Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

Apie dirbtinio apvaisinimo naudą ir aukas,

arba Kaip daryti įtaką visuomenei?

2016-12-05 | Prof. dr. Birutė OBELENIENĖ
artuma1612-rs-25-27.jpg
Silvijos Knezekytės iliustracija

b-obeleniene.jpgProf. dr. Birutė OBELENIENĖ

Jei būtų paskelbta nesąžiningiausios politinės akcijos nominacija, be konkurencijos laimėtų ne vieną dešimtmetį užsitęsusios batalijos dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo. Kai kurie šio ilgo proceso aspektai būtų puiki bet kokių interesų grupelės, siekiančios daryti įtaką visuomenės daugumai ir užsitikrinti norimą rezultatą, iliustracija. Taigi, keli patarimai, ką reikia daryti, jei turite absurdišką idėją ir norite įtikinti, jog ją įgyvendinus visiems bus pagelbėta.


1. Poreikį svarbu pagrįsti nuolat kartojant tuos pačius didelius skaičius


Visus šiuos ilgus dirbtinio apvaisinimo atsinaujinančių ir vėl pritylančių debatų metus tiek žiniasklaidoje, tiek įvairiose peticijose, forumuose ir politikų kalbose teko girdėti ir matyti nuolat pasikartojančias tas pačias tris skaičių grupes: 1) pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) skaičiavimus, nevaisingumą patiria 10–15 proc. šeimų; 2) Lietuvoje yra 50 tūkst. nevaisingų porų; 3) Lietuvoje nevaisinga kas septinta (kai kur – kas šešta) šeima.

Rezultatai akivaizdūs, o pačiu didžiausiu nesąžiningos akcijos laimėjimu būtų galima laikyti tai, jog dviem paskutiniais skaičiais buvo argumentuojamas dirbtinio apvaisinimo poreikis Lietuvoje net prezidentės liepos 5-ąją paskelbtame veto dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo. Beveik niekam nesukėlė abejonių ar įtarimų faktas, kad šios grupės, kalbant apie nevaisingų šeimų skaičių Lietuvoje, tarpusavyje labai skiriasi savo dydžiu (jei skaičiuotumėte pagal PSO nurodytus procentus ar pagal „kas septintą šeimą“, būtų beveik tris kartus daugiau nei 50 tūkst.), bei tai, kad šie skaičiai niekuo nepagrįsti. Net mokslinių straipsnių, kuriuos teko skaityti ieškant bent apytikrių skaičių, galinčių paremti kalbas apie nevaisingas šeimas Lietuvoje, autoriai nurodo PSO 15 proc. arba 50 tūkst. pacituodami vieni kitus arba iš viso nenurodo, iš kur šie skaičiai paimti. Tai, kad per dvidešimtmetį jie tapo visuotinai priimtini ir neabejotini, taip pat yra didelė nesąžiningos akcijos pergalė.

Prieš pradedant narplioti šią skaičių ekvilibristiką, būtina pabrėžti, jog iki šiol Lietuvoje nėra atlikta nevaisingumo tyrimų. Oficialiame Sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapyje skelbiamose „Nevaisingumo diagnostikos ir gydymo metodikose“ (patvirtinta Lietuvos akušerių-ginekologų draugijos valdybos posėdyje 2014 m. lapkričio 12 d. ir paskelbta SAM 2015 m. sausio 14 d.), kurių laikantis atliekamos dirbtinio apvaisinimo procedūros Lietuvoje, rašoma: „Lietuvoje epidemiologinių nevaisingumo priežasčių tyrimų nėra padaryta.“


2. Būtina pasiremti pasauliniu autoritetu, pvz., PSO, kad jūsų pagrindimu niekas nesuabejotų.

Oficialiame PSO tinklalapyje nepavyko aptikti pirminio šaltinio, iš kurio „pasemta“ „10–15 proc. nevaisingų šeimų“. Tačiau tai, kas iš tiesų nurodoma šios organizacijos tinklalapyje pateiktuose tyrimuose nevaisingumo tematika, yra be galo įdomu. 1975 m. PSO mokslininkų grupė išleido dokumentą „Nevaisingumo epidemiologija“, kuriame rašoma, jog „dėl įvairiausių priežasčių, kurias sunku diagnozuoti, galima manyti, jog iki 5 proc. sutuoktinių porų yra nevaisingos. Be pagrindinių etiologinių veiksnių, yra ir daugiau priežasčių, galinčių padidinti nevaisingumo paplitimą iki 30 proc. ypač Afrikos šalyse“. Šiame dokumente 15 proc. nurodyta visai kitame kontekste: „Jeigu remiantis surašymo duomenimis ar reprezentatyvių tyrimų dėka pavyksta gauti patikimus duomenis, jog moterų, sulaukusių 50 ar daugiau metų ir niekados neturėjusių vaikų, skaičius (išskyrus savanoriškos bevaikystės atvejus) viršija 15 proc., tai reikėtų vertinti kaip labai rimtą sveikatos apsaugos problemą.“

