tikras aktas. Užuot nuolat teigęs, kad kitas man tai padarė, galiu sakyti: taip, išgyvenu savyje sužeidimą, sąmoningai jį suvokiu ir žvelgiu jam į akis. Kad ir ką darytume ar galvotume, niekas nepanaikins mus įžeidusio veiksmo. Jei nieko negalime padaryti, vadinasi, negalime. Tad pirmiausia svarbu pripažinti, kad sužeidimas įvyko ir nieko pakeisti negalima. Kad būtų galima eiti tokios drąsos ir susivokimo keliu, labai naudinga susirasti dėmesingą klausytoją ir jam atsiverti.

Pradžioje gali apimti keistas gėdos jausmas, galintis tapti kliūtimi į atleidimą. Norint jį aptikti, reikia atpažinti kaukes, po kuriomis jisai slepiasi. Paprastai tai būna pyktis, noras būti galingam, moralinis fariziejiškumas, perfekcionizmas. Svarbu šį gėdos jausmą prisijaukinti, jį priimti, reliatyvizuoti, suvokti ir pasisavinti.

Atleidimo proceso pradžioje ir vėliau žmogus gali laikytis pernelyg sudvasinto požiūrio į atleidimą, kai neatsižvelgiama į emocijų vaidmenį ir norima sunaikinti sieloje esančius reikalavimus, sąlygas ir lūkesčius, kurie trukdo mylėti. Atleidimo kelias labai palengvėja, kai žmogus supranta, jog reikia ne ignoruoti pyktį, bet rasti tinkamus jo raiškos būdus. Reikia gerbti savo jausmus, kurie turi teisę būti. Svarbu kalbėtis su savo pykčiu, su juo susitikti, išmokti jį pripažinti ir gerbti kaip draugą. Emocijos yra pozityvios žmogaus energijos jėgos. Jos prašosi pripažįstamos, suvaldomos ir naudojamos geram.

Pripažinti įžeidimą – tai ir suvokti, kad atleidimas nėra užmiršimas, jis nėra ir tyla. Užmiršti pavojinga – nepripažinta kančia vieną dieną sprogs, neidentifikuotas ir nepripažintas blogis sugrįš. Laikas leidžia užmiršti tik iš dalies, nes įžeidimas lieka gilioje asmens atmintyje. Užmiršimas tik tęsia nelaisvę, o užmiršę praeitį ją pakartos.

Jei nelaimingą įvykį nugramzdiname užmarštin, tai lieka nebeaišku, už ką atleisti. Priešingai, atleidimas padeda atminčiai išgyti, palengvina prisiminimus apie patirtą skriaudą. Tik tada žaizda gali pamažu randėti, o gyjanti atmintis laisvėti. Taip sakoma: „Aš atleidžiu, bet nesistengiu visko pamiršti.“ Vis dėlto toks nepamiršimas neturi būti nuoskaudų gromuliavimas, kaip toje humoristinėje maldoje: „Viešpatie, aš atleidžiu savo priešams, bet pasilieku jų sąrašą.“ Sąrašo pasilikti nereikia, bet ir nereikia ištrinti savo skriaudikų iš atminties.

Skaitykite apie kitus išgijimo etapus – kaip svarbu tinkamai įvertinti žaizdą, norėti išgyti (kad ir kaip būtų keista, neretai mes nenorime išgyti), gyti su maldos pagalba.


NAUJAUSIAS NUMERIS
2017 m. birželis 6

Artuma - artuma201706-vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22