Viename iš naujausių tyrimų, atliktų 2012 m. ir paskelbtų PSO tinklalapyje, pateikta „Nacionalinės, regioninės ir pasaulinės nevaisingumo paplitimo tendencijos nuo 1990: sisteminė 277 sveikatos tyrimų analizė“, kuria siekta nustatyti nevaisingumo paplitimo tendencijas lyginant 1990 ir 2010 m. 190 šalių (Lietuvos tarp jų nėra) ir įvertinant daugybę nevaisingumą lemiančių veiksnių. Mokslininkai pateikia išvadas, jog 2010 m. iš 20–44 m. amžiaus moterų 1,9 proc. negalėjo susilaukti vaikų (nustatytas pirminis nevaisingumas), o iš moterų, kurios turėjo bent vieną vaiką, 10,5 proc. negalėjo susilaukti antro vaikelio (antrinis nevaisingumas). Nevaisingumo paplitimas skirtinguose regionuose labai skiriasi, teigia mokslininkai. Taigi, PSO tinklalapiuose pateikti visai kiti nevaisingumo paplitimo skaičiai, o remiantis šios organizacijos duomenimis, 15 proc. reikėtų vertinti kaip pavojaus signalą. Tai paaiškina, kodėl daugiau nei 20 metų mes girdime vis tuos pačius 15 proc.


3. Naudoti įspūdį darančius didelius ir lengvai įsimenamus skaičius, arba „Sėkmės kodas – 50 tūkst.“

Kaip minėta, nėra atlikta tyrimų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog Lietuvoje yra 50 tūkst. nevaisingų šeimų, tačiau šis skaičius kartojamas metai po metų ir nuo tada, kai buvo parengtas pirmasis dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas, perduodamas iš lūpų į lūpas kaip magiška formulė. Pamačius juos ir prezidentės paskelbtame veto, pasidarė be galo smalsu, kuo remiantis jie pateikiami, jei tyrimai Lietuvoje nėra atlikti. Šiokį tokį siūlo galą pavyko aptikti tik populiariojoje spaudoje. Tinklalapyje pasveik.lt rašoma: „Remiantis Lietuvos Statistikos departamento Namų ūkio tyrimo duomenimis, Lietuvoje yra 55 541 vaisingo amžiaus (18–49 m.) sutuoktinių porų be vaikų. Epidemiologiniais skaičiavimais, Lietuvoje yra apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų ir kasmet jų padaugėja dviem tūkstančiais.“ Tą patį percituoja imed.lt bei sveikatoskodas.com.

Visiška painiava... Akivaizdu, kad autoriai šeimą tapatina su namų ūkiu, kuris, pvz., elektroniniame statistinių terminų žodyne apibūdinamas kaip „atskirai gyvenantis vienas asmuo arba grupė viename būste gyvenančių asmenų, kurie dalijasi išlaidas ir bendrai apsirūpina gyventi būtinomis priemonėmis“. Taigi atskirai gyvenantis vienas jaunas vyras ar jauna moteris iš tiesų yra dažniausiai bevaikiai, arba mama, gyvenanti su netekėjusia suaugusia dukra, dvi seserys ar du broliai, gyvenantys kartu, gali būti laikomi bevaikiais „namų ūkiais“.

Kita vertus, per tuos dešimtmečius, kai buvo pradėtas svarstyti Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas, skaičius turėjo pasikeisti, jau vien dėl to, kad gerokai sumažėjo gyventojų, šeimos pradedamos kurti ir pirmo vaiko susilaukiama gerokai brandesniame amžiuje, palyginti su paskutiniu praeito amžiaus dešimtmečiu. Tačiau jis liko nepajudinamas kaip uola.

Trečias skaičius – „nevaisinga kas septinta šeima“, reikia manyti, paimtas iš minėtų oficialių „Nevaisingumo diagnostikos ir gydymo metodikų“, kurios, kaip rašoma, parengtos pagal Jungtinėje Karalystėje (JK) naudojamas metodikas. Šiose taip pat nurodoma, jog JK nevaisinga kas septinta šeima. Taigi, galima visiškai patikėti, kad JK yra tiek daug nevaisingų šeimų, nes, palyginti su Lietuva, joje jaunuoliai gerokai anksčiau pradeda lytinį gyvenimą, kur kas dažniau vartoja kontracepcijos priemones ir gerokai dažniau užsikrečia lytiškai plintančiomis ligomis, kurios, kaip rašoma moksliniuose šaltiniuose, yra viena iš pagrindinių nevaisingumo priežasčių.

Taigi, argumentai dirbtinio apvaisinimo procedūrų poreikiui pagrįsti Lietuvoje, švelniai tariant, yra laužti iš piršto. Jau nekalbant apie tai, jog niekas net apytikriai nėra tyręs, kiek nevaisingų šeimų kreipsis pagalbos į dirbtinio apvaisinimo klinikas. Juk tai ne vien pinigų, bet ir moralės klausimas. Yra šeimų, kurios nenori tokiu būdu susilaukti vaikų.


4. Teigti, jog tai vienintelė ir moksliškai pažangi pagalba

Dar keli skaičiai, daug ką atskleidžiantys apie dirbtinio apvaisinimo naudą.

Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse dirbtinis apvaisinimas pristatomas kaip vienintelė reali pagalba nevaisingoms šeimoms. Visi kiti pagalbos būdai vadinami archajiškais, viduramžiškais ar Bažnyčios pramanu. Valensijos (Ispanija) universiteto profesoriaus Francisco J. Lara straipsnyje „Asistuojamoji prokreacija iš verslo ir medicininės etikos perspektyvos“, 2013 m. išspausdintame moksliniame žurnale Medicina ir etika, rasime atsakymą, kokia yra tikroji dirbtinio apvaisinimo nauda. Lara teigia, jog savo straipsniu nori atskleisti realiai egzistuojančią verslo rūšį, pasaulyje dar turinčią ir „kūdikių verslo“ (angl. Baby business) pavadinimą.

Jei palygintume JAV, kur 37 valstijose dirbtinis apvaisinimas laikomas socialinių poreikių medicinos paslauga ir todėl neatlyginamas iš valstybės biudžeto, ir Europą, kur valstybės atlygina už dirbtinio apvaisinimo ciklus, pamatytume, jog JAV dirbtinio apvaisinimo ciklų atliekama vidutiniškai perpus mažiau. Netgi pačiose JAV pagal 1998 m. duomenis lyginant 360 dirbtinio apvaisinimo klinikų, esančių 37 valstijose, nekompensuojančiose dirbtinio apvaisinimo ciklų iš biudžeto, ir 31 klinikos, esančios trijose valstijose ir kompensuojančios ciklus, rezultatus, kompensuojamų klinikų apvaisinimo ciklų dažnis buvo gerokai aukštesnis už vidurkį. Europoje, kur valstybės kompensuoja dirbtinio apvaisinimo procedūras, ligonių kasos tampa it „melžiama karve“; pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje per paskutinius metus dirbtinio apvaisinimo klinikų padaugėjo 10 kartų. 2009 m. jų buvo 87 ir jos iš valstybės kasmet dirbtinio apvaisinimo procedūroms pareikalauja 500 mln. svarų sterlingų. Ispanijoje vien tik Valensijos regione yra penkios dirbtinio apvaisinimo klinikos, kurios kasmet iš valstybės pareikalauja 40 mln. eurų (jau nekalbant apie lytinių ląstelių ar šaldytų embrionų laikymo išlaidas). Prof. Lara teigia, jog nuo 1978 m. JAV kasmet atliekama apie 60 tūkst. dirbtinio apvaisinimo ciklų, iš kurių prasideda 18 tūkst. nėštumų ir gimsta 15 tūkst. naujagimių. Vienas dirbtinio apvaisinimo ciklas JAV vidutiniškai kainuoja 10 tūkst. dolerių, o Europoje vidutiniškai – 5 tūkst. eurų. Taigi, jei skaičiuotume vieno gimusio vaiko kainą, amerikoniukas būtų brangesnis – jis kainuos 40 tūkst. JAV dolerių, o Europoje gimęs – 20 tūkst. eurų.

Taigi, daro išvadas prof. Lara, dirbtinio apvaisinimo kompensavimas iš valstybės biudžeto padidina dirbtinio apvaisinimo klinikų ir apvaisinimo ciklų skaičių. Be abejo, siekis pristatyti dirbtinį apvaisinimą kaip vienintelę galimą pagalbą nevaisingumo atveju yra patikima priemonė, siekiant užsitikrinti vartotojų skaičių, o, vertinant Europos patirtį dirbtinio apvaisinimo klinikos Lietuvoje turėtų atsirasti kaip grybai po lietaus.

Pabaigoje – keletas neminimų skaičių apie dirbtinio apvaisinimo aukas

Visiems LR Seimo nariams prieš posėdį, kuriame turėjo būti nutarta pritarti prezidentės paskelbtam veto dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo arba atmesti, buvo išdalytos gražiai parengtos brošiūros apie dirbtinį apvaisinimą Lietuvoje ir pasaulyje. Jų 56 puslapio viduryje puikavosi užrašas: „Pagalbinis apvaisinimas yra įprastas gydymo metodas“ ir itin dideliu šriftu užrašyti skaičiai: 350 tūkst. naujagimių gimsta kiekvienais metais. Kiek žemiau, gerokai mažesniu šriftu – „pasaulyje per metus atliekama 1,5 mln. pagalbinio apvaisinimo ciklų“. Ir visai neįrašyta, jog kiekviename cikle vidutiniškai po du embrionus implantuojama į moters gimdą; tai jau būtų 3 mln. embrionų, vadinasi, vienas vaikas gimsta aštuonių devynių savo broliukų ar sesučių sąskaita.


NAUJAUSIAS NUMERIS
2017 m. gegužė 5

Artuma - artuma201705-vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